|
Jūra Laisvės sparnais
Marinistinė tematika lietuvių poetų kūryboje
Gediminas GRIŠKEVIČIUS
Jūra be durų,
Mintys danguje,
Žuvys, kaip žuvys,
Žėri žmoguje.
Leisk mintelę,
Į kur ji žiūri
Tarp kalnų
ir į pajūrį:
Gaivalingam judesy
Pasijusi, jog esi
Laisvas ir galingas
Paukštis
Mintim savas
Dievo aukščiuos...
Jūrai pažinti, jos didybei širdimi įvertinti gal maža vieno gyvenimo. Kasdien, Baltiją per daugiau nei du dešimtmečius jaučiant, regint tarp Jūros ir Dangaus delnų išsitenkantį horizontą drąsu jame įžvelgti netgi pomirčio amžinumą ir sielos nemarumą net tada, kai kūnas vėl virs dulkele, balsvasmilte krante, kurią erdvynų vėjai kaip vėlę neš, kur panorėję...
Erdvu minčiai Lietuvos pajūryje. Kur nebus!
Jūra yra Laisvė! suplojo rankomis vienu metu keturi vilnietukai čigoniukai, pirmąsyk sustoję ant aukštos kopos vėpūtės Kunigiškiuose.
Jūra Laisvės sparnais, kaip žmogaus siela eilėraščio sparnais. Be sparnų, žinia, toli neisi. Laimingas žmogus, jaučiantis jūrą, poeziją savyje, kuri savaime yra gėris ir grožis, pilnatve užpildančios mūsų dvasinę būtį, sielą, kaip psichikos erdvę, nes jos veido būtent nėra be žmogui gyvenimui įkvėpiančio, sunkumuose padedančio grožio.
Dirbdamas gelbėtoju Palangoje, tris vasaras nuo kranto ir iš mėlynos valtelės stebėjau jūrą, bandžiau suvokti jos charakterį, jos magiją ir, nors šventai įsitikinau, jog jūra ir debesynai kas minutę vis kitokie, smagus liudiju: jūra nevaidina.
Keista: labiausiai pasaulyje neįžvelgiami žmonių kėslai.
Kai pažįstamas naras pasakė, kaip, nardant, glostant delnais jūros dugną, gali suprasti ir debesų elgseną, suvokti orų permainas kelias dienas į priekį, supratau nenusakomą dangaus ir jūros ryšį, kosmoso dieviškumą ir begalybę, ir mūsų visų, neišskiriant mažų mažutėliausių skruzdėliukų, paskirtį laive, kuris vadinasi Žemė...
Kiekvienas laivininkas privalo būti stiprus, protingas ir sąžiningas, kad be klaidų savaisiais likimais padėtų žmonijai saugiai išplaukti jai skirtą gyvenimą žemiškajame laive, kad protingajai civilizacijai netektų pavirsti gyvuoju pragaru už savąsias klaidas. Tokia egzistencijos priedermė. Visų lietuvių poetų kūryboje rasi jūrą. Laivą. Seklumą. Audrą. Štilį. Meilę. Viltį. Laisvės pojūtį. Norą išsiveržti iš savojo ego-inkliuzo. Siekti harmonijos su Dangumi, Kūrinijos valdovais, o taipsyk su savimi, nes tik darnoje su savimi žmogaus žingsnių nei minčių neslegia nei blogalinkiai vėjai, nei nuodėmės: Gyvenimas nuostabiai lengvas, kai nereikia nešti savęs...
Štai todėl ir reikia kuo dažniau tartis su Jūra, žinia, nepamirštant nei gėlės, nei paukščio, nei vieno gyvo padarėlio savo gimtojoje sodyboje, nesvarbu, kad ir kur ji Vilkaviškyje, Šaukėnuose ar Pandėlyje, ar girių glūdumoje.
Kiekvieno širdyje, mintyse, sapnuose kasdien, kasvasar, kasmet turi gyventi sava Laisva jūra.
Kaip viltis, padedanti įveikti kasdienos rūpesčius.
