Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Parodos
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kas viešpatauja V.Putino Rusijoje?

Neseniai Londono laikraštyje „The Guardian“, daugiausia atspindinčiame valdančiosios Anglijos leiboristų (vietinių socialistų) partijos pozicijas, pasirodė didelis politikos eksperto ir politologo Makso Hastingso straipsnis apie dabartinę Rusiją. Jo pavadinimas gana reikšmingas: „Putino Rusijoje pergalę švenčia korupcija, prievarta ir nedorybės“. Autorius, prisimindamas netolimą istoriją, rašo, jog tuoj po tragiškojo rugsėjo 11-osios Amerikoje vienas išmintingas rusų mokslininkas pasakęs jam: „Netikėk niekuo, ką Putinas prišnekėjo apie tai, kad mums (t.y. rusams – red.) labai gaila dėl to, kas atsitiko. Rusijoje daugelis nepaprastai džiaugiasi, kad amerikiečiai pagaliau gavo per galvą“. O visai neseniai kai kurie Vakarų diplomatai viešai svarstė, kaip nepaprastai sunku bet kokiais klausimais derėtis su rusais. Mat vos tik iškėlus kokią nors problemą, svarbią visai Europai, Rusijos diplomatai iškart įžvelgia kėsinimąsi į Maskvos interesus. Štai ką rašo M.Hastingsas: „Šiandien mažai kas iš mūsų nori matyti rusus savo priešais. Mes žavimės jų muzika ir literatūra, užjaučiame juos dėl jų baisios istorijos. O dar visai neseniai plojome rankomis, kad jie pagaliau išlindo iš tamsios ir baisios bedugnės, kurioje kentėjo visą didžiąją XX amžiaus dalį. Ir todėl, kad mes dar turime geros valios jausmą, mūsų reakcija į Aleksandro Litvinenkos mirtį, kuris, ko gero, buvo nužudytas, pateikiama tarsi atstumtojo mylimojo reakcija. Kodėl dabar, kai rusai pagaliau pažino laisvės ir demokratijos skonį, jie nusprendė grįžti prie stalininių žudymų epochos? Kaip ši nacija, kurią nelaukiant užgriuvo tokie neregėti turtai, galintys paversti ją klestinčia ir demokratine valstybe, kaip ir mes, gali pakęsti Putiną, atstatantį savo šalyje tironiją? Kad ir kaip ten būtų, Rusija, visiškam Vakarų pasimetimui, į savo valstybinę politiką įveda valstybinį banditizmą, savo tautai siūlantį vien represijas ir galutinį ekonominį chaosą, o visam likusiam pasauliui – baimę ir nusivylimą. Mes faktiškai nieko negirdėjome ir negirdime apie rusus, kurie sąžiningai susikrovė savo turtus. Putino valdomoje imperijoje pagrindiniais neregėto praturtėjimo instrumentais tapo korupcija, prievarta ir indulgencijos žmogžudžiams. Ir visa tai vyksta masiškai.

Šiemet visas pasaulis neteko žado, kai Londone buvo nužudytas buvęs Rusijos saugumietis A.Litvinenka. Kodėl kaip tik dabar, kai rusai, atrodo, pajuto laisvės ir demokratijos skonį, didžiam mūsų nusivylimui, į valstybės oficialią politiką Kremlius įveda valstybinio banditizmo kultūrą, savo tautai žadėdamas tiktai represijas ir galutinį ekonominį chaosą. O visam likusiam pasauliui – baimę ir atsiribojimą. „Rusiškas nacionalinis sąmoningumas remiasi sudėtingais tariamo pažeidžiamumo, pavydo ir nepripažinimo visko, kas būdinga Europai“, – apie Rusiją rašė žinomas šios šalies žinovas istorikas britas Orlandas Faidžesas. V.Putino santykiuose su užsieniu pagrindu yra reikalavimas jį gerbti, kaip ir Rusiją. Šį požiūrį palaiko ir jo tautiečiai, o tai ir yra pagrindinis Putino politikos rėmimo faktorius.

