| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Keistis privalome visi Interviu su Tėvynės sąjungos Kauno krikščioniškųjų demokratų frakcijos veiklos koordinatoriumi Dainiumi VARNU
Esate Tėvynės sąjungos Kauno krikščioniškųjų demokratų frakcijos (TS KDF) veiklos koordinatorius. Kodėl mintys ir širdis pakrypo būtent prie šios partijos? Juk Lietuvos politinėje arenoje veikia ir tikrieji krikščionys demokratai... Nors Šventajame Rašte pasakyta Neteisk ir nebūsi teisiamas, tačiau negaliu nutylėti apie ne visai gerą situaciją lietuviškos krikščioniškosios demokratijos padangėje. Labai gaila, kad vienos iš pagrindinių politinių krypčių atstovai iki šiol nesugeba mobilizuotis ir kartu siekti savo tikslų. Vis tos ambicijos, susiskaldymas ir besaikis noras susireikšminti trukdo dirbti išvien. TS KDF veikloje sukuosi nuo pat jos atsiradimo. Gimiau katalikiškoje šeimoje, tad krikščioniškoji kryptis politikoje man priimtiniausia. Kita vertus, manau, kad konservatyvizmas kartu su šimtametėmis krikščioniškosios demokratijos tradicijomis yra būtent tai, kas gali pakeisti sustabarėjimą ir abejingumą valstybės politiniame gyvenime. Mano buvimas TS KDF koordinatoriumi Kaune jokiu būdu nereiškia, kad nepalaikau kitų krikščioniškomis vertybėmis savo veiklą grindžiančių partijų. Veikiau priešingai nuoširdžiai noriu ir linkiu, kad Lietuvos politiniame gyvenime atsirastų kuo daugiau tvirtomis krikščioniškomis vertybėmis paremtos politinės veiklos. Tai jūs manote, kad krikščioniškoji demokratija Lietuvoje turi ateitį? Savaime suprantama. Argi kitaip daryčiau tai, ką dabar darau (juokiasi)? Juk, atvirai pasakius, mes iki šiol taip ir neišmokome pasinaudoti krikščioniškojo socialinio mokymo išmintimi. Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir puiku: esama net kelių politinių partijų, besideklaruojančių krikdemiškomis, viešumoje kartkartėmis pasirodo tam tikrų jų darbo apraiškų. Tačiau realybė kiek kitokia tai daugiau deklaracijos, o ne gyvas noras ir tikėjimas laikytis krikščioniškojo socialinio mokymo. Pavyzdžių daug. Tarkim, ekonominis valstybės gyvenimas. Viešai skelbiama, kad valstybės ekonominiai rodikliai gerėja, tačiau ar dėl to gyvename geriau? Kodėl nutinka, kad tuo metu, kai viešumoje vyrauja nuomonė, jog ekonomika auga, gyvenimas gerėja ne visiems? Tai vienas iš aštriausių klausimų, kuriuos reikia neatidėliotinai spręsti. Kitu atveju praraja tarp turtuolių ir nepasiturinčiųjų ir toliau didės. Tačiau negalima į šią mūsų valstybės bėdą žiūrėti supaprastintai, kaip tai daro, tarkim, kairieji. Pašalpos ir pensijos negali tapti balsų pirkimo rinkimuose įrankiu. Eidami tokiu keliu pateksime į aklavietę. Didėjant Bendrajam vidaus produktui (BVP) santykinis skurdas taip pat didės. Tai ką daryti? Gal tiesiog pirmiausia reikėtų įvardyti tuos žmones, kurių gyvenimui BVP didėjimas neturi jokios įtakos? Jūs teisus. Įvardyti būtina, nes, kalbant apie tokius svarbius dalykus, per didelis apibendrinimas gali nesiskirti nuo kasdien iš politikų tribūnų girdimų tiesų. Tada iš akių tiesiog dingsta konkretus žmogus, asmenybė. Dievas niekada į žmones nežiūri kaip į tautą, valstybę, klaną ar pan. Jam pirmiausia svarbus konkretus žmogus ir tik po to visa kita. Tai turėtų būti pagrindas, nuo kurio atsispiriama einant į politiką. Štai dėl ko būtina nesislepiant dorai pasakyti, kad ne visiems ekonomikos kilimas išėjo į gera. Didžioji dalis kaimo žmonių, daugiau nei tris vaikus auginančios šeimos, neįgalūs asmenys, pagyvenę žmonės beveik nebeturi galimybių gyventi visavertį gyvenimą. Būtina spręsti jų problemas. Neįsivaizduoju, kokia kita politinė srovė, be krikščioniškosios demokratijos, galėtų tai padaryti. Taip ir vėl atsiduriame prie suskilusios geldos krikščioniškomis besivadinančios partijos susiskaldžiusios, joms rūpi savi reikalai ir reikaliukai, tikroji krikščioniško socialinio mokymo išmintis pamiršta. Situacija tikrai nekokia. Ypač dabar, artėjant rinkimams į savivaldybių tarybas. Tai kur išeitis? Nejau neįmanoma išardyti šio užburto rato? Viltis, be tikėjimo ir meilės, yra viena iš pagrindinių kataliko dorybių. Tad manyti, kad viskas tik blogai ir niekas nepasikeis į gera, būtų nekrikščioniška. Iš tikrųjų čia iškyla kiekvieno iš mūsų asmeninės atsakomybės klausimas. Suprantu, šie žodžiai jau kažkur girdėti, tačiau reikia išmokti vis iš naujo įsigilinti į jų prasmę. Nei valdžia, nei pats doriausias politikas nepadarys gyvenimo geresnio. Tai kiekvieno piliečio pareiga, kuri atliekama atsakingai balsuojant, netylint valdininkų savivalės atveju, tiesiog padedant savo artimui. Politika ir politikai privalo būti jautresni socialiniams žmonių skauduliams. Taigi keistis privalome visi. Nei per didelis susireikšminimas, nei savęs niekinimas nepadės. Ir, pasikartosiu, to išvengti mums gali padėti tik krikščioniško socialinio mokymo taikymas realiame valstybės gyvenime. Pabandykime to siekti kartu... Dėkui už pokalbį. Kalbino
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |