Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Parodos
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Gyvoji legenda

Kazys BLAŽEVIČIUS

Juozas Armonaitis (kairėje) dažnai dalyvauja įvairiuose minėjimuose

1947 metų sausio naktį, iš 28-osios į 29-ąją, Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje po labai sunkios operacijos buvo suimtas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanas Juozas Armonaitis. Enkavėdistai jį suėmė po to, kai jis palatoje atliko išpažintį Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios klebonui. Nuo suėmimo valandos prasidėjo Armonaičio golgotos keliai, kurių padarinius jis jaučia visą gyvenimą.

Palikti likimo valiai

Po antrosios bolševikų okupacijos Lietuvoje partizaninis pasipriešinimas plito, nes tikėtasi, kad Vakarai, laikydamiesi Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politikos, neleis sovietams čia įsitvirtinti. Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo knygoje „Daugel krito sūnų…“ rašo: „Mes ir patys labai gerai supratome, jog esame per silpni, kad galėtume vieni bolševizmui atsispirti. Vis dėlto ne visi sutikome su tuo, kad mus kaip gyvulius vestų į skerdyklą. Mes nesvyruodami patikėjome tiesos pergale ir laisvojo Vakarų pasaulio sąžine“.

Tikėjimas Vakarais mūsų tautai labai brangiai kainavo. Vakarų išduoti mūsų partizanai vienui vieni kariavo su galinga sovietų represine mašina, kuriai Kremlius buvo iškėlęs uždavinį – palikti Lietuvą be lietuvių.

J.Lukšai-Daumantui pro geležinę uždangą prasiveržus, Vakarai, netgi Vatikanas, buvo informuoti apie aršų ginkluotą pasipriešinimą, masines tremtis ir tautos naikinimą, tačiau pagalbos šauksmas nebuvo išgirstas…

Niekas nenorėjo vergauti

1944 metų liepą mobilizaciją į Raudonąją armiją pradėjo pirmojo Pabaltijo fronto 43-iosios armijos ir Baltarusijos karinės apygardos vadovybė. Iš pradžių planuota mobilizuoti 100 tūkst., vėliau planai padidinti iki 150 tūkst. vyrų. Kadangi mūsų vyrai mobilizaciją ignoravo, prasidėjo vyrų gaudymas, ypač kaime. Miestų vyrai rasdavo įvairiausių būdų išvengti mobilizacijos, kaime buvo sunkiau. NKVD kariuomenė, pasieniečiai ir kiti baudėjai eidavo per kaimus, vienkiemius, kartais netgi ir per miestus ir gaudė žmones.

Ginkluotą pasipriešinimą skatino ne vien „išvaduotojų“ teroras. Nebuvo užmiršti ir siaubingi bolševikų nusikaltimai pirmosios okupacijos metais: prievartinis inkorporavimas į SSRS sudėtį, valstybinis teroras, pirmosios tremtys, Rainių, Pravieniškių, Panevėžio ir kt. žudynės. Todėl natūralu, kad partizanai stengėsi visomis priemonėmis skatinti pasipriešinimą okupantams, jų pastangoms pavergti ir parklupdyti tautą, gynė gyventojus nuo išbadėjusių ir apdriskusių „išvaduotojų“ plėšikavimo, smurto, trėmimų, žlugdė „rinkimus“, stabdė kolektyvizaciją ir krašto kolonizavimą.

Partizaninis karas kėlė siaubą Sniečkui, Bartašiūnui, Guzevičiui ir kitiems mūsų valstybingumo duobkasiams. Parašų rinkimas po padėka „tautų tėvui už išvadavimą“, vadinamieji „rinkimai“ į SSRS AT buvo sužlugdyti, „savanoriška“ kolektyvizacija vyko per prievartą, į ištremtųjų ūkius atkelti kolonistai, partizanų „pamokyti“, bėgo iš Lietuvos ir kt. 1941 metais paskleistas mitas apie savanorišką „įstojimą“ į tautų kalėjimą buvo galutinai sužlugdytas.

Sovietinę sistemą Lietuvoje pavyko įdiegti šimtų tūkstančių lietuvių kraujo, kančių ir gyvybių kaina. Tarp jų buvo ir taurus Zanavykijos sūnus Juozapas Armonaitis.

