|
Kas iki šiol slepia tiesą apie Sausio įvykius?
Labai nustebau dvisavaitraštyje Karštas komentaras pamatęs susiraukusią G.Vagnoriaus fizionomiją. O po ja piktoką jo straipsnį Nuslėpta kruvinųjų Sausio įvykių pusė. Šiek tiek žemiau gerokai mažesnė K.Prunskienės nuotrauka ir ekspremjero straipsnio citata: Kazimiera Prunskienė labai gerai žino, ką ji padarė. (...) Galbūt ji paprasčiausiai irgi tik atliko statisto vaidmenį. Bet, kaip Vyriausybės vadovė, atsakinga ir turėjo likti atsakinga.
Kai 2004 metų vasarą G.Vagnorius pralaimėjo Seimo rinkimus, neslepiu, labai apsidžiaugiau. Pagaliau Seime bus vienu melagiu mažiau. Juk jis daug smėlio yra pripylęs į tautos akis.
Deja, paskubėjau džiaugtis. Girdėjau, kad jo suburtos kažkokios politinės organizacijos nariai išsibėgiojo suvokę, jog su Vagnoriumi toli nenukeliausi... Tačiau dideli pinigai pora šimtų narių sugrąžino po Gedimino sparneliu... Ir įtikino juos, kad būtina pakišti koją Šatrijai, vėl norinčiai pamėginti įkopti į Lietuvos Prezidentūrą. Kad, beskubėdama atsisėsti į Prezidento kėdę, paslystų ant Vagnoriaus seilių...
Labai gaila, kad mūsų tautos politinis sąmoningumas labai žemas... Mažai tetrūko, kad 2004 metais K.Prunskienė būtų išrinkta Lietuvos Respublikos Prezidente.
Aš pats balsavau (trečią kartą) už Valdą Adamkų, teisindamasis, kad savo balsą atiduodu už mažesnę blogybę iš dviejų... Tačiau šiandien, stebėdamas Prezidento elgesį, pripažįstu, kad jis kenkia Lietuvos valstybingumui gal net daugiau negu būtų galėjusi pakenkti Šatrija...
O už maisto produktų kainų pakėlimą nuo 1991 m. sausio 7 d. kaltinu šiuos žmones: A.Brazauską, K.Prunskienę, A.Sakalą, V.Andriukaitį ir nė kiek ne mažiau G.Vagnorių.
Šiandien dar nedaugelis Lietuvoje suvokia, kad didžiausia nelaimė užgulė mūsų Tėvynę ne sausio 13-ąją, o 8-ąją. Jeigu okupantams būtų pavykę sausio 13 dieną užgrobti Aukščiausiosios Tarybos rūmus, pasaulis būtų suvokęs, koks kruvinas režimas viešpatauja Sovietų Sąjungoje. O sausio 8 dieną okupantų pergalė Vakaruose būtų traktuojama kaip nacionalistinės V.Landsbergio valdžios pakeitimas sovietiškai socialistine, t.y. tautos valios vykdymas.
G.Vagnoriaus elgesys tą sausio 8-ąją parodė, kad jis buvo už socialistinę valdžią.
Ilgą laiką G.Vagnorius ir K.Prunskienė buvo artimiausi bičiuliai. Bet, pajutęs, kad draugė Kazimira 2004 metais ruošiasi sėsti į vakuojančią Lietuvos Respublikos Prezidento kėdę, nutarė nutraukti su ja visus bičiulystės saitus.
Pakartosiu dar kartą tai, apie ką jau esu rašęs. Pakartosiu todėl, kad mūsų Tauta turi labai trumpą atmintį. Neseniai girdėjau tokį anekdotą. Profesorius klausia studentą: Iššifruokite tokį sovietinių laikų trumpinį CK. Ką jis reiškia? Studentas atsako: Centrinė katilinė... Šis anekdotas netoli tiesos.
1989 m. liepos 3 d. M.Gorbačiovas, suvokęs, kad Kremlius anksčiau ar vėliau bus priverstas suteikti Lietuvai šiokio tokio savarankiškumo išvaizdą turintį politinį statusą, Lietuvos premjeru numatė K.Prunskienę. Tarybų Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininkui V.Sakalauskui padovanojo dar vieno pavaduotojo etatą. Berods liepos 5 dieną LTSR AT sesijoje privalėjo šiai Kremliaus dovanaisuteikti juridinę galią.
LTSR AT deputatai, bent jų dauguma, suvokę, kad M.Gorbačiovas kasasi po jų mylimu V.Sakalausku, balsavo prieš K.Prunskienę. CK rūmuose visi sutriko. Ką daryti? Į pagalbą buvo pakviesta Sąjūdžio valdžia. Ji patarė R.Songailai ir L.Šepečiui perbalsuoti kandidatūrą, t. y. slaptą balsavimą pakeisti atviru. Žinojo valdžia, kad liaudies išrinktieji nedrįs viešai balsuoti prieš Kremliaus statytinę... Tą pačią dieną K.Prunskienė tapo Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotoja ir drauge kandidate į būsimos suverenios Lietuvos premjeres. Toje politinėje komedijoje labai svarbų vaidmenį suvaidino G.Vagnorius. Visa tai aprašyta J.Januičio prisiminimuose.
