|
Savilaida vienas garbingiausių XX amžiaus istorijos puslapių
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Tie, kurie Lietuvoje gyvenome sovietmečiu, gerai prisimename laisvo, nemeluoto žodžio alkį, nesvarbu, ar jis buvo ištartas, ar parašytas. Leidyklose išleistos knygos, net disertacijų autoreferatai, juolab laikraščiai ir žurnalai turėjo pereiti griežtą cenzūrą. Tokiomis sąlygomis ypač vertinome ant plono rūkomojo popieriaus rašomąja mašinėle išspausdintus arba atšviestus tekstus, kartais įrištus, kartais tik įdėtus į aplankus. Taip buvo dauginamos užsienyje išleistos Juozo Girniaus, Antano Maceinos ir kitų talentingų autorių knygos, kurių vienas kitas egzempliorius laimingai buvo permetamas per geležinę uždangą. Tas vienas kitas egzempliorius drąsių žmonių buvo padauginamas taip, kaip leido to meto pogrindžio sąlygos. Ėjo tos knygos per patikimas rankas. Kartais jas buvo leidžiama skaityti savaitę, kartais keletą dienų, kartais tik parą. Norinčiųjų buvo daug, dvasiniu maistu teko draugiškai dalytis. Nuo 1972 metų pradėjus eiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai (LKBK), ir šis leidinys ėjo iš rankų į rankas. Ir ne tik jis... Ilgainiui šiems leidiniams prilipo savilaidos pavadinimas. Savilaida vienas garbingiausių XX amžiaus istorijos puslapių, sako dr. Regina Laukaitytė, dirbanti Lietuvos istorijos institute. Todėl netenka stebėtis, kad savilaida, kaip tyrimo objektas, traukia dabartinių mokslininkų dėmesį.
Gruodžio pabaigoje Vilniaus universiteto Istorijos mokslo krypties taryboje daktaro disertaciją Savilaida sovietų Lietuvoje XX amžiaus šeštajame-devintajame dešimtmečiais sėkmingai apgynė jaunas mokslininkas, neturintis nė trisdešimties, 2001 metais įgijęs magistro laipsnį, į pasirinktą problemą gilinęsis ne tik Lietuvoje, bet ir Suomijos bei Vengrijos universitetuose. Kas gi paskatino šį jauną mokslininką rinktis tokią temą? Į šį klausimą atsakė pats disertacijos autorius: Dar mokydamasis Alytaus 7-ojoje vidurinėje mokykloje, bibliotekos lentynoje pamačiau LKB kroniką. Ji patraukė mano dėmesį. Nutariau studijuoti istoriją Vilniaus universitete. Temą padėjo pasirinkti doc. dr. Algirdas Jakubčionis, mano disertacijos vadovas, kuriam esu labai dėkingas. Ankstyvą susidomėjimą pasirinkta tema liudija autoriaus pirmosios mokslinės publikacijos, paskelbtos 1999 metais išleistuose Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraščių 14 ir 15 tomuose. Tai Lietuvių Katalikų Bažnyčios kronika kaip pogrindžio periodikos leidybos istorijos šaltinis ir Lietuvos katalikiška periodinė spauda XX a. 8-ajame dešimtmetyje.
E.Jaseliūnas, atlikdamas pasirinkta tema tyrimą, naudojosi visais prieinamais šaltiniais. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas savilaidiniams leidiniams. Juos autorius apibūdina kaip unikalius XX amžiaus antros pusės istorinius dokumentus.
Totalitarinės sistemos patirtis, griežta cenzūros kontrolė ir represinių institucijų įtaka lėmė, jog tuo laikotarpiu be savilaidos praktiškai daugiau neturime laisvai, be ideologinių apribojimų Lietuvoje sukurtų šaltinių (tiesa, yra išlikę pavieniai tuo metu slaptai rašyti atsiminimai, dienoraščiai, tačiau dažniausiai tai yra fragmentiški, dėl represijų grėsmės ne visi dokumentai). Ypatingą reikšmę šiuo atžvilgiu turi savilaidinė publicistika, kurios didžioji dalis buvo paskelbta periodiniuose savilaidos leidiniuose aštuntajame-devintajame dešimtmečiais. Periodiniai leidiniai suteikia vertingos informacijos apie savilaidos raidą, apie tai, kaip visuomenėje kito politinėssocialinės situacijos vertinimai, rašoma disertacijoje. Autorius iškart susidūrė su sunkumais. Nė viename archyve ar bibliotekoje jis nerado visų periodinių leidinių kolekcijų. Leidinius teko rankioti iš įvairių vietų, dėlioti tarsi mozaiką, kad susidarytų visą vaizdą. Taip buvo pildomi ir tikslinami leidinių komplektai. Pavyzdžiui, nustatyta, kad kun. Jono Zubraus, SJ, leisto Tiesos kelio išėjo dvidešimt trys numeriai.
Nemažai medžiagos savo tyrimui disertantas rado archyvuose. Sovietmečiu iškeltose pogrindinės spaudos leidėjų bylose buvo stengiamasi dokumentuoti priešišką veiklą. Kai kas paaiškėjo tyrinėjant į KGB patekusius pranešimus, ataskaitas. Informacijos apie pogrindinės spaudos plitimą tarp studentų rasta net Lietuvos komunistų partijos ir komjaunimo Vilniaus universiteto komitetų fonduose.
