Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Parodos
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Pasaulis – šviesioje erdvėje

Benjaminas ŽULYS

Skulptorius ir dailininkas prof. Petras Aleksandravičius (1906-1997)

Skulptoriaus P.Aleksandravičiaus paminklai Žemaitei (Vilniuje), J.Jablonskiui (Marijampolėje), A.Vienuoliui (Anykščiuose) ir L.Ivinskiui (Kuršėnuose) gerai žinomi ir yra XX a. Lietuvos chrestomatiniai kūriniai

Kaune, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, atidaryta žymaus lietuvių skulptoriaus, dailininko, profesoriaus Petro Aleksandravičiaus apžvalginė darbų paroda, pavadinta „Pasaulis be tamsos“. Ji skirta šio menininko 100-osioms gimimo metinėms pažymėti. Renginio sumanytojos garbė priklauso skulptoriaus dukrai architektei Giedrei Filipavičienei. Ji rengė parodą, paskolino skulptoriaus darbų iš šeimos kolekcijos, atvėrė namuose išsaugotus archyvus, parodos atidarymo metu pasidalijo prisiminimais apie tėvą. Kaip pastebėjo parodos kuratorės – dailės istorikė, Kultūros, filosofijos ir meno instituto Dailėtyros skyriaus darbuotoja Giedrė Jankevičiūtė bei Lietuvos dailės muziejaus skulptūros rinkinio specialistė Elona Lubytė, šios parodos salėse sutelkti darbai iš Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės bei Šiaulių „Aušros“ muziejų. Parengti skulptūros darbus eksponavimui padėjo Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro restauratorė Leokadija Šalkovska, kiti meno mylėtojai.

Parodos atidaryme buvo prisiminta, kad įspūdingi Žemaitės, Jono Jablonskio, Antano Vienuolio, kiti kūriniai priklauso XX amžiaus Lietuvos dailės klasikai. Parodos pavadinimas „Pasaulis be tamsos“ perteikia skulptoriaus kūrybinį požiūrį, kurį jis teigė visą gyvenimą, nepaisydamas politinių bei socialinių pokyčių, nešusių ir tragiškų sukrėtimų, netekčių, nepasidavė nevilčiai, beprasmybei.

Parodoje atskirą eksponatų grupę sudaro portretai. Jie byloja, kad ypač išraiškingi, įtaigūs yra dailininko amžininkų, jo kolegų atvaizdai.

Savitą meninę vertę turi piešiniai. Kaip sakė G.Jankevičiūtė, P.Aleksandravičius visą gyvenimą lavino rankos pagavumą, piešdamas iš natūros. Vasaros atostogų metu mėgo lieti akvareles gamtoje, gyvendamas mieste stengėsi nepraleisti vakarinio piešimo užsiėmimų Dailininkų sąjungoje. Piešinių parinktimi norėta parodyti P.Aleksandravičiaus talentą ir šioje srityje, atskleisti, kaip kito jo požiūris į piešimo techniką bei raiškos galimybes. Ypač įdomūs plačiajai visuomenei nežinomi praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio pabaigos piešiniai, sukurti derinant akvarelę, pastelę, tušą. Piešinių ekspoziciją parodoje papildo akvarelės ir pastelės, piešiniai flomasteriu, perteikiantys gamtos mylėtojo jautrumą, išryškėjantį pajūrio panoramose, augalų kompozicijose. Vienas iš įkvėpimo šaltinių menininkui buvo gamtos grožis. Lieti akvarele jis pradėjo dar Meno mokykloje. Šios technikos išmoko iš šios krypties virtuozo Kajetono Sklėriaus. Karo metais akvareliniai peizažai padėjo spręsti buitines, socialines problemas – žmonės juos mėgo ir pirko. Vėliau liejo akvareles savo malonumui, norėdamas pailsėti, atsipalaiduoti. Mėgo Palangą, Baltiją, ypač – Juodąją jūrą, jos pakrantes, Kaukazo vaizdus.

