|
Marginalų ir plepių vajus
Petras KATINAS
Kiekviena priešrinkiminės kampanijos diena atneša vis naujų netikėtumų. Teisingiau tariant, anekdotų, kurių net ir labai norėdamas nesugalvosi. Štai vienas jų: lietuvių valdančiųjų partijų lyderiai A.Brazauskas, K.Prunskienė, V.Muntianas ir A.Zuokas pasirašė ir visuose dienraščiuose stambiu šriftu išspausdino deklaraciją dėl 2007 metų rinkimų kampanijos į vietos savivaldą vykdymo. Algirdas Mykolas, Kazimira, Viktoras II ir Artūras įsipareigojo, paprastai kalbant, nešmeižti vienas kito, susilaikyti nuo kritikos bei oponentų žeminimo ir t.t. Taigi dabar nei socdemai, nei valstiečiai nebevadins sostinės mero Abonentu, o tas, atsidėkodamas arba pats, arba kitų Seimo liberalcentristų lūpomis, pils liaupses pirmiausia pačiam A.Brazauskui, Premjerui ir jo ministrams, kurios, beje, ir be deklaracijos ėmė lietis kaip iš gausybės rago. Kas gi galėjo pagalvoti, kad net toks nuolatinis visų valdžių kritikas ir jų nešvarių darbų demaskuotojas K.Glaveckas ims ir nutils tarsi pelė po šluota. Įdomu, ką dabar darys Kauno socdemai su savo lyderiu G.Labanausku priešakyje, kurie kasdien vanojo miesto merą liberalcentristą A.Garbaravičių. Negi nutils? Bet nieko nepadarysi, toks keturpusis susitarimas. Kur ne kur, bet socdemų partijoje, kaip nė vienoje kitoje, galioja įprasta komunistinė disciplina. Štai tapti Vilniaus meru užsimojęs parlamentaras A.Paleckis užsipuolė sostinės merą A.Zuoką ir bemat gavo pylos nuo paties A.Brazausko. Tačiau šis A.Brazausko ir A.Paleckio susikirtimas turi tam tikrų niuansų. Mat socdemų Vilniaus skyriuje, kuriam ėmė vadovauti A.Paleckis, yra net šeštadalis visų Socialdemokratų partijos narių. Tarp jų ir dalis partinių disidentų. Vienas jų Kovo 11-osios Akto signataras prof. Bronius Genzelis, niekada neieškantis žodžio kišenėje. Neseniai jis pareiškė, kad Brazauskui žmonos Kristinos interesai svarbesni nei Socialdemokratų partijos. Todėl prof. B.Genzelis išmąstė, kad naujoji sostinės partijos skyriaus vadovybė galbūt laikysis tradicinių socialdemokratinių idėjų. Duok Dieve, kad taip atsitiktų, tačiau, kad ir ką kalbėtume, vilčių ne per daugiausia. Tokie kaip A.Brazauskas, J.Karosas, Č.Juršėnas ar iš darbiečių perbėgęs nomenklatūrinis ilgasėdis, aišku, irgi tapęs milijonieriumi J.Jagminas, kausis iš paskutiniųjų.
Socdemų frakcijos pažangusis narys J.Sabatauskas irgi kažkada drįso pakritikuoti kai kuriuos valdžioje sėdinčius partiečius. Tačiau labai greitai ne tiktai nutilo, bet ir tapo vienu iš pagrindinių partinės linijos šlovintoju. Užtat ir buvo pamalonintas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko postu, tad dabar išsijuosęs gina KGB veikėjų garbę ir orumą. Apskritai kai kurių kairiųjų intelektualų šnekos apie neva vykstantį persitvarkymą tarp neokomunistų, neva jaunesnieji palaipsniui išstumia senuosius sustabarėjusius dogmatikus, tėra naivi iliuzija. Pirmiausia juos vienija valdžia. Visuose lygiuose. Antra, neblėstanti meilė buvusiems šeimininkams Maskvoje. Aišku, vėl atsidurti po vyresniojo brolio padu nenori net pats A.Brazauskas su savo svita. Nes tokiu atveju reikėtų bent dėl akių slėpti visišką savo suburžuazėjimą ir turtus. O dabar nepriklausomoje Lietuvoje gali daryti ką tiktai užsimano. Patys sau kuria ir rašo įstatymus, nors į juos nusispjauna.