Likimo valia

Juozas Armonaitis gimė 1923 m. birželio 2 d. Šakių aps., Jankų vls., Šilgalių km., darbščių valstiečių šeimoje. Nežinia, kaip būtų susiklostęs gabaus, nagingo kaimo muzikanto ir dainorėlio Juozo gyvenimas, jei ne siaubingi XX a. vidurio kataklizmai, išblaškę mūsų tautą po visą pasaulį. Likimas lėmė Juozui likti pavergtoje Tėvynėje ir su ginklu rankose kartu su tūkstančiais kitų patriotų ir idealistų ginti Tėvynės garbę ir laisvę nuo pavergėjų smurto. Juozas savo krauju pašlakstė jam nepaprastai brangią ir šventą gimtąją žemę, pažino visų devynių pragaro ratų baisybes čekistų mėsmalėje ir praėjo bekraščio Sibiro erškėčiuotus golgotos kelius. Likimas jam buvo maloningas – sunkių išbandymų keliuose jis sutiko daug į save panašių dorų žmonių, kurie lemtingu momentu ištiesė pagalbos ranką, padėjo nepalūžti po nepakeliamų išbandymų našta ir išlikti, kada, atrodo, tokios vilties jau nebuvo… Begalinė neapykanta pavergėjams ir niekšybei, tikėjimas, kad tiesa anksčiau ar vėliau nugalės, padėjo Juozui iškęsti viską, ką XX amžiaus inkvizitoriai sugebėjo išrasti žmonių fizinio ir dvasinio kankinimo technologijose, suteikė dvasinės stiprybės neišduoti nė vieno bendražygio, rėmėjo ir globėjo, nė vieno tautiečio! Šiandien jis turi teisę pasakyti: nenusilenkiau prieš netiesą ir niekšybę, nepagarbinau stabų, neprašiau malonės ir pasigailėjimo, nepadariau gėdos Tėvynei Lietuvai. Juozas kuklus – niekada nesididžiuoja savo herojišku gyvenimu. Tačiau labai džiaugiasi, kad po daugelio metų odisėjų neaprėpiamame tautų kalėjime jam pavyko gyvam grįžti į Tėvynę ir sulaukti stebuklo – jos laisvės. Laisvės, už kurią kovota, kentėta, prarasta jaunystė ir sveikata…

Savo, paprasto kaimo vaiko, istorinių lūžių metais pasirinkusio partizano dalią, sudėtingą ir dramatišką gyvenimo kelią Juozas aprašė knygoje „Meskit dalgius, imkit kardus“ (Kaunas, Aušra, 1998, 129 p.). Knyga parašyta labai nuoširdžiai ir šiltai. Joje autorių regime tokį pat mielą ir kuklų, kaip ir gyvenime. Knyga parašyta talentingai – ji dar kartą parodo, kokius didžiulius nuostolius mūsų kultūrai padarė bolševizmas, sudarkęs daugelio liaudies talentų gyvenimus…

O buvo taip…

„Atsimenu, – savo knygoje rašo J.Armonaitis, – stuboj ir kieme daug žmonių. Į vežimą deda tėtį, karste užkaltą. (…) Turėjau tada pustrečių metukų. (…) Atsimenu, mamytė, pasikinkiusi mūsų mylimą Juodį, pati ardavo lauką, sėdavo, akėdavo. (…) Visuose mokyklos skyriuose vis buvau pirmaujantis. (…) Vasarą, ganydamas pas ūkininkus, buvau lyg visažinantis, kaip tas, kuris aklą ubagą po kaimus vedžioja. Paskaitydavau visus pareinančius laikraščius: „Mūsų laikraštį“, „Ūkininko patarėją“, „Žvaigždę“, „Žvaigždutę“, „Trimitą“, „Pavasarį“. (…) Mokyklą baigiau geriausiais pažymiais – penketais. Didžiausią norą turėjau toliau mokytis, bet nebuvo kam manimi rūpintis. Reikėjo daug pinigų, o jų nebuvo. (…) Turėjau potraukį svetimoms kalboms, muzikai. (…)

Štai žemelę ardamas, dainas dainuodamas pamatau padangę raižančius lėktuvus. (…) Atsikėlęs pamačiau susikaupusius žmonių veidus. Sakė: „Karas. Dabar mes išgelbėti nuo išvežimo“. (…) Apkrovė ūkininkus pyliavomis, vyrus ragino į kariuomenę ir Vokietiją darbams. Po metų kitų ir aš šaukiamas į reicho darbo tarnybą, vėliau – į vermachtą. Išsiregistravau ir slapčiomis pasitraukiau pas pažįstamą račių mokytis amato. (…)

