Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Parodos
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Tėvo Pjero gyvenimas ir liudijimas

Mindaugas BUIKA

Emauso bendruomenės įkūrėjo istorinis 1954 metų kreipimasis per Prancūzijos radiją dėl paramos kenčiantiems

Tėvas Pjeras

Į tėvo Pjero laidotuvių šv. Mišias Paryžiaus Dievo Motinos katedroje netilpusios minios žmonių stebėjo gedulingą ceremoniją per sumontuotus didžiulius ekranus

Garsiojo artimo meilės liudytojo pagerbimas laidotuvėse buvo įgyjęs valstybinį mastą

Iškilaus dvasininko pagerbimas

Popiežius Benediktas XVI, Prancūzijos valstybės ir Bažnyčios vadovai, taip pat visa tarptautinė žiniasklaida iškėlė didelius socialinius nuopelnus vieno žymiausių šių laikų artimo meilės skleidėjų ir liudytojų katalikų kunigo Anri Gruė, – labiau žinomo tėvo Pjero (abbé Pierré) vardu, – kuris mirė sausio 22 dieną sulaukęs garbingo 94 metų amžiaus. Šventojo Tėvo vardu Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkui Bordo arkivyskupui kardinolui Žanui Pjerui Rikarui pasiųstoje užuojautos telegramoje Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė nurodė, kad Popiežius dėkoja Viešpačiui už velionio „aktyvią veiklą vargingųjų naudai, kuria liudijo iš Kristaus sklindančią meilę“. Benediktas XVI šio dvasininko, „kuris visą gyvenimą paskyrė kovai su skurdu“, sielą patikėjo dieviškajam gailestingumui, melsdamas Viešpatį priimti jį į „savo Karalystės ramybę“.

Tėvo Pjero laidotuvių šv. Mišiose, kurias Paryžiaus arkivyskupas Andrė Ventrua celebravo sostinės pagrindinėje Dievo Motinos katedroje, panoro dalyvauti tokios didžiulės minios tikinčiųjų, kad jiems, nesutilpusiems į šventovę, buvo sumontuoti du didžiuliai ekranai apeigoms stebėti. Pamaldose kartu su kitais Prancūzijos politikos svarbiausiais veikėjais dalyvavęs šalies prezidentas Žakas Širakas laidotuvių dieną buvo paskelbęs „Nacionalinės pagarbos“ tėvui Pjerui diena. Jis sakė, kad „Prancūzija prarado didingą žmogų, sąžinės ir gerumo įsikūnijimą“. Prezidentas taip pat pripažino, kad dėl tėvo Pjero netekties „liūdi visa Prancūzija“, kad žymiojo dvasininko mirtis „palietė kiekvieno prancūzo širdį“.

Dalyvavimas Pasipriešinimo sąjūdyje

Anri Gruė gimė 1912 m. rugpjūčio 5 d. Liono šilko pramonininko kataliko šeimoje ir buvo penktasis iš aštuonių vaikų. Nuo dvylikos metų jis lydėdavo savo tėvą artimo meilės ir gailestingumo darbuose. Anri tėvas priklausė pasauliečių sąjūdžiui „Hospitaliers veilleurs“, kurio nariai, daugiausia priklausantys viduriniajam sluoksniui, eidavo į ligonines bei vargšų lūšnynus ir rūpindavosi, kad ten esantys žmonės gautų bent minimalius higienos patarnavimus, kad jiems būtų apkirpti plaukai ir nuskustos barzdos. Sulaukęs šešiolikos ir apsilankęs šv. Pranciškaus mieste Asyžiuje, panoro tapti vienuoliu ir po kurio laiko įstojo į kapucinų bendruomenę. Dėl sunkios infekcinės ligos iš vienuolijos turėjo pasitraukti, o 1938 m. rugpjūčio 14 d. gavo kunigo šventimus ir tapo dieceziniu kunigu. Vieno pasienio su Šveicarija miesto Grenoblio parapijos vikaro kun. A.Gruė gyvenimą pakeitė netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, kurio metu Prancūzija buvo okupuota nacistinės Vokietijos. Tapęs aktyviu Pasipriešinimo sąjūdžio dalyviu, jis kaip galėdamas padėjo visiems, kuriems reikėjo pagalbos: slėpdavo pabėgusius karo belaisvius, nuo tarnybos Vokietijoje bandančius išsisukti vienuolius, taip pat žydus, kuriems grėsė deportacija į mirties lagerius. Taip jis išgelbėjo gyvybes tūkstančiams žmonių, daugelį kurių su padirbtais dokumentais pergabendavo į saugiąją Šveicariją. Tarp pastarųjų buvo nacių saugumo policijos (Gestapo) atkakliai ieškotas generolo Šarlio de Golio negalios ištiktas brolis Žakas de Golis su žmona, kuriems, padedant kun. A.Gruė, pavyko pasiekti Ženevą.