Pastebėjęs G.Vagnoriaus ir K.Prunskienės politinę draugystę, V.Landsbergis 1990 m. kovo 11 d. pavedė jiems abiem sudaryti tos dienos AT sesijos dienotvarkę. Su Kremliaus užduotimi abu puikiai susidorojo. Deputatai beveik visą dieną svarstė Rusijos karinių įmonių statusą, o Lietuvos Nepriklausomybės Aktas buvo paskelbtas tik 22 val. 45 min., t. y. kai pavargusi nuo to, ką matė televizorių ekranuose, Tauta miegojo arba ruošėsi miegoti. M.Gorbačiovas rado reikalą pasityčioti iš deputatų, kurie esą išdrįsę skelbti Lietuvos nepriklausomybę tik naktį...
Meluoja G.Vagnorius, tvirtindamas, kad jis, kaip AT Prezidiumo narys, mėgino sustabdyti maisto prekių kainų pakėlimą nuo 1991 m. sausio 7 d. Kainų pakėlimo klausimas buvo svarstomas Vyriausybės rūmuose sausio 3 ir 4 dienomis. Tačiau tuose rūmuose jis net nepasirodė, nors kaip Laikinosios ekonominės komisijos narys privalėjo dalyvauti. Prieš drastišką kainų pakėlimą nebalsavo nė vienas G.Vagnoriaus bičiulis, laikęs save dešiniuoju deputatu, t. y. Lietuvos patriotu. Dauguma AT deputatų gruodžio pabaigoje išvyko atostogų... O K.Prunskienė deputato Vlado Terlecko paprašė apleisti Vyriausybės rūmų salę...
Šie faktai rodo, kad K.Prunskienė ir G.Vagnorius yra abu labu tokie.
Už šią politinę aferą lygiai tiek pat kaltas yra ir A.Brazauskas. Tačiau G.Vagnorius niekur jo nekaltina už tą sąmokslą prieš Lietuvą. Kodėl? Todėl, kad, konservatoriams laimėjus 1996 metų Seimo rinkimus, Lietuvos Respublikos prezidentas A.Brazauskas padėjo G.Vagnoriui tapti premjeru...
Jeigu man leistų spręsti, ką pirmuoju uždaryti į Lukiškes, pasiūlyčiau G.Vagnorių...
Šiandien daug giriasi ir brazauskininkai, kad jie pagaliau sugrąžins nuskriaustiems Lietuvos piliečiams jų taupomosiose kasose okupacijos metais laikytus ir visiškai nuvertėjusius indėlius. Iš viso tris milijardus litų iš... Lietuvos valstybės biudžeto. Ir nė žodžio apie tai, kas kaltas, kad tie indėliai tiek nuvertėjo.
Tą aferą pradėjo K.Prunskienė, o užbaigė G.Vagnorius. Absoliučiais skaičiais K.Prunskienės kaltė gerokai mažesnė negu G.Vagnoriaus, nes pirmoji trumpiau buvo valdžioje. Tapęs premjeru G.Vagnorius dar labiau padidino maisto produktų kainas. Tai sukėlė analogišką Rusijos reakciją. Tačiau dalį padidėjusių kainų Rusijos Vyriausybė kompensavo. Lietuvai buvo paskirta 250 milijonų rublių, bet G.Vagnorius atsisakė juos imti, t. y. padovanojo Rusijai.
Rusijos valdžiai įvedus Lietuvoje ekonominę blokadą, K.Prunskienė nenutraukė maisto produktų tiekimo Maskvai ir Leningradui. Tapęs premjeru G.Vagnorius tęsė tą pačią Lietuvos ekonominių interesų išdavystės politiką. 1992 metų balandžio pradžioje Rusijos skola Lietuvai už maisto produktus pasiekė 11 milijardų rublių. Vadinasi, vien už maisto produktus ir konfiskuotus Lietuvos piliečių indėlius Rusija liko skolinga Lietuvai 14 milijardų rublių, kurių vertė daug aukštesnė negu dabartinio lito. Kodėl iki šiol apie tai tyli mūsų Seimo nariai? Kodėl patriotais save laikę neprimena komunistams, kad dėl Rusijos nuvertintų indėlių sugrąžinimo mūsų Tautai neverta per daug džiaugtis. Jeigu ne K.Prunskienės ir G.Vagnoriaus komunistinė valdžia (taip, ir G.Vagnoriaus!), toji problema nebūtų iškilusi. Ir ne vienam šimtui tūkstančių Lietuvos piliečių nereikėtų pusbadžiu gyventi.
Antanas Terleckas
© 2007 XXI amžius
|