Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lenskio monologas

Valstybinio teatro scenos darbininkui Antanui Dirvianskiui atminti

Marija MACIJAUSKIENĖ

Pirmoji operos taryba 1920 m. Iš kairės: J.Žilevičius, J.Tallat- Kelpša, S.Šilingas, K.Petrauskas

Sunki ranka nusileido ant jo vešlių plaukų. Pirštai tarytum smigo į paausius. Svaigo. Aplink jį važiavo tamsa. Snarskis pakėlė rankas, norėdamas sučiupti tą svetimą plaštaką ir priverst nežinomąjį pažiūrėt jam, senam scenos vilkui, į akis. Juk negalima niekinti žmogaus taip, slapstantis... Toks poelgis garbės neteikia.

Bet aplink nieko nebuvo. Ir būtų jau paleidęs triaukštį, tik staiga prisiminė scenoje besąs.

Pridėjo prie lūpų pirštą ir tyliai, tarytum vyktų spektaklis, nulingavo ant galų pirštų įjungti šviesą. Vienas, du... Jis spaudė mygtukus, kol sušvito visa scena ir salė. Sužibo didžiuliai kandeliabrai lyg lietaus lašai, kabą žiūrovams virš galvų, sublizgo barokiniai paauksuoti ložių ir atramų pagražinimai.

Ploja visa eilė! Visa, visa. Nuo parterio iki „galiorkos“. Ir jam atrodė, kad gaudžia giria, neįžengiama, didelė, kad šniokščia vėlyvą, audringą rudenį įtūžęs Nemunas. Nuščiuvo. Taip staiga?! Tik dabar pamatė, kad salė akla. Taip. Nė žmogaus. Jau seniai po vidurnakčio. Jis grįžta į užsienį. Kojos kažkodėl pinasi, kliūva už menkiausio atšerpetojimo grindyse... Ir vėl išsižiojo spranginamas „sūraus“ žodžio, bet staiga susigūžė, nuraudo, tarytum jį būtų kiaurai permatę visi scenos darbininkai. Jis, brigadininkas, ir šitaip... Tegu jį vilkai!

Paskui, prisiminęs savo pareigas, nuėjo patikrinti, ar gerai po spektaklio sutvarkytos dekoracijos. Nesužiūrėsi... Visur – pats ir pats, dešimt kartų tikrink, sakyk... Kaip ne savo rankom dirbtų. Lyg ne teatrui. Tai ko lindo į čia, ko? Bet tarsi pavasarį nei iš šio, nei iš to prapliupusi liūtis, taip ir šįkart Snarskio įtūžis, užkliudžius žvilgsniui dekoracijas, nurimo. Akys glostė kiekvieną jų. Nagi. Šitą. „Gesint šviesas! Taip“. Jis išsineša scenos mašinisto kėdę į vidurį, atsisėda. Ilgai ir atidžiai apžiūrinėja dekoraciją. Paskui pakyla. Įjungia šviesą. Vėl grįžta į vietą. „Ne taip“. Ir vėl kyla. Su kiekvienu prožektoriaus blykstelėjimu dekoracija įgauna vis kitokią nuotaiką.

„Taip. Taip. Taip! Suradau. Tai vieniša vienatvė“. Atsikemša buteliuką baltosios. Sėdasi į krėslą, apmąstymams. Kiek metų va šitaip jis, Snarskis, valdo sceną! Ir tėvas buvo mašinistas. Scenai gyvenimą pardavė. Komisarževskają prisiminė, Šaliapiną... Ir jis pats, sakysim, Šaliapinui uždangas kilnojo. Na ir kas! O kas jis, jis... Žinojo, kad be teatro jis – niekas. „Ša! Išgėrei. Ir vėl girtas, ponas Snarski“, – mėgdžioja teatro direktorių, sėdėdamas krėsle ir šnekučiuodamasis su dekoracija, tartum su gyvu žmogumi. „Girtas, ponas direktoriau“. – „Rašyk pareiškimą. Tamsta atleidžiamas iš pareigų“. Ir vėl, rodos, galvą ėmė spausti kažkieno ranka, sunki kaip medkirčio. „Ponas direktoriau... Jis neklauso! Kodėl aš geriu? Iš širdies skausmo. Teatras – kaip bažnyčia. Turit nusiimt kepurę įeidami, o čia visokie piemenys...“ Numoja ranka. „Nepyk. Aš tik pasiguost norėjau. Žinau, sugersi mano žodžius ir rytoj žiūrovas nebeišgirs jų. Ir nebus aplodismentų. Ar kas prisimins Snarskį?.. O tu juk nebylė... Nepasakysi...“

„Ponas direktoriau, aš paskutinį kartą. Tamsta buvai toks gailestingas; tris kartus grąžinai mane į sceną... Aš juk – geras darbininkas, aš myliu teatrą. Ponas direktoriau, jūs galite palaukti tik dvi savaites?! Išbandymui. Aš juk ilgai negyvensiu. Nuo to priklauso mano ateitis. Jūs suprantat, a-tei-tis. Juk teatras – mano... Šitiek spektaklių prieš mano akis, a?.. Ponas direktoriau, ar kada girdėjot mane keikiantis scenoje? Ne? Aš tik noriu jauniesiems pasakyti, kad tai šventa vieta... – su kiekvienu kreipiniu jis lenkia burnelę... – Ponas direktoriau, tik paskutinį kartą... ir įeisiu į teatro istoriją. Aš žinau“. Kažkieno sunki ranka jį lenkė ir spaudė prie žemės. Snarskis stengėsi atsitiesti, muistydamasis plačiais, ąžuolo šakas primenančiais pečiais...

Rytą teatro budintis gaisrininkas, apeidamas patalpas, rado įjungtą prožektorių. Ir vėl Snarskis? Jis buvo pratęs rasti jį vidurnaktį perstatinėjantį dekoracijas, bedeginėjantį prožektorius. Bet paryčiui jis visad išsiduksėdavo, nurimdavo ir jau rasdavai sceną sutvarkytą. Gink Dieve, prožektorius... Tokia brangi elektra. Ša! O gal kas įsliūkino ir be Snarskio žinios... Budintysis, praskleidęs uždangą, neteko amo: vidury scenos gulėjo Snarskis, tarsi pašautas dvikovoj Lenskis.

Ričardo ŠAKNIO fotokopija

© 2006 „XXI amžius“