Gestapo bei Grenoblį administravusių nacių sąjungininkų italų ieškomas buvo ir pats kun. A.Gruė, kuris saugumo sumetimais dažnai keisdavo savo pseudonimus, ir „abbé Pierré“ vardas jam labiausiai prigijo. Italų areštuotas ir ištrūkęs iš nelaisvės, jis buvo įsitraukęs į ginkluotą partizaninį sąjūdį, kuriame leido pogrindinį laikraštį. Pagaliau per Ispaniją ir Gibraltarą tėvas Pjeras pateko į Alžyrą, ten irgi įsitraukė į prancūzų reguliariąsias karines pajėgas ir iki karo pabaigos tarnavo laivyno kapelionu. Už nuopelnus išsivaduojamoje kovoje buvo apdovanotas Karo kryžiaus su palmėmis ordinu ir Pasipriešinimo medaliu.

Emauso bendruomenių kūrimas

Generolo Š. de Golio, tapusio pirmuoju pokarinės Prancūzijos prezidentu, padrąsintas ir gavęs Paryžiaus arkivyskupo aprobaciją, tėvas Pjeras 1945 metais buvo išrinktas šalies parlamento – Nacionalinės Asamblėjos – deputatu. Jis atstovavo Liaudies respublikonų partijai MRP, kurią daugiausia sudarė pasipriešinime dalyvavę krikščionys demokratai. Priimamais įstatymais rūpindamasis vargšų ir benamių gyvenimu, tėvas Pjeras parlamentaru išbuvo iki 1951 metų, kada nusprendė užbaigti savo politinę karjerą ir galutinai atsidėti socialinės paramos organizacinei veiklai per jo įkurtą Emauso bendruomenių sąjūdį.

Karas Prancūzijai, kaip ir daugeliui kitų Europos šalių, atnešė didelį skurdą. Buvo gausybė benamių, jokių pajamų neturinčių žmonių, kuriems reikėjo neatidėliotinai padėti, kad būtų garantuota bent minimali jų egzistencija. Toks buvo pagrindinis Emauso bendruomenių tikslas, kurių pirmąją tėvas Pjeras įkūrė Paryžiaus vargšų priemiestyje dar 1949 metais. Emauso vardas yra nuoroda į Evangelijoje pagal Luką minimą Palestinos kaimą, prie kurio du Jėzaus mokiniai, iš pradžių nepažinę ką tik prisikėlusio Išganytojo, vis dėlto parodė Jam svetingumą, pakviesdami nakvynėn į savo namus. „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti…“, – kalbėjo jie Kristui (Lk 24, 29).

Tėvo Pjero įkurto Emauso bendruomenių sąjūdžio, dabar jis yra tapęs tarptautiniu ir veikia 40-yje pasaulio šalių, koncepcija – jų nariai, benamių prieglaudų gyventojai, pirmiausia patys turėjo rūpintis savo išsilaikymu, panaudodami tam anksčiau turėtas specialybes arba įsigydami naują kvalifikaciją. Jie atlikdavo įvairius pagalbinius darbus, ypač statybose, taip pat rūšiuojant ir atnaujinant surinktas atliekas, kad vėl pardavę gautų pakankamai pajamų. Kas kitiems žmonėms galėjo atrodyti kaip nereikalingas šlamštas, „Emauso skudurininkams“ („Les Chiffonniers d’ Emaus“), taip buvo vadinami neturtingi bendruomenės nariai, tai tapo reikšminga medžiaga atnaujinti ir parduoti, ir buvo pajamų šaltinis.

