|
Apie žandarą Nikitinskį ir driežą gintaro inkliuze
Gediminas GRIŠKEVIČIUS
...Gyvent be rojaus būtų neprotinga,
Nors bepročiai ir bando mus praryt, - Visokeriopa patirtis vertinga,
Nors rojus ryt, o gal net tik poryt.
Kai liepos pirmosiomis dienomis ne tik naujųjų laikų želdynų specialistas, bet ir seniausių laikų, ir ne tik Lietuvos! istorijos žinovas, kasdien pėsčiomis žvitriai iš Valteriškės į darbą Gintaro muziejuje, Palangoje, atžingsniuojantis meilės Motinai ir kaimui sklidinas Kęstutis Damalakas aprodinėjo unikalią fotografijos istorikės Margaritos Matulytės parengtą Henriko Grinevičiaus fotografijų ir atvirukų kolekcijos parodą Senoji Palanga, mano sielobalsiai krūptelėjo, po ne viena fotografija aptikus prierašą: Žandaras Nikitinskis... parke
mieste
palei jūrą
Stebint vėjapūtes... Ūmai prisiminiau dar tik 1965-ųjų birželį-liepą, kai su dabar Čekiškėje besiilsinčia jos prašymu Klaipėdos krašto tautiniais drabužiais papuošta ir išlydėta Mamute po abitūros egzaminų poilsiavome Palangoje ir, bandant paplūdimiu artėti Auskos prezidentinių vasarnamių link, kur anuomet paūdres augino raudonoji buržuazija iš Maskvos ir Vilniaus CK, mane sustabdė įsakmus siauraakio mongolaveidžio su užtaisytu kalašnikovu balsas: Stoj, strieliatj būdu! Dabar žinau, kad jis prabilo žandaro Nikitinskio balsu. Tasai balsas Palangos apylinkes ir Baltijos krantą persmelkęs jau seniai: mes nuo jo kuriam laikui pabėgame, kaip šiltnamio varlikė nuo ten tūnančio žalčio, bet jis, nepaisydamas jokio išgąsčio varlės akyse, vis kėsinasi ją praryti. Stebėdamas šimtmečio ir dar senesnes fotografijas, kuriose įamžinta Vytauto Didžiojo motinos Birutės tėvonija, ir žandaras Nikitinskis joje, prisiminiau gamybinį žurnalistų pasitarimą Tarybinės Klaipėdos dienraštyje, kai su darbuotojais susitiko pats pats pats Pirmasis gorkomo sekretorius, etikos sumetimais, - Ližius: Nors aš pats žemaitis, bet kalbėsiu rusiškai, nes tai mano širdžiai šimtąkart artimiau, negu gimtoji lietuvių kalba... Pasitarime dalyvavo 17 lietuvių ir tik (!) keturi rusakalbiai. Ir mes bendravome, kai kas tuo netgi didžiavomės!.. rusiškai.
Žandarui Nikitinskiui privalu paklusti. Žandarui Nikitinskiui privalėjome paklusti jau nuo pirmosios klasės, ilgainiui Černenkos laikais jau ir darželiuose vaikeliukai sveikinosi: Zdravstvujtie! Kitaip, jei nebūsi klusnus vergas, greitai primins: Stoj, strieliatj būdu!
Visoje pajūrio pasienio zonoje tarp Klaipėdos ir Liepojos, spygliuotų vielų ir radarų apglėbtose teritorijose, žandaras Nikitinskis, saugodamas SSRS Imperiją, buvo prismaigstęs tų prakeiktų perspėjimų, o juk, kad užsimerktum paskutinį sykį, tereikia vienos kulipkėlės...
Pats Stalinas sėmėsi šėtoniškosios patirties iš visų laikų Rusijos Imperijos žandaro Nikitinskio.
Žandaras Nikitinskis rūpinosi, kad jo visi bijotų.
Kad jam (ir jiems!) bekraščiuose tyruose tarp Peterburgo ir Uralo (ir už Uralo!) augintume kiaules ir bulves, o atvažiavėlius į Palangą ak, malaja Amierika! dėkingai šypsodamiesi sveikintume ir klotume prabangiausių restoranų stalus. Vy nas asvabadili, no zabyli ujti (jūs mus išvadavote, bet užmiršote išeiti), primindavo kukli kambarinė Onutė buvusiame pušyne ir... skrisdavo iš darbelio, kitaip būtų skridęs poilsinės direktorius, nes, ko jau ko, o bet kurio lietuviško karaliaus karūna visada neprigimta... Amžinas tik Žandaras Nikitinskis, kuriam reikia pataikauti ir bent vaidinti gerbiančius, nors penktojo ano amžiaus dešimtmečio Lietuvos vaduotojas nuo pasaulio gerovės Nikitinskis ir didžiausias nevala machorkos nurūkytais pirštais, visur vodkos besižvalgantis Nikitinskis turėjo įgaliojimus sustabdyti net pirmą lietuvišką spektaklį ir šokius parko Žalčių saloje...
Žandaras Nikitinskis mums, sovietiniams lietuviams, kurių sąmonės ekrane žodis Lietuva be dar trijų raidžiukių TSR negalėjo gyvuoti, piršo komjaunimo ženklelius ir žvelgė iš kino filmų pats, dar savęs savyje neatradęs, rašiau kelias, susižavėjimu spalvinamas eilutes į Lietuvos pionierių po kolektyvinės filmo Rusų stebuklas peržiūros 1962-1963 metais Šaukėnų kultūros namų salikėje.