Iš Rytų frontas palengva artėja, vokiečiai traukiasi. O kaip mes išliksim, ar nesudegins? (…) Frontui pasistūmus iki Vokietijos, mums parodė savo tikrąjį veidą „draugai išvaduotojai“. (…) Reikėjo slapstytis, kad nepatekčiau į okupantų armiją. (…) Gavau per rankas laišką iš pabėgėlio dezertyro: „Juozai, čiupk ginklą ir eik į mišką. Raštelį sudegink“. (…)

Sesuo sutaria su miško broliais – kurią naktį jie ateis mane paimti, o aš, per tą laiką išblizginęs šautuvėlį, laukiu. (…) Mane išsivedė iš miško atėjęs kaimynas Jeronimas. Namiškiai palydėjo iki kaimynų, Motinėlė peržegnojo tardama: „Dieve, tave sergėk“ ir apsipylė ašaromis. Aš, ją paglostęs, pranykau tamsoje.“

Tai įvyko 1945 m. balandžio 5 d. Tiltai liko sudeginti – prasidėjo be galo sunkus ir pavojingas partizano gyvenimas, pareikalavęs beveik visko, ką ištikimas Tėvynės sūnus galėjo padėti ant jos Laisvės aukuro.

Partizano dalia

Partizano dalia buvo sunki. Vadai tai žinojo ir jaunuolius į partizanus priimdavo tik tada, kai kitos išeities nebūdavo. Išėjusiam į mišką tikimybė išlikt gyvam buvo artima nuliui. Todėl pirmenybė buvo teikiama legalaus gyvenimo paieškoms. Tik joms nepavykus, prieglobsčio ieškota miške.

Partizano dalią bene tiksliausiai yra aprašęs Juozas Starkauskas knygoje „Stribai“ (Vilnius, LGGRTC. 2001). Jis rašo: „Tik daug dirbę ir prie įvairių nepriteklių ir nepatogumų (šalčio, alkio, skausmo, nemigos, nuovargio, nešvaros ir pan.) įpratę žmonės galėjo ištverti nežmoniškai sunkiomis partizanavimo sąlygomis. Partizanais galėjo būti anaiptol ne visi, tam reikėjo ne tik fizinių, bet ir dvasinių jėgų. (…) Partizanui dažnai tekdavo veikti vienam, iš visų pusių apsuptam priešų“. Todėl kiekvienas mūsų laisvės gynėjas, pasirinkęs partizano dalią, nusipelnė būti laikomas didvyriu. Tarp jų – ir Juozas Armonaitis.

Pusantrų metų angelas sargas ir mamytės maldos saugojo Juozą nuo nelaimės. Juodoji diena atėjo nelaukiama… Juozas ją prisimena taip: „Mes neatsižvelgėme į tai, kad atsidūrėme nedengtoj vietovėj, pelkėtoj vietoj, o rusai mus sekė iš paskos, kol buvo miško priedanga. Apsisukę atgal mes buvome nepalankioj pozicijoj. Priešas pušaičių priedangoj, o mes plikoj pelkėj. Atstumas apie 50 metrų. (…) Ir paleidom jiems ugnį iš visų rūšių ginklų, kokius turėjome. Rusai išsislapstė, o Šturmas suriko: „Trauktis atgal į priedangą!“. Ir kai apsisukau, rusai paleido sprogstamųjų kulkų lietų. Man staiga smūgis į sėdynę ir sudribau. (…) Mano kairioji koja išsipūtė, jos nevaldžiau. Kraujas smarkiai plūdo į bato aulą. Šturmas ėmėsi aprišti. (…) Vedantys mane vyrai išėjo pasižvalgyti, o mane paliko eglyno dauboje. (…)

Jau kojos visai nepajudinu, reikia gulti į ligoninę. (…) Veža į patalus paguldę savi žmonės, Cimbolaičiai iš Barzdų. Aš rizikuoju tik savo gyvybe, nes pistoletas prie šono, o jie – laisve. Ir ne tik savo – ir sūnaus, Kauno moksleivio, ir dukters. (…)

Po poros savaičių pradėjau taisytis. Jei ne išdavystė ir areštas, būčiau pagijęs ir vėl grįžęs į gretas. O dabar nutiko pats blogiausias dalykas“.