Per amžius Rusijos užsienio politika rėmėsi pasaulio simpatijų užkariavimu. Valdant komunistams, tai buvo matyti pakankamai akivaizdžiai. Rusų reakciją į tai, kad esą Vakarai nepakankamai juos gerbia, galima palyginti su chuligano veiksmais priemiestiniuose traukiniuose, kai jis ima mušti visai nekaltą keleivį, nes tam nepatiko, kaip jis į tą chuliganą pažiūrėjo. Nuo neatmenamų laikų valstybinė prievarta sudaro pagrindinį Rusijos valstybinės politikos elementą. Kai Rusijos parlamentas oficialiai suteikė vyriausybei teisę žudyti valstybės priešus svetimose teritorijose, šiemet Vakaruose apie tai buvo daug prikalbėta. Maskvoje tokią reakciją bemat pavadino „buržuaziniu veidmainiavimu“ ir neatkreipė į tai jokio dėmesio. Aš, pavyzdžiui, tikiu, kad pats V.Putinas asmeniškai nedavė įsakymo nužudyti Aleksandrą Litvinenką. Tačiau Rusijos prezidentas – pagrindinis žmogus, įteisinęs tokią tvarką, kad nužudymai tapo norma. Putinas negali paneigti vieno paprasčiausio dalyko: toje visuomenėje, kurią jis valdo, jo bičiuliai ir šalininkai gyvena visko pertekę ir nieko nebijo, o jo priešininkai bauginančiai dažnai išeina į kitą pasaulį, be to, gana baisiais keliais. Vieno rusų žurnalisto, kritikavusio valdžią, nužudymą dar galima būtų vertinti kaip atsitiktinumą. Bet kai nužudoma pora dešimčių žmonių, į Kremliaus pareiškimus, kad jis čia niekuo dėtas, graudu ir juokinga žiūrėti.

„Šaltojo karo“, pabaiga vis labiau ir daugiau atrodo kaip piktas pokštas, dievų žaidimas su žmonija. Mes džiaugdamiesi puolėme švęsti sienos griovimą, nuėjus istorinėn praeitin tiems laikams, kai Rytai ir Vakarai grasino sunaikinti pasaulį branduoliniais ginklais. Bet šiandien mes regime, jog pakako Rusijai įgauti energetinę galią, kai dirbti su ja darosi dar sunkiau nei „šaltojo karo“ laikais. Tokį scenarijų, kad Maskva pasiųs savo bombonešius, sugalvoti iš tiesų sunku. Realybėje mums tenka toliau kovoti su senąja, tačiau tik dar agresyvesne Rusija. Pirmiausia dėl energoresursų tapusia didžiulio naftos ir dujų kiekio pasaulyje šeimininke. Netgi jeigu Skotland Jardas ir nustatys, jog dėl A.Litvinenkos nužudymo kaltas Kremlius, vargu ar Tonis Bleiras pakels į orą mūsų „Taifūnus“.

Dabartinę Europos šalių reakciją į Rusijos banditizmą ir nesukalbamumą galima vertinti dvejopai: arba tai ypatingas susilaikymas, arba pataikavimas, kas gali sulaukti tiktai pasmerkimo. T.Bleiras aktyviai bando ieškoti šiltų asmeninių santykių su Putinu. Juk buvęs Vokietijos kancleris G.Šrioderis už aktyvų Maskvos politikos palaikymą buvo apdovanotas vienu iš „Gazprom“ direktorių postų. Iliuzija, kad Putinas ir jo valdomi rusai yra tokie pat žmonės, kaip ir mes, tai ir lieka iliuzija. Nes Putino politikos pagrindas – atkurti buvusios Sovietų Sąjungos galybę bei įtaką. Jau vien tai, kad Maskvos taksistai savo automobiliuose didžiuodamiesi laiko Stalino portretus, o Vakarų istorikus, perteikiančius nepaneigiamus faktus apie Raudonosios armijos žiaurumus Antrojo pasaulinio karo metais, keikia kaip įmanydami, aiškiai rodo, kad Rusija nepasikeitė.

Daugiau kaip prieš dešimtmetį buvo atidaryti Rusijos archyvai, kurie atvėrė baisiausius faktus. Dabar jie vėl uždaryti. Ir niekas Kremliuje net neapsimeta, jog tai padaryta dėl nacionalinio saugumo. Paprasčiausiai Putinui labai nepatiko, kad Vakarų istorikai buvo gavę leidimą susipažinti su nežmoniška Stalino epocha.

Na, o Vakarų reakcija į A.Litvinenkos, žurnalistės A.Politkovskajos nužudymą tiktai dar labiau sustiprino rusišką paranoją. Mūsų viltys, jog pradėdama bendradarbiauti su Vakarais naujoji Rusija bandys tapti civilizuota valstybe, prarado bet kokį pagrindą. (...) Vakarai neturi kito pasirinkimo, kaip tęsti kovą dėl Maskvos „rankos“. Tačiau jie jau visiškai pavargo nuo tos kovos. Bet būtų naivu manyti ir laukti, kad laisvė ir pagarba įstatymams švęstų pergalę šioje liūdnoje, kartais, atrodo, prakeiktoje šalyje, bent jau numatomu istoriniu laikotarpiu“.

Visa laimė, kad tokių ir panašių į „The Guardian“ komentatoriaus M.Hastingso straipsnius didžiojoje Vakarų spaudoje, dar visai neseniai tylomis praleidusioje grubiausius demokratijos ir žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje, apie imperinę Maskvos politiką kasdien atsiranda vis daugiau. Vadinasi, susidūrę su „naujosios“ Rusijos realybe, pradeda atsipeikėti net Vakarų liberalai, netgi socialistai.

Petras KATINAS

© 2007 „XXI amžius“