1954 metų solidarumo proveržis

Kitas svarbus Emauso sąjūdžio įkūrėjo bruožas – apeliavimas į žmonių krikščionišką socialinį sąmoningumą, kad jie konkrečiomis aukomis pagelbėtų neturtėliams. Tuomet tai buvo nauja iniciatyva, nes Prancūzijoje, kaip labai socializuotoje šalyje, vyravo nuomonė, kad rūpinimasis vargšais yra valstybės reikalas, ir kiekviena privati labdara buvo priimama su tradiciniu priešiškumu, ypač jeigu jai vadovavo kunigas. Tačiau tėvas Pjeras laikėsi nuostatos, kad Emauso bendruomenėms nebūtų skiriamos oficialios biudžetinės subsidijos, kad viskas būtų paremta savanoriškais įnašais, tuo ugdant solidarumo pojūtį Prancūzijos visuomenėje.

Ypač šį artimo meilės liudijimo proveržį jam pavyko pasiekti šaltą 1954 metų žiemą, kai termometro stulpelis Paryžiuje buvo nukritęs iki 20 laipsnių šalčio, todėl iškilo pavojus gyvybei dėl hipotermijos tūkstančiams Prancūzijos sostinės benamių. „Atverkite savo pastoges, paryžiečiai! – per nacionalinį radiją kalbėjo tėvas Pjeras. – Galbūt ten yra daug gerų daiktų, bet jie neatstoja kūdikių gyvybių“. Jis taip pat kvietė aukoti antklodes, palapines, pinigus šiems būtiniems reikmenims pirkti bei specialiems paramos centrams atidaryti.

Ši „gerumo maišto“ akcija pasiekė negirdėtą, netgi tarptautinį mastą, buvo surinkta daug daiktų, tūkstančiai žmonių tapo savanoriais, faktiškai per porą dienų suaukota 500 milijonų frankų (vien tik žymus aktorius Čarlis Čaplinas paskyrė du milijonus frankų). Didžiausia problema tuo metu – pasiekiančių gėrybių surinkimas ir paskirstymas. Dėl to buvo perkrautos pašto ir kitos ryšių tarnybos. Tokia sėkminga radijo, spaudos, vėliau ir televizijos mobilizacija liko ryškus tėvo Pjero viešojo veikimo aspektas. Tuo tarpu kiti jį ironiškai vadino „šv. superžvaigžde“, mat tėvas Pjeras net 16 kartų buvo renkamas Prancūzijos populiariausiu metų žmogumi.

Kritikos neišvengė ir Jonas Paulius II

Socialiai angažuotas dvasininkas nevengdavo ir griežtos kritikos dėl valdžios aplaidumo, pirmiausia realizuojant žmogaus teisę turėti savo būstą („droit au Logement“), kurios įgyvendinimas toli gražu nėra pasiektas netgi klestinčioje Vakarų visuomenėje. Tėvui Pjerui didelį pyktį visada kėlė tai, kad Paryžiuje ir kituose Prancūzijos miestuose yra tūkstančiai tuščių butų, o gausybė šeimų neturi kur gyventi, vienu metu šalyje buvo net penki milijonai benamių, kurie gyveno gatvėse arba perkrautuose lūšnynuose. Kartą, kad pabrėžtų problemos aktualumą, tėvas Pjeras kartu su benamiais užėmė neseniai pastatytą tuščią gyvenamąjį namą Paryžiaus gatvėje. Tuo metu sostinės meru buvęs Žakas Širakas bei kiti administratoriai neišdrįso prievarta iškeldinti benamių, nes prieštaravimas tėvui Pjerui būtų reiškęs jų politinę savižudybę. Ž.Širakas, kuris netrukus iškėlė savo kandidatūrą į Prancūzijos prezidento postą, pažadėjo rekvizuoti tuščius pastatus pagal dar 1945 metais priimtą įstatymą.

