|
Maskvos ir Minsko katilas verda
Kai paskutinėmis savaitėmis pasižiūri mūsų kaimyninės Baltarusijos valdžios uoliai kontroliuojamą televiziją, susidaro įspūdis, kad sąjunginės valstybės, visų slavų gynėjos ir t.t., Rusijos prezidentas yra vos ne didžiausias Baltarusijos priešas, niekdarys, klastingas, kuriuo pasitikėti jokiu būdu negalima. Ir visa tai dėl netikėto dujų kainų padidinimo. Kita vertus, panašu, kad tai jau tampa tradicija. Kiekvieną žiemą Rusija išeina į ringą kovoti su viena iš kaimyninių šalių ir pradeda energetinę dvikovą. Pernai sausio mėnesį kainų dėl dujų ginčas tarp Maskvos ir Kijevo sukėlė dujų tiekimo į Europą trumpalaikį sutrikimą ir dar kartą sukėlė abejones dėl Rusijos, kaip energoresursų tiekėjos, patikimumo. Po metų Maskva vėl nusimovė baltas pirštines ir griebė už sprando savo tradicinę ir didžiausią sąjungininkę Baltarusiją. Dujų kainų padidinimas Baltarusijai sukėlė gana įdomią Vakarų reakciją. Štai įtakingas Financial Times bemat paskelbė redakcinį straipsnį: ES pasipiktinusi Putino veiksmais jo naftos ginče su Baltarusija. Daugelis Europos lyderių visais balsais pagaliau prabilo apie būtinybę ieškoti alternatyvių energetikos šaltinių, plėsti branduolinę energetiką, pirkti dujas ne iš Rusijos, o iš Norvegijos. Vėl pasigirdo kiek prislopę kaltinimai, kad Maskva panaudoja Gazprom ir savo energetinius resursus šantažuojant kaimynines šalis. Visi pripažįsta, jog be rusiškų subsidijų Baltarusijos ekonomika atsidurs giliame nokdaune, o tai pirmiausia atsilieps prezidento A.Lukašenkos režimo egzistavimui. Kaip išmąstė JAV leidinio The New Republic politikos apžvalgininkas Lajonelas Bichneris, situacijos paradoksas yra tas, kad Gazprom, paprastai atliekantis Kremliaus Galijoto vaidmenį, dabar, atrodo, padarė paslaugą Vakarams, siekiantiems radikalių politinių permainų Baltarusijoje. Tačiau naivu būtų manyti, kad V.Putinas, aiškiai nemėgstantis A.Lukašenkos, į jo vietą stengsis pastatyti opozicijos lyderį A.Milinkievičių ar įkištą į kalėjimą A.Kozuliną. Be to, Rusijos pramonės ir energetikos ministras Viktoras Chrištenka tiesiai pareiškė, jog, A.Lukašenkai toliau purkštaujant, Rusija ras būdų tiekti dujas ir naftą Europai ir kitais keliais, o per Baltarusijos teritoriją einantys vamzdynai bus nereikalingi.
Nepaisant tokių Rusijos ministrų pareiškimų, tai visiškai nereiškia, kad Maskva sutiktų, jog Baltarusijoje ateitų į valdžią tokie žmonės kaip Gruzijoje. Be to, Baltarusijos opozicija nedeklaruoja savo siekio, kad šalis taptų NATO nare. Viena aišku: jeigu Maskva nebeteiks Minskui politinės, ekonominės ir karinės paramos, tai anksčiau ar vėliau A.Lukašenkos režimas kris. Tačiau ES atsidūrė gana dviprasmiškoje padėtyje. Juk iš tiesų Briuselis tylomis remia Gazprom diktatą. Ir kas gali garantuoti, kad tas diktatas ir šantažas nebus vykdomas ir kitų Rusijos kaimynų atžvilgiu. Aišku tiktai, jog apie dešimt metų trunkančią diskusiją apie bendrą Rusijos ir Baltarusijos valstybę nebegali būti ir kalbos. Paskutiniai Baltarusijos prezidento A.Lukašenkos karingi pareiškimai, primenantys aršiausius šaltojo karo laikus tarp SSRS ir Vakarų, rodo, kad į tokios sąjunginės valstybės karstą kalamos paskutinės vinys. Vieną iš jų praėjusią savaitę įkalė ir Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) Pasienio kontrolės valdybos viršininkas generolas Vladimiras Proničevas. Jis pareiškė, jog prie Rusijos ir Baltarusijos sienos reikia įvesti pasienio režimą. Rusų generolas dabartinę Rusijos ir Baltarusijos simbolinę sieną pavadino juodąja skyle, per kurią į Rusiją veržiasi visokios atmatos. Ne tik įvairaus plauko kriminaliniai piktadariai, bet ir migrantai, pirmiausia iš Gruzijos ir kitų NVS šalių. Neabejotina, kad generolas V.Proničevas tokio pareiškimo Federacijos taryboje negalėjo padaryti be Kremliaus žinios. Oficialūs Baltarusijos valdžios pareigūnai bemat labai neigiamai įvertino tokį Rusijos generolo demaršą.
Aišku, A.Lukašenka taip lengvai nepasiduos. Pirmiausia jis dar prieš Maskvos ir Minsko šaltąjį karą užmezgė draugiškus ryšius su naująjį socializmą kuriančiu Venesuelos marksistu Hugo Čavesu ir Irano prezidentu Mahmudu Achmadinežadu. Padaryta tam tikrų reveransų ir Azerbaidžano prezidentui Alijevui jaunesniajam. Visos šios šalys turi daug naftos resursų. Bet kaip atgabenti tą naftą į Baltarusiją štai kur pagrindinis klausimas. Juk mūsų kaimynai neturi išėjimo prie jūros. Todėl Baltarusijos vicepremjeras Vladimiras Semaška jau pareiškė, kad tanklaiviai su nafta iš Venesuelos, Irano ir Azerbaidžano galėtų įplaukti į Baltijos valstybių uostus. Tačiau tokia nafta būtų dar brangesnė nei Rusijos. Kita vertus, ir Venesuelos, ir Irano antiamerikietiški prezidentai daugiau žvalgosi į Maskvą, o ne į Minską.
Kad ir kaip ten būtų, reklamuota dviejų slavų valstybių sąjunga, galima sakyti, palaidota. Tą patvirtino ir pats A.Lukašenka, pareiškęs, jog išdidi baltarusių tauta niekada nesutiks, kad ją prarytų Rusija. Taip pat tai, jog jis jokiu būdų nesutiksiąs gauti iš Maskvos kokią nors plačią autonomiją, kaip, pavyzdžiui, Tatarstanas, kurio prezidentas turi tokius pat įgaliojimus kaip bet kurios Rusijos srities gubernatorius.
Baltarusijos tėtušis A.Lukašenka vaizduoja optimistą ir pabrėžia, kad gali apsieiti ir be Rusijos energetinių šaltinių. Jo žodžiais, darbštūs ir patriotiškai nusiteikę žmonės greitai pradės biokuro gamybą, statys hidroelektrines ir kietu kuru kūrenamas elektrines. Tačiau tam reikia laiko ir investicijų. Ir niekas nežino, iš kur jų galima sulaukti. Kita vertus, Kremliaus vadovas, matyt, tvirtai nusprendė atsikratyti A.Lukašenkos, kurio, anot vieno akredituoto Minske amerikiečių diplomato, V.Putinas tiesiog neapkenčia. Ar pavyks Kremliui tai padaryti, dar didelis klausimas. Buvęs sovchozo direktorius ir sovietinės