Pirmasis už Lietuvos laisvę žuvęs partizanas
1918 metais Joniškėlio apskrityje, kaip ir kitose Lietuvos vietovėse, pradėjo organizuotis kaimų ir miestelių apsaugos milicija, vėliau vadinama partizanais. Valsčių komitetai organizavo žmones, kaupė ginklus. Tačiau tolimiausiame apskrities pakrašty, Žeimelio valsčiuje, susuko lizdą vietos bolševikai. 1919 m. sausio 16 d. jie sugalvojo surengti ekspediciją į kaimyninį Pašvitinio valsčių, kad prisiplėštų turto, o svarbiausia, konfiskuoti gyventojų turimus ginklus. Gaujoje buvo dvylika žmonių. Apiplėšę Višeikių kaimą, pasuko į Petrikonis, o pakeliui dar į Rimkūnų dvarą. Čia iš dvaro nuomininko Rudžio Feldmano paėmė 80 rublių, žiūronus, skustuvą ir pareikalavo paruošti pietus.
Nuskriausti Višeikių kaimo gyventojai skubiai nuvyko į Pašvitinį ir valsčiaus komiteto pirmininkui karininkui Bartaševičiui papasakojo apie raudonais raiščiais apsikarsčiusią gaują ir jų patirtas bėdas. Bartaševičius skubiai suorganizavo septynių žmonių būrį ir patraukė į Rimkūnų dvarą. Sėkmingai užpuolę ir įvarę baimės bolševikams, tačiau iššaudę turėtas menkas, po 1015 šovinių, atsargas, partizanai pradėjo trauktis. Atsitraukimo metu bolševiko kulka kliudė Aleksandrą Vainauską. Sužeistą jį bolševikai pribaigė šautuvų buožėmis.
Greitai ir organizuotai surinkti 33 partizanai ir pakankamas kiekis šovinių, tačiau bolševikai iš Rimkūnų dvaro buvo jau spėję pasitraukti.
Tokiomis aplinkybėmis kovodamas su bolševikais žuvo pirmasis Lietuvos partizanas A.Vainauskas. Tai pati pirmiausioji kovų auka dėl Lietuvos Nepriklausomybės.
Kol nebuvo pradėta tyrinėti 9ojo pėstininkų pulko užuomazgos partizanų istorija, mūsų kariuomenėje vyravo tradicija pirmąja Lietuvos Nepriklausomybės kovų auka laikyti Kėdainių komendantūros kareivį Povilą Lukšį. Vėliau paaiškėjo, kad garbė savo eilėse laikyti pirmiausiąją kovų auką priklauso 9ajam pėstininkų pulkui, nes A.Vainauskas žuvo 1919 m. sausio 16 d. (Ats. mjr. P. Gudelis. Karys. 1939, 985).
A.Vainauskas gimė 1897 m. rugsėjo 27 d. Juodiškių k., Linkuvos vlsč., Šiaulių apskr. Augo gausioje bežemių darbininkų šeimoje; nuo 1914 metų Rygoje dirbo samdiniu vežiku. 1915 metais mobilizuotas į rusų kariuomenę, sužeistas pateko austrams į nelaisvę, iš kur 1918 metų lapkritį grįžo į Pašvitinį.
1938 metais Pašvitinyje jam pastatytas paminklas.
Gediminas ADOMAITIS
© 2007 XXI amžius
|