Tai yra mūsų savęsp vedantys sielosparniai, skatinantys gyvenimo ir namų, valstybės kūrybai, o ne griovybai, ugdantys pasitikėjimą savimi ir buvimu žmogiškojoje gyvųjų laivininkų kelionėje į kiekvienam likimo skirtą horizontą.
...Siela, atšvintanti, atsiverianti įkvėpimui, diriguojant Jūrai... Su Ja M.K.Čiurlionio, Maironio, Bernardo Brazdžionio, Vinco Mykolaičio-Putino, Salio Šemerio, Petro Vaičiūno ėgi visų lietuviškųjų eiliuotgalių mintys, viltys, aušros ir žaros, balzamo sielai paieškos...
...ir kvietimas būti drąsiems, niekuomet, kaip Baltijos jūros, neišsižadėti savosios valstybės Laisvės.
...Iš padangių lėktuvai gelsvi
mūsų žemėn atūžia, sugrįžta:
Laisvi tapę, ir būkit laisvi
erdvėj, jūroj drąsių karalystėj.
Mes išeinam su šūkiais naujais iš po vartų kirst vargo šakoto.
Nesunku bus, jei dygliai sužeis:
einam tėviškės vargo kapoti.
Tegu sako: Maža tu esi. Mums didi, mums brangesnė
už
viską.
Mes į darbą keliaujam visi:
Tegu jūra ir saulė tau tviska!
Šiuo eilėraščiu Laisvųjų daina, kuris išspausdintas Lietuvos nepriklausomybės 20 metų sukaktuvėms paminėti skirtoje poezijos antologijoje Prisikėlusi Lietuva (1939 m.), linki Lietuvos patriotas poetas Kazys Inčiūra.
Šią visaip brangią dail. K.Šimonio iliustruotą knygą širdies relikviją, palaidojus Kelmės rajone, Šaukėnuose, sūnų poetą Rimantą Kasparą (1950-1980), dovanojo jo mama, jau irgi Viešpaties ir sūnaus, vyro-tėvo pasišaukta šviesi šaukėniškė inteligentė Sofija Kasparienė. Ši knyga stiprino vaikiną, kruopščiai studijuojant lituanistiką Vilniaus universitete, ji buvo greta ir apsisprendimo dieną, kai vienas iš universiteto vadovų, žinomai susijęs su okupaciniu saugumu, pasiūlė važiuoti R.Kasparui studijuoti filosofijos mokslų Maskvoje.
Lietuvos išgama nebuvau ir nebūsiu! nerealiai drąsiai anuo velniamečiu atmetė siūlymą poetas ir ypač talentingas literatūrologas R.Kasparas.
Ar ne todėl iki paskutinio atodūsio savimi išlikęs šaukėniškis negavo savęs verto darbo nei Vilniuje, nei Kelmėje, tik kuklioje Konstantinavos kaimo profesinėje technikos mokykloje Rokiškio rajone?
Jūra drąsi savo Laisvėje.
Žmogus net už norą laisvėti baudžiamas.
Už bandymus laisvai mąstyti.
...Jūra Laisvės sparnais...
...Vai, Baltijos jūra, jūruže
gimtoji,
Džiugu mums nuo tavo
bangyno
smagaus!
Ei, motina jūra, tu laime
putoji!
Jauna Lietuva tik tavim
atsigaus!
Į jūrą, į laisvę gyvent,
neužtrokšti!
Iškelti bures ir nuplaukt
per
bangas!
Šviesus švyturys mūsų
Klaipėdos
bokšte.
Palaimins mums kelią
Drąsa
ir Dangus!
drąsina ir poetas Petras Vaičiūnas eilėraštyje Kur mėlynos bangos. O Balys Gaidžiūnas eilėraštį Stovyklos daina šitaip surimavo:
...Tave sveikinam, Baltijos jūra,
Jėgas grūdinami darbo kely
Tegul brolis ir priešas pažiūri,
Ką nešiojamės savo širdy.
Ką nešiojamės savo širdy? klausia Poetas ir Jūra.
...Štai kodėl, susitikdami su Jūra, kaip niekur kitur, pakiliai nusiteikę vėl ir vėl kylame kūrybai.
© 2006 XXI amžius
|