Šios parodos visuma leidžia sugretinti viešąją ir privačiąją P.Aleksandravičiaus kūrybos dalis. Kūriniai, taip pat jų fone išdėstytos menininko gyvenimą liudijančios dokumentinių nuotraukų reprodukcijos skatina įsijausti į XX a. vidurio Lietuvos dailininkų situaciją, suvokti svarbiausius kūrybos stimulus, galimybes bei ribas. Meno žinovai pastebėjo, kad realistiškos lipdybos portretai, moters kūno plastiškumą ir grožį perteikiančios statulos bei reljefai, pluoštas piešinių – įgudusia ir tvirta ranka ant popieriaus perkelti pozuotojos kūno linkiai, tiksliai užfiksuotas judesys yra būdinga menininko savybė. Vėliau P.Aleksandravičius piešė žydinčio sodo kampelius, kambarines gėles, medinius dievukus. Šių nedidelę kolekciją, kaip ir daugelis jo kolegų, sukaupė kovingojo ateizmo metais, kai imta masiškai naikinti kaimo pakelėse stovėjusius koplytstulpius, koplytėles.

Visa šio menininko kūryba – šviesą, grožį, ramybę, išmintį, darną atskleidžiantis menas, teigė parodos organizatoriai. Skulptoriaus dukra Giedrė prisiminė, kad visada darė įspūdį ir tėvo kultūrinė tolerancija. Beskonybę atmesdavo iš karto, bet negarsiai, nekeldamas balso, o patardamas.

Reikšmingas skulptoriaus darbas – Vytauto Didžiojo statula Betygalos centrinėje kryžkelėje. Tai buvo vienas iš prieškario tokio pobūdžio paminklų, laimingai išvengęs žūties nuo sovietinio režimo veikėjų rankos. Profesionalumo išmėginimu pats skulptorius laikė darbus Bažnyčiai. Tai kompozicija „Nukryžiavimas“ Mažeikių bažnyčios didžiajame altoriuje, statula „Švč. Jėzaus Širdis“ Kaune, Maironio namų sodelyje ir kt. Kaip teigė dailės specialistai, pagrindinės skulptoriaus temos buvo motinystė, moteris, darbas, jaunystė, gamtos grožis. Reljefai su statybos vaizdais, bulviakasiu atkuria sunkaus fizinio darbo ir šiurkščių drabužių sudarkytas figūras, kurias autorius vis dėlto stengėsi sutaurinti, idealizuoti.

Po Antrojo pasaulinio karo P.Aleksandravičius neskubėjo įsitraukti į „socializmo statybą“, negamino leninų ir stalinų, nors iš to galėjo neblogai uždirbti. Tai neliko nepastebėta. Į Dailės instituto auditorijas, kur dėstė P.Aleksandravičius, ateidavo komjaunimo, kitokie veikėjai, aiškino, kad skulptoriai turi ieškoti naujos tematikos, „žengti koja kojon su gyvenimu“ ir pan. O P.Aleksandravičius labiau kūrė intelektualų portretus. Sovietinė cenzūra tuo, aišku, buvo nepatenkinta, ir skulptorius buvo apsvarstytas Dailininkų sąjungoje. Tik kai P.Aleksandravičiui buvo suteikta tuometinės SSRS valstybinė premija už Žemaitės figūrinį portretą, persekiotojai, nori nenori, turėjo šiek tiek aprimti. Bet cenzūros varžtai vis tiek buvo jaučiami.

P.Aleksandravičius visą gyvenimą išsaugojo tikėjimą menininko misija, jo pašaukimu, buvo ištikimas humanizmo idėjoms. Šias mintis paįvairino parodos atidaryme pademonstruotas dokumentinis filmas apie kūrėją.

Parodoje demonstruojami tokie raiškūs darbai, kaip „Žvejo šeima“ (gipsas), „Motina“(tonuotas gipsas), „Mergaitė su gėlėmis“ (marmuras), Vinco Mykolaičio Putino portretas (bronza), „Studentės“ (terakota), „Nukryžiuotasis“ (spalvotas popierius, pastelė), „Jūrai ošiant“ (aliuminis), šv.Jurgis (popierius, pastelė) ir kt.

Kaunas

© 2007 „XXI amžius“