„1947 metų sausio naktį, iš 28-osios į 29-ąją, buvau suimtas ir Kauno saugumo rūsiuose patyriau pirmuosius golgotos išbandymus. Po penkerių parų badavimo mane pernešė į 13 kamerą. Ten buvo klierikas, dabartinis monsinjoras A.Svarinskas. Tai jis mane prikalbėjo, kad atsisakyčiau bado mirties. (…) Kai po kurio laiko koja visai nupuvo, mane pervežė į Kauno kalėjimą ir ten koją nupjovė. Netrukus mane sunkvežimiu išsivežė į Griškabūdį. (…) Glikas metaliniu rimbu pliekdavo arba kai kiti mušdavo, jis auliniu batu primynęs laikydavo, kad nesivartyčiau ant grindų. (…)

Taigi atlaikiau pirmus tardymus Misingevičiaus ir Palukaičio pavardėmis prisidengęs be priekaištų, ačiū Dievui. Dėl to karo tribunolas nenuteisė, bet atidavė pertardyti, o per tą laiką jie rado išdavikų ir, aptikus partizanų archyvuose mano tikrąją pavardę, mane teisė jau už akių „teismo“ trijulė. (…) Balandžio pabaigoje pradėjo dirbti (…) „užakinis“ teismas („osoboje soveščanije“). (…) Be jokios įžangos, suminėjęs mano visas tris pavardes, pareiškė: „Už nacionalistinius, grupinius veiksmus 10 metų griežto kalėjimo režimo. Pasirašyk“. – „Ne“.– „Kodėl?“ – „Koks teismas, toks ir parašas“. (…)

Mane iš Marijampolės kalėjimo į Lukiškes nuvežė jau vasarai baigiantis. (…) Į geležinkelio stotį nuvežė sunkvežimiais, grūdo į grotuotus vagonus pjudydami vilkšuniais. (…)

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Taip ir man uždaro režimo kalėjimo laikas prilygsta universitetui, nes sėdėjau su įžymiais ir įdomiais žmonėmis iš viso pasaulio. (…)

Susitikau ir su mūsų tautos patriarchais, nuėjusiais erškėčiuotą gyvenimo kelią. Tai vyskupas Matulionis, jau trečią kartą buvęs čekistų naguose. (…) Tame pačiame kalėjime buvo pūdomi ir kiti mūsų tautos šviesuoliai ir eiliniai. Pavyzdžiui, arkivyskupas Reinys ir kunigas Mironas. Abu neišlaikė ir neštuvais buvo išnešti. (…)

Tai jau sudiev, jaunos dienos. Jau atidaviau viską ir viską, ką tik buvo galima atiduoti jaunystėje ir kovose. Dabar (…) seka tik kančios ir išbandymas. Ar ištesėsi, Juozai? (…)

Katorgininko keliuose Juozas sutiko buvusį klieriką Algį, kuris jam papasakojo, kaip Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rūsyje buvo įvykdytas partizanų teismo nuosprendis ten gyvenusiam klebonui…

Tėvynė iš katorgos grįžusio partizano nelaukė. Specialus įrašas pase, draudžiantis gyventi Lietuvoje, neįgalus, be specialybės ir gyvenamosios vietos, neregistruotas ir t.t. Tik savybės, kurios buvo būtinos partizanaujant, padėjo Juozui nugalėti visus „laisvo gyvenimo tarybinėje Lietuvoje“ išbandymus, įsigyti specialybę, įsidarbinti, sukurti šeimą ir įsigyti gyvenamąjį būstą. Tačiau didžiausią džiaugsmą jam kėlė atgimimas, 1990 m. kovo 11-oji bei jo sudarkyto gyvenimo priežasties – blogio ir skurdo imperijos griūtis.

Tėvynė neužmiršo savo ištikimo sūnaus. Jis – dimisijos majoras, Vyčio kryžiaus kavalierius, karys savanoris, laukiamas ir gerbiamas svečias bet kuriame tautiniame renginyje.

Partizanas Juozas Armonaitis – žmogus iš legendos, mūsų tautos pasididžiavimas.

Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

© 2007 „XXI amžius“