Tačiau tėvas Pjeras toliau aštriai kritikavo Prancūzijos vyriausybės „dviveidišką“ socialinę politiką, ypač benamių atžvilgiu, ir dėl to 1992 metais atsisakė Garbės legiono titulo, kuris jam buvo suteiktas už nuopelnus tėvynei. (2004 metais jis vėl buvo apdovanotas Garbės legiono žymeniu, šį kartą Didžiojo kryžiaus ordinu (Grand Croix de l’Ordre de la Legion d’honneur), kuris yra aukščiausias Prancūzijos apdovanojimas, suteikiamas civiliniam asmeniui.)

Nepaisydamas griežtų nuostatų dėl realios politikos, plėtodamas Emauso sąjūdį tėvas Pjeras susitikdavo ne tik su Prancūzijos, bet ir kitų šalių diplomatais, prezidentais bei monarchais, kurie išklausydavo jo griežtas pastabas. Neišvengė jų ir popiežius Jonas Paulius II, kuriam kunigas 1995 metais pasiuntė laišką, kviesdamas susilaikyti nuo gausių ir brangiai kainuojančių kelionių bei teisingiau tvarkyti Vatikano finansus. Jis perspėjo dėl, jo manymu, Bažnyčios kovos su AIDS beprasmiškumo, jeigu nebus legalizuoti prezervatyvai. Tėvas Pjeras netgi siūlė Popiežiui svarstyti vedusių kunigų problemą ir galimybę atsistatydinti iš Šv. Petro sosto susilpnėjus sveikatai.

Kita kontroversija iškilo, kai jis ėmė ginti savo draugą iš pasipriešinimo laikų Rožė Garodi, kuris 1996 metais publikuotoje knygoje „Izraelio politikos kūrėjų mitai“ („Les Mythes fondateurs de la politique Israeliene“) kėlė abejones dėl nacių vykdyto žydų holokausto bei Izraelio valstybės teisėtumo. (R.Garodi, buvęs žymus Prancūzijos komunistų veikėjas, Stalino garbintojas, kurio raštai leisti ir Sovietų Sąjungoje, netikėtai, sulaukęs 68 metų, atsivertė į islamą ir tapo ajatolos Homeinio vykdytos Irano islamistų revoliucijos šalininku.) Kaip manoma, paramą R.Garodi lėmė ne tėvo Pjero antisemitizmas, – juk jis Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo tūkstančius žydų, – bet nuoširdus rūpinimasis palestiniečių kentėjimais.

Kontroversijos neužtemdo nuopelnų

Pagaliau tam tikrą skandalą sukėlė 2005 metais publikuota tėvo Pjero autobiografinė knyga „Mano Dieve… Kodėl?“ („Mon Dieu… Pourquoi?“), kurioje jis be didesnio apgailestavimo pripažįsta savo nusižengimus celibatui. Jis nurodė, kad ilgesnio „liaison“ (ryšys) su moterimis jis nenorėjęs turėti, nes tai „būtų prieštaravę pasirinktam gyvenimo būdui“. Jis taip pat reiškė paramą vedusiems kunigams bei moterų kunigystei, dėl to, jo manymu, nėra teologinių kliūčių. Tėvas Pjeras taip pat suabejojo Jėzaus tyrumu, nes „Jis išgyveno seksualinį troškimą, kurį pažįsta kiekvienas vyras“. Galimas meilės objektas, kunigo manymu, Jėzui turėjo būti Marija Magdalietė, „artimiausia Jam moteris po motinos“.

Tėvas Pjeras taip pat yra pareiškęs, kad neprieštarauja seksualinės partnerystės legalizavimui, nors to ir negalima prilyginti santuokai. Ilgus metus jo privačiu sekretoriumi buvo kunigas Žakas Perotis, kuris vėliau tapo „krikščionių homoseksualų“ grupės „Dovydas ir Jonatanas“ įkūrėju. Nepaisant visų šių skandalingų kontroversijų, – kartais atlaikyti populiarumo naštą būna iš tiesų sunku, – tėvas Pjeras visam laikui liks iškilus krikščioniškos meilės vargšams pavyzdys. „Meldžiuosi, kad tie, kuriems jis padėjo, kurių balsu buvo, rastų paguodą ir stiprybę Dievo Meilėje, kurią abbé Pierré visada liudijo“, – teigė išlydėdamas velionį į amžinybę Prancūzijos episkopato vadovas kardinolas Ž.Rikaras.

© 2007 „XXI amžius“