|
Lietuvi, kodėl tau negerai?
Mažai kada lietuvis gyveno gerai, nors mūsų praeitis siekia jau tūkstantį metų. Prisiminėme ir netrukus tam tūkstantmečiui paminėti pabaigsime Valdovų rūmus. Tiesa, tie rūmai buvo pastatyti daug vėliau. O nugriauti visai neseniai. Tik Gedimino pilis ant kalno vilioja šimtus žmonių nuo jos viršūnės pasidairyti po kasdien aukštyn kylančius Vilniaus slėnius.
Todėl lietuviui gal ir negerai, kad atgijusios valstybės dienos ne šviesėja, o veikiau tamsėja: statomi aukšti bokštai tamsina gatves ne tik naktį, bet ir dieną, skambėjusių lietuviškų dainų garsai dusinami tamtamais, o kanklės ir trimitai kaukiančiais saksofonais ar dusliais Afrikos būgnais. Į Lietuvą veržiasi tolimųjų Vakarų nakties palaidūnai...
Jau prieš pusmetį keliems lietuviams atėjo į galvą mintis sužinoti, ką šiandieninis lietuvis mano, kas Lietuvoje bus po šimto metų. Sugalvojo baltąją anketą su dešimčia klausimų ir savo laikraštyje pradėjo spausdinti gudručių svajotojų atsakymus.
Pamėginau į tuos anketos klausimus atsakyti ir aš. Gerai ar negerai atsakiau, pasakys atsakymų skaitytojai. Bet matyti, kad tinkamų atsakymų, užburiančių visus valstybės piliečius, nepavyko sulaukti. Tiesa, atsakymai skamba, bet juos rašo vienetai, o tūkstančiai nusispjauna ir kuria savo gyvenimą tik rytojui, o ne kitai savaitei, juo labiau ne gyvenimui po šimto metų. Kam mums to šimto metų laukti? Vis tiek nė vienas nesulauksime. Gyvename šiandien, tad ir grobkime, ką sugebame ar pajėgiame šiandien.
Ir ta šiandiena labai gerai matyti. Matyti grobėjai, nes jų skaičius pradėjo augti kartu su Nepriklausomybės kilimu. Ir šiandien jų jau tiek daug, kad paprastam lietuviui kelio nėra: ne tik per miestų gatves, bet ir laukuose neprieisi prie upės, ežero ar net į kelią neišeisi per automobilių gausą. O miške, girioje? Automobilių padėvėtų padangų, padėvėtų baldų laužo, prakiurusių batų, apšiurusių džinsinių kelnių krūvos uždengia girios žemuoges ir mėlynes. Istorinis sąvartynas šešėlyje paliks net istorinę Kernavę.
Jau šiandien aišku, kaip vieni lietuviai kopia į sąvartyno viršūnę, kiti rieda į nevilties dugną. Štai ir naujausioji Vyriausybė, svarstydama 2007 metų biudžetą, pasišovė padidinti ir žmonių pajamas. Pirmiausia parems tuos, kurie jau šį tą uždirba ar gauna kokią nors paramą: jeigu tu ligšiol gavai, sakysim, tik šimtą litų, tai nuo 2007-ųjų gausi jau po 101 litą. Jeigu ligšiol gavai penkis šimtus litų, dabar gausi 510 litų, o jeigu ligšiol gavai 5000 litų, tai dabar gausi jau 5100 litų. Valdžiukė mano, kad pagal aritmetiką visi bus paremti tolygiai vienodai. Lyg ta valdžiukė nežinotų, kad prekių kainos per pastaruosius metus beveik padvigubėjo.
Kaip Lietuvoje auga gyvenimas, nereikia stebėti šimto metų. Juk visai neseniai buvo Kovo 11-oji. Tada nebuvo nė vieno milijonieriaus, kuris būtų pasirašęs Kovo 11-osios Aktą. Šiandien jau vien Seimo nutarimus pasirašinėja daugiau nei trisdešimt milijonierių. Dar daugiau milijonierių statosi pilis ne tik Lietuvoje, bet išsiveža pinigų iš Lietuvos ir į kokius nors havajus ar madagaskarus. Kodėl staiga Lietuvoje pridygo tų milijonierių?! Dar, rodos, niekas Lietuvoje nemirė badu, ko, deja, neretai pasitaiko kitose amerikose ar afrikose.
