|
Žingsnis į demokratijos grimasos naikinimą
Atsivertus 2002 metais išleistą Valerijos Vaitkevičiūtės redaguotą Tarptautinių žodžių žodyną sužinome, kad politika yra valstybės valdžios veikla: valstybės vidaus reikalų ir santykių su kitomis valstybėmis tvarkymas. Štai taip: tik valdžia gali tvarkyti valstybės reikalus. Iki šiol buvo brukte brukama visuomenei nuostata, kad politika yra tik valstybės vadovo, Seimo narių, diplomatų, partijų išimtinis reikalas. O kur valstybę sudarantys ir valdžias iš savo kišenės samdantys piliečiai?
Nekaltinkime redaktorės dėl neapdairiai praleisto klaidingo aiškinimo, nes, reikia manyti, kad tokį aiškinimą įpiršo ne politikas, o partinis politikierius. Verčiau atsiverskime pasitikėjimo vertą Spaudos fondo 1936 metais išleistą žodyną. Čia Politika (gr.), 1. Senovės graikuose ir iki XVIII a. mokslas apie valstybę; 2. Valstybės įstaigų, visuomenės organizacijų, atskirų asmenų veiksmai, siekimai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą; 3. Nukeltine prasme išsisukinėjimas, maskuotas veikimas.
Kadangi nuo XVIII amžiaus politika nei mokslu, nei menu nebelaikoma, mus domina politika valstybės reikalų tvarkymas demokratinėje valstybėje.
Demokratinėje valstybėje jos piliečiai valstybės reikalams tvarkyti ne vien renka (samdo) valdžias, ne tik dalyvauja rinkimuose, bet dalyvaudami įvairiose organizacijose, tarp jų nepartinėse visuomeninėse, jei jų veikla pasižymi veiksmais ir siekiais tvarkyti valstybės reikalus, dalyvauja politikoje. Ir pavienis pilietis, jei jo veikla nukreipta į valstybės reikalų tvarkymą, dalyvauja politikoje. Taigi kiekvienas sąmoningas valstybės pilietis yra politikas. Jei pilietis sodina medį ne malkoms savo krosnį kūrenti, o valstybę gražinti, jis jau dalyvauja politikoje, jei kunigas savo pamokslu ugdo dorą pilietį, jis dalyvauja politikoje.
Mūsų nebrandžios demokratijos valstybėje tebegyvename pagal demokratijos grimasą. Vietos savivalda piliečiais pripažįsta tik kokiai nors partijai simpatizuojančius piliečius, o kiti, kuriems nė viena iš kandidatuojančių partijų ar jos atstovų nepriimtini, lieka demokratijos ir pačios politikos šalikelėje. Jei renkant Seimą yra numatytas ir nepartinių asmenų atstovavimas, tai renkant artimiausią žmonėms valdžią vietos tarybas, seniūnus tokia teisė atimta. Taigi iki šiol įsigalėjusi piliečius niekinanti demokratijos grimasa, kad vietos savivaldoje gali dalyvauti tik partijos, regis, eina prie pelnyto galo.
Artėjant savivaldybių rinkimams, Lietuvos pilietis Petras Ragauskas kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK), kad ši įregistruotų jį kandidatu. Pastaroji minimos įteisintos demokratijos grimasos pagrindu kandidatą registruoti atsisakė. Kandidatas kreipėsi į teismą dėl jo pilietinių teisių ribojimo. Teismas kreipėsi išaiškinimo į Konstitucinį Teismą.
Gali mūsų valstybės institucijoms pasirodyti, kad toks žingsnis demokratijos grimasos šalinimo link nesavalaikis, kad nelieka laiko ydingus įstatymus taisyti, tačiau kurgi jos buvo anksčiau, kai įvairios organizacijos ir atskiri piliečiai į grimasą pirštu badė? Dabar gera proga tiek VRK, tiek Konstituciniam Teismui, tiek pačiam Seimui, atsisakius vilkinimo, padidinus apsisukimus, parodyti, kad, esant reikalui, gali atsigręžti į piliečius valstybės pagrindą ir turinį.
Šis iš žodynų politikos esmės aiškinimas neturi tikslo daryti spaudimą Konstituciniam Teismui, o paaiškinti Lietuvos piliečiams, kad jie turi teisę ne tik būti valdomi pagal primestas ydingas taisykles, bet patys rinktis savivaldos būdą, realiai dalyvauti savivaldoje.
Kad ir koks būtų Konstitucinio Teismo sprendimas, žingsnis į demokratijos grimasos naikinimą žengtas. Žinant, kad nuo teisių ribojimo piliečių kantrybė yra išsekusi, kad ir kaip prieštarautų politikos reikalus pasisavinę veikėjai, žingsnio atgal nebebus.
Algimantas Zolubas
© 2007 XXI amžius
|