Kuo Rusų stebuklas baigėsi žinom. Skaudžiausia, kai Šaukėnuose, kuriems mama, stomatologė, atidavė darbščiausius 35 metus, jau pučiant sąjūdietiškiems vėjams ant Psichiatrijos ligoninės kampo sušvito gatvės iškaba: LAISVĖS 1. Žandaras Nikitinskis budriai stebėjo mus ir Šaukėnuose, ir Palangoje, ir Klaipėdoje.
1989-1990 metais dirbau internacionaliniame dvikalbiame Lietuvos žvejo (Rybak Litvy) kolektyve. Kai pasirodė pirmasis Lietuvos ryto numeris, kolega Š.L. be užuolankų rėžė:
Yra Lietuvos rytas, bus ir Lietuvos vakaras.
Ne tik jis aršiau vilkšunių daužė atsakingojo sekretoriaus mažo kabineto duris, kai maketavau Vasario 16-ajai skirtą pirmą puslapį, jį puošė unikalios, įspūdingos nuotraukos apie tada mano kartos dar nepažintą tikros Lietuvos kariuomenę, o jų autorius pirmasis atkurtosios Lietuvos žurnalistinės V.Kudirkos premijos laureatas Bernardas Aleknavičius.
Tu ką, klausyk, vserjoz eto gavno atpravliajieš v tipografiju? Požaliejieš, svoloč! siuto Š.L. (Tu rimtai šitą š. siųsi į spaustuvę? Pasigailėsi!) Ir ne jis vienas.
Žandaras Nikitinskis ir pernai vasarą, ir šiemet mikroautobusėliuose leidžia trankias rusiškas dainuškas, kurių paklausę dar kai kurie žemaitėliai atsidūsta: Pri ruske tai buva mūsų dynas...
Bet daug kur iš tiesų nėra jokių humoro jumoro elementų. Yra... geismas sugrįžti. Žandaras Nikitinskis, kaip tasai parko šiltnamio žaltys, įdėmiai tebežvalgo XXI amžiaus Baltijos pakrantes ir, būna, sugriežia dantimis: Prokliataja NATO! Eščio požaliejietie! Požaliejiem, jeigu manysim, jog didžiausias Kovo 11-osios iškovojimas tik prekybos centrai. Gaila, jose proto neparduoda. O jo mums, rusų palikimui, labiausiai stinga, nes, kaip nesovietiškai trys mėnesiai prieš mirtį 1996 metais rašė buvusi kolegė Klaipėdos laikraštyje, Vilniaus universitete lituanistiką, o Leningrade aukštuosius partinius mokslus baigusi Janina Irnastaitė, ...tai ta sovietinė valstybė, kuri, mano giliausiu įsitikinimu, iš kailio nerdavosi globojant ir apsaugojant alkoholikus, valkatas, tinginius ir kitokius panašius, pirma visų padorių, darbščių, gabių ji sukūrė socialinio išlaikytinio kultą. Brangioji partija pagaliau gavo spyrį ten, kur priklausė, bet jos pasėtoji išlaikytinių sėkla auga ir veši. žydi! Lyg tos svėrės vasarą vis dar neapsėjamuose po žemės ūkio demokratizavimo Lietuvos laukuose. Žandaras Nikitinskis vis dar subtiliai peršasi į laisvosios XXI amžiaus Lietuvos peizažą: Litovcai nemoka valdyti savo valstybės... Ir dingsta už kopų... Vaiposi stebėdamas, kaip lietuviai naikina... lietuvius.
...Gausiame atvirukų rinkinyje pavaizduota visa Palanga, tiksliau, dvi Palangos viename praeities laike. Viena, apaugusi stereotipiniais įvaizdžiais, priklauso poilsiautojams, kita yra nesezoninė, kasdienė ir pažįstama tik palangiškiams. Kaip tik tokia Palanga rūpėjo vietiniam žandarui Nikitinskiui, kurio, kaip spėjama, užsakymu ir buvo 1905-1907 metais sudarytas keturiasdešimties fotografijų rinkinys Palanga. Būtent jis yra dominuojantis herojus uniformuotas, apkūnokas, tvarkingai suformuotais ūseliais, akivaizdžiai pasitikintis savimi (juk kone vienintelis, atsakingas už visos bendruomenės tvarką) valdininkas, o kartu priklausantis miestui savas žmogus, nes ne vienoje fotografijoje įamžinta vieta byloja apie vidinį Palangos gyvenimą, pristatydama fotografijų ir atvirukų kolekciją, rašo fotografijos istorikė Margarita Matulytė.
Sugrįždami iš šios unikaliai įdomios parodos, jauni ir pagyvenę lankytojai ne tik iš Lietuvos, bet ir Klaipėdą jau pasiekiančių didžiulių, komfortabilių kruizinių laivų turistai itin noriai apžiūrinėja gintaro inkliuze prieš daug daug tūkstančių, gal net milijonus metų įkalintą driežą.
Dieve, prašau, apvalyk mus, įkalink inkliuze, kad niekuomet netrukdytų šių dienų lietuvių darbams, visą mūsų sovietmečio vergiją, su visais sopuliais skauduliais ir... dominuojančiu savu herojumi Žandaru Nikitinskiu.
© 2006 XXI amžius
|