Ir vis dėlto nežiba Lietuvoje lietuviai. Lietuva, žinoma, žiba, o lietuviai ne. Ir galbūt todėl, kad jie per daug mokyti: juk nėra pasaulyje šalies, kurioje būtų tiek daug universitetų, ir nėra pasaulyje kitos tokios šalies, kurioje būtų tiek daug diplomus renkančių studentų. Deja, tie studentai, gavę aukštojo mokslo diplomus, tuojau važiuoja į kokias nors amerikas ar airijas, nes tose šalyse tik ir laukia diplomuotų gatvių šlavėjų ar restoranuose indų plovėjų. Net ir diplomuotas gydytojas ar dažniau gydytoja kur nors Norvegijoje puikiai skins braškes, o Amerikoje slaugys nusenusius turtuolius. Ar galime svajoti, kas Lietuvoje bus po šimto metų, jeigu jau ir šiandien iš gero gyvenimo kasmet gimsta dešimt tūkstančių mažiau negu miršta, Lietuvos vyrai vidutiniškai nesulaukia nė septyniasdešimties metų, o moterys gyvena dar aštuonetą - devynetą metų ilgiau. Gal todėl, kad Lietuvoje gydytojų santykinai yra keturis kartus daugiau negu JAV? O gal dėl to, kad Lietuvos gyventojai užima antrą vietą po Rusijos vartodami alkoholinius gėrimus? Alkoholiniai gėrimai ne tik geriausi vaistai gyvenimui trumpinti, bet ir visokioms avarijoms, gaisrams, kriminaliniams nusikaltimams skatinti.
Ir dar vienas atradimas: lietuviams nereikia ne tik Dievo, bet ir Vyriausybės, Seimo, net kokios nors valdžios. Juk visi gerai prisimename, kad 2004 metais Lietuvos Seimą rinko jau tik 46 proc. Lietuvos piliečių. Panašus kiekis rinko ir Prezidentą. Daugiau kaip pusę lietuvių jau dabar stengiasi gyventi be jokių vyriausybių, vadovų: apsitveria aukštomis tvoromis ir žiūri į žvaigždes pro jų viršūnes. Laimė, kad Lietuvos Prezidentas pradėjo važinėti po Lietuvą ir net lankyti mokyklas, kalbėtis su moksleiviais apie Tėvynės ateitį. Gal būsimieji Lietuvos piliečiai praregės ir pamatys Lietuvos ateities siekius. Juk dauguma dabartinių mokytojų jau baigia užmiršti, kaip auklėti būsimus lietuvius be naktinių pasilinksminimų arba rengti Vasario 16-osios bei Kovo 11-osios minėjimus.
Šventės lieka šventėmis. Žmogus gyvena juoda kasdienybe, ir labai blogai, kad daug lietuvių bet kokias šventes labai sujuodina. Jaunimas - mūsų tautos ateitis. O ar jis švenčia kaip tinka Kalėdas, Velykas? O kai ateina Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji ir ta diena sekmadienis ar šeštadienis, tai mokyklos užrakinamos devyniais užraktais. Šventės prisimenamos tik tada, kai jos švenčiamos darbo dieną, o tada nereikia dirbti.
Jau senokai paskelbta filosofinė tiesa: patriotas - tai idiotas. Žodis idiotas yra graikiškai ir lietuviškai tai nemokša, visiškas silpnaprotis. O patriotas - tai priešybė idiotui, tai žmogus, kuris dirba ne tik sau, bet ir savo tautai, savo tėvynei... Mūsų tautos nelaimė, kad mūsų tautiečiams teko 120 metų vergauti rusams. Vėliau trejus metus vokiečiams, po dvidešimties metų laisvo gyvenimo vėl penkiasdešimtmetis tikros sovietinės vergijos. Ir kai durys lyg prasivėrė į laisvę, prie tautos vairo vėl skubinosi sėstis tie patys išnaudotojai, grobikai, savo penkiasdešimtmečio skurdą stengdamiesi palengvinti ne bendro gyvenimo laisvės keliu, o grobstymais ir krašto niokojimu. Visuotinis rytietiškas skurdas taip ir liko tautos piliečių daugumai, nes grobstytojams pavyko kraštui ir tautai skirti tik nuotrupas. Deja, deja, ir nemaži žemės plotai nedirbami, ir girios niokojamos, o svarbiausia žmogaus dvasios atgaiva kasdien stabdoma pasaulio šiukšlių sąvartomis.
Viktoras ALEKNA
© 2007 XXI amžius
|