|
Kova dėl Lietuvos laisvės dar nebaigta
Taip pavadinti šį rašinį paskatino 2006 m. lapkričio 29 d. LLKS valdybos pirmininko J.Buroko (Lukiškių aikštės su simboliniu paminklu Laisvė sutvarkymas neatidėliotinas valstybės uždavinys) ir kun. Roberto Grigo (Paminklas Laisvei ir Lietuvai) XXI amžiuje išspausdinti straipsniai.
Ar ne per anksti statyti Lietuvai Laisvės paminklą? Mat statydami jį įteisintume tą nelaisvę, kurią mums uždėjo ne svetimieji, ne okupantai, o savieji. Tuo ji šimtą kartų skaudesnė, o kad galėtume išvardyti visus skaudulius, kuriuos Lietuva patyrė ne vieną puslapį reikėtų prirašyti.
Štai pasekmės: vieniems per trumpą laiką aitvarai sunešė milijonus, kitus suvarė į lūšnynus. Koks stebuklas savųjų saviems paskelbtas genocidas!
Jei prieš 1940 metų okupaciją rimti ekonomistai, planuotojai rengė projektus, kad be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų Lietuvoje galėtų gyventi septyni milijonai žmonių, tai dabar Santaros Šviesos sovietiniams inteligentams ir trijų milijonų Lietuvos gyventojų per daug. Gyventojų skaičiui mažinti panaudojama šimtai genocido būdų.
Taigi tokiu veidu į Lietuvą atsisuko. Po truputį mūsų turėtas turtas biznierių, kontrabandininkų kišenėj atsiranda. Vėl susigrąžino šlėktų, šlėktelių, bajorpalaikių laikus. Vėl į medžius liepia lipti mūsų mergiotėms ir kukuoti... kad per langą tą gegutę, dideliam milijonieriaus džiaugsmui, nušautų.
Gal prieš dešimt ar daugiau metų Lietuvos aide rašiau, kad Lukiškių aikštėje, priešais NKVD-KGB rūmus, ne tik labai tiktų, bet ir reikalinga pastatyti paminklą lietuvei Motinai, Žmonai, Seseriai, Sužadėtinei. Tarsi Jono Biliūno Juozapotai iš Liūdnos pasakos. Pėsčiai atėjusiai į Vilnių iš Anykščių apylinkių į Lukiškių aikštę ir ten užtikusiai didelį būrį žmonių, susirinkusių stebėti sukilėlių žudymo. Kiek čia daug ponų, kokie jie gražūs. Ar kas nors nematėte mano Petriuko..? Kiek tokių moterų, sesių per visus sukilimus, revoliucijas klaidžiojo Lietuvos keliais keleliais, ieškodamos gyvų, sužeistų, nužudytų kalėjimuose, karjeruose, pelkėse sumestų kūnų. Kiek jų varstė stribynų duris, nešė maistą, ieškojo užtarimo, minkštino eilinio stribo ir jų viršininkų širdis. Bailiai dairėsi į ant šaligatvio sumestus jų sumaitotus kūnus. Kiek laiko turėjo praeiti, kol atsitiktinai Tuskulėnų dvarvietės parke užtiko eilinio partizano, neeilinio vyskupo palaikus. Kas jų palaikus surinks, atpažins tolimoje Šiaurėje, Džezkazgano lageriuose?
Įsivaizduokite tos Lietuvos moters granitinę skulptūrą: jos galva apgaubta Žemaitės laikų skarele, vienoje rankoje paprasta medinė lazdelė, kitoje sunkus skaros ryšulys. Tai maistas jos mylimam žmogui, nes ji tiki, kad jis dar gyvas... Granitinė moteris stovi priešais baisius NKVD rūmus, įdėmiai žiūri į jo langus, stebi įeinančius, išeinančius aukštomis kepurėmis, pilotėmis su penkiakampėmis žvaigždėmis, guzikuotais šineliais, plačiais antpečiais papuoštus kareivius.
Kiek čia daug ponų, kokie jie gražūs, gal kuris jų matė, žino, kur mano Petriukas, Jonukas, Antanėlis..? Skulptūros lūpos kietai sučiauptos, kad neprasiveržtų klaikus šauksmas: Budeliai, kur mano Petriukas...
Motina Lietuva, kur Tavo vaikai? Motina Lietuva, kiek Tu savo vaikų turėjai? Du namuos, du laukuos, du pinigus skaito, du duoną raiko, dar kažkur du ar trys... bastosi po pasaulį. Nebesuskaitau savo vaikų... Santaros Šviesos sovietiniai inteligentai man protą sumaišė. Ne veidu, o užpakaliu atsisuko į Lietuvą.
Jurgis BIELINIS
© 2007 XXI amžius
|