Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Parodos
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo pranašas

Zigmas Tamakauskas

Viena pirmųjų Bernardo Brazdžionio aplankytų jam brangių vietų – Maironio kapas prie Kauno Arkikatedros Bazilikos Juozo GRIKIENIO nuotrauka

Prieš mane ant rašomojo stalo guli jau gerokai apsidėvėjusi nuo daugelio skaitymų dailininko T.Kulakausko papuošta melsvais viršeliais su Vilniaus siluetu „Sakalo“ leidyklos 1940 metais pakartotinai išleista poezijos knyga. Tai Bernardo Brazdžionio „Kunigaikščių miestas“. Už ją poetui 1939 metais buvo paskirta Valstybinė literatūros premija. Knygos pradžioje – Antano Miškinio fragmentinės giesmės iš Vilniaus praeities posmelis. Pirmąją to posmelio eilutę „Legendos ir gyvosios pasakos raizgos...“ simboliškai galima pritaikyti ne tik Vilniaus miestui, bet ir pačiam knygos autoriui.

Gyvenimą ir kūrybą Tėvynei atidavęs

Pro memoria rašytojui Juozui Kralikauskui

Petras KATINAS

Juozas Kralikauskas (1910 10 22 - 2007 01 25)

Išėjo pas Aukščiausiąjį galbūt seniausias amžiumi Lietuvos rašytojas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs užjūriuose, keliasdešimties knygų autorius Juozas Kralikauskas. Per tą emigraciją jis nuolat ilgėjosi Lietuvos, ypač savo gimtosios tėviškės.

Į šį pasaulį rašytojas atėjo 1910 m. spalio 22 d. Kareivonių kaime, Žiežmarių valsčiuje, Trakų apskrityje, smulkių ūkininkų, teturėjusių vos septynis hektarus priesmėlio žemės, šeimoje. O ta žemelė turėjo išmaitinti net septynias burnas. J.Kralikauskas nepaprastai mylėjo savo tėviškę ir kiekviena proga tai pabrėždavo.

Karininko tragedija

Majoras Jonas Semaška 1940 metais

Laikas nuneša užmarštin daugelio vardus, neretai ir tų, kurie paaukojo Lietuvai gražiausius gyvenimo metus, savo ir šeimos laimę bei brangiausią turtą – gyvybę. Jų amžinojo poilsio vietose dar daug kur nėra net kuklaus kryželio, nepražysta pavasarį gėlė, Vėlinių dieną nedega žvakutė.

Prieš 60 metų, 1947 m. sausio 21 d., Vilniuje, Tuskulėnų dvaro teritorijoje, pagal karo tribunolo nuosprendį buvo nužudytas žymus lietuvių karininkas, partizaninio pasipriešinimo sovietiniams okupantams vienas iš vadų, majoras Jonas Semaška. Jo palaikai 1994 metais buvo atkasti ir identifikuoti Vilniuje, buvusioje Tuskulėnų dvaro teritorijoje.

Pirmasis už Lietuvos laisvę žuvęs partizanas

1918 metais Joniškėlio apskrityje, kaip ir kitose Lietuvos vietovėse, pradėjo organizuotis kaimų ir miestelių apsaugos milicija, vėliau vadinama partizanais. Valsčių komitetai organizavo žmones, kaupė ginklus. Tačiau tolimiausiame apskrities pakrašty, Žeimelio valsčiuje, susuko lizdą vietos bolševikai. 1919 m. sausio 16 d. jie sugalvojo surengti ekspediciją į kaimyninį Pašvitinio valsčių, kad prisiplėštų turto, o svarbiausia, – „konfiskuoti“ gyventojų turimus ginklus. Gaujoje buvo dvylika žmonių. Apiplėšę Višeikių kaimą, pasuko į Petrikonis, o pakeliui – dar į Rimkūnų dvarą. Čia iš dvaro nuomininko Rudžio Feldmano paėmė 80 rublių, žiūronus, skustuvą ir pareikalavo paruošti pietus.