Žinoma, gudrumo ir apsukrumo senajai ir naujajai nomenklatūrai netrūksta. Tam ir buvo sukurtos įvairios partijos bei partijėlės. Iš pradžių buvo sulipdyta vadinamoji Tautos pažangos grupuotė. Vėliau atsirado valstiečiai, socialliberalai, liberaldemokratai, pagaliau darbiečiai. Tiesa, su pastaraisiais kol kas socdemų keliai lyg ir išsiskyrė. Anie pasirodė pernelyg gobšūs: užsimanė pasiimti ne tik valdžią, bet ir turtus. O šito jau buvo per daug. Nes valdžia ir turtai tiktai nomenklatūros privilegija. Tačiau skyrybos su V.Uspaskicho gvardiečiais tiktai laikinas reiškinys. Jeigu savivaldybių rinkimuose darbiečiai sugebės apmulkinti didelę dalį rinkėjų, tai socdemai vėl suras su jais bendrą kalbą. Šiaip ar taip, elektoratas juk tas pats. Kol kas dėl bendro vaizdo uspaskichininkai lyg ir kaišioja koją socdemams. Pavyzdžiui, drįso netgi pasipriešinti premjero G.Kirkilo ginamam Rusijos Gazprom, tai yra drįso pasikėsinti į Kremliaus interesus Lietuvos dujų perpardavinėtojų monopolinius antpelnius. Sunku pasakyti, ar darbiečiai taip daro iš širdies, ar tikisi gauti iš valdančiųjų socdemų tradicinį otkatą. Visa bėda, kad to otkato tikisi ir valstiečiai, ir A.Paulausko socialliberalai, jau nekalbant apie marginalus pilietininkus. Savo dalies pareikalaus ir Lietuvos rusai bei lenkai. Taigi tik spėk suktis.
Na, o dėl padoraus elgesio deklaracijos, tai vargu ar iš jos kas nors išeis. Iki pačių rinkimų kandidatai sukandę dantis gal ir ištvers, tačiau kai prasidės kėdžių dalybos savivaldybėse peštynės garantuotos. Ne tokia publika susirinkusi tose partijose. Ir ne tik šiame kairuoliškame aljanse. Užtenka pažvelgti tik į liberalcentristus. Vos tiktai gavo porą ministrų portfelių ir mažesnių portfeliukų, visas jų liberalizmas ir centrizmas išgaravo kaip koks kamparas. O savo uolumu atakuojant Tėvynės sąjungą ir prof. V.Landsbergį pralenkė netgi uoliausius jų keiksnotojus. Tokius, kurie liudijo L.Graužinienės komisijai dėl J.Abromavičiaus žūties, savanorių pasitraukimo į miškus ir tilto per Bražuolės upelį susprogdinimo. Galima įsivaizduoti, su kokiu pasimėgavimu pati draugė Loreta bei jos bendraminčiai klausėsi vadinamųjų liudininkų: kažkokios aktyvios paksininkės, buvusio visų reitingų karaliaus E.Bičkausko, iš užmaršties atkapstyto karvedžio A.Butkevičiaus, kaip skelbiama, netgi lovoje nesiskiriančio su telefonu laukiant instrukcijų iš Maskvos. Iš anksto buvo visiškai aišku, kad šie liudininkai paskelbs prof. V.Landsbergį vos ne valstybės perversmo organizatoriumi. Tikriausiai panaši bus ir L.Graužinienės komisijos galutinė išvada. O tuo gali lengvai patikėti nemaža dalis nupilietintų Lietuvos žmonių. Taigi ta komisija tam ir sugalvota, kad apjuodintų Tėvynės sąjungą prieš savivaldybių rinkimus. Tokie velniški išmislai jau tapo tradicija, ir nieko nenustebinsi. Tebejuokauja tik socdemai. Didžiausias jų išmąstymas rinkimų štabui ir šį kartą vadovauja ne kas kitas, o pats premjeras G.Kirkilas. Tad valstybės reikalai, bent jau ilgesniam laikui, atidedami į šalį. Negi valdančioji partija taip nubiednėjo, kad teturi tiktai vieną strategą ir ideologą, kurio nėra kuo pakeisti?
© 2007 XXI amžius
|