Labai daug vertingos medžiagos autorius gavo iš atsakymų į jo paties parengtą anketą Savilaida sovietinėje Lietuvoje. Buvo apklausta dvidešimt leidėjų ir bendradarbių, kita tiek raštu atsakė į anketos klausimus. Taip surinkti autentiški istoriniai liudijimai yra vertingi tuo, jog daugelio apklaustųjų atveju tai yra vieninteliai jų atsiminimai apie savilaidą ir to meto įvykius. Visa šios apklausos medžiaga yra perduota Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus moksliniam fondui.
Autorius taip pat naudojosi paskelbtais atsiminimais, dienoraščiais, išeivijos periodika, jau atliktais tyrimais.
Disertantas kėlė tikslą: Remiantis kompleksiška istorinių šaltinių analize, ištirti ir įvertinti savilaidos fenomeną sovietinėje Lietuvoje, atskleisti šio reiškinio unikalumą bendrame pogrindinės spaudos sraute, išskirti esminius savilaidos raidos bruožus ir šiai raidai dariusius veiksnius. Perskaičius disertacijos tekstą, galima daryti išvadą, jog tikslas pasiektas.
Ginant darbą daug ką vertinga, nauja ir reikšminga pastebėjo mokslinis vadovas doc. dr. A.Jakubčionis, oponentai dr. Regina Laukaitytė, dr. Arūnas Streikus, Istorijos mokslo krypties tarybos pirmininkas prof. Zenonas Butkus ir nariai. Mums taip pat norėtųsi išskirti svarbiausius disertacijos momentus.
E.Jaseliūnas įtvirtino savilaidos termino vartoseną lietuvių kalboje, įrodė, jog savilaida yra naujas pogrindinės spaudos reiškinys, nustatė, jog savilaida pradėjo formuotis XX amžiaus šeštojo dešimtmečio antrojoje pusėje, siekdama užpildyti sovietmečiu egzistavusį spaudos vakuumą. Vienas iš disertacijos skyrių pavadintas II Vatikano Susirinkimo nutarimų įtaka katalikiškos savilaidos formavimuisi. Išanalizavus Susirinkimo nutarimų įtaką visuomenei, daroma išvada, jog aktyvus kunigų, vienuolių ir pasauliečių traukimas į Bažnyčios atsinaujinimą nulėmė ne tik savilaidos gausėjimą, bet ir jos pobūdį bei tematiką.
Valdžios necenzūruotos spaudos paklausa Lietuvoje vis didėjo. Tuo pat metu nesiliovė tikinčiųjų persekiojimas, vis agresyviau mokyklose buvo diegiamas internacionalinis (nutautinimo) ir ateistinis auklėjimai (spaudimas). 1972 metais pasirodė LKB kronika, informuojanti visuomenę, supažindinanti Vakarus, Vatikaną su tikrąja Katalikų Bažnyčios padėtimi Lietuvoje. LKB kronikos atsiradimą disertantas nagrinėja kartu su kitomis to meto stiprėjančio pasipriešinimo formomis. Taip pat analizuojamas LKB kronikoje skelbtų pareiškimų parašymo ar išsiuntimo geografinių vietovių pasiskirstymas (gauti duomenys pateikti trijuose žemėlapiuose). Daroma išvada, jog įgyta LKB kronikos leidybos patirtis XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje davė impulsą kitiems periodiniams leidiniams atsirasti. Visi po 1975 metų pasirodę katalikiški leidiniai jau buvo aiškiai orientuoti į kultūros (kurioje tautiškumo, katalikiškumo aspektai buvo traktuoti kaip glaudžiai susiję) plačiąja prasme kėlimą.
Dar keli svarbūs E.Jaseliūno pastebėjimai: Priešingai nuo visos kitos pogrindinės spaudos, savilaidos leidėjai kontroliavo tik pirminio (dažniausiai nedidelio) tiražo parengimą ir jo platinimą, o tolesnis šių leidinių plitimas vykdavo jau tarp skaitytojų. Taigi savilaidoje esminį vaidmenį vaidino skaitytojai, kurie šiuos leidinius daugindavo ir platindavo savo iniciatyva jau be leidėjų žinios. Savilaida atvėrė naujas galimybes necenzūruotos minties plitimui. Savilaidos dėka visuomenėje tapo plačiau žinomi slaptieji Molotovo-Ribentropo susitarimai. Kadangi savilaida plito daugeliu krypčių ir skirtinguose skaitytojų ratuose, sovietinei valdžiai tapo praktiškai neįmanoma sustabdyti į savilaidą patekusio teksto plitimą.
Skaitant E.Jaseliūno disertaciją, sustiprėja nuomonė, kad savilaida brandino žmonių sąmonę, pradėjo orientuotis sovietinio melo lavinoje, stiprino viltį atkurti nepriklausomybę, padėjo išklibinti sovietinio režimo pamatus.
Disertacijos oponentai pastebėjo, jog darbe daug duomenų, bet mažoka komentarų. Išplėsti darbo tekstą neleido nuostata: disertacija neturi viršyti pusantro šimto puslapių. Lauksime pasirodant E.Jaseliūno monografijos apie savilaidą sovietų Lietuvoje. Monografijų apimties niekas neriboja. Autorius į ją galės sudėti viską, kas netilpo disertacijoje. Dėkojame dr. E.Jaseliūnui už kruopštų, kompleksišką, pirmą tokio pobūdžio Lietuvoje atliktą tyrimą.
© 2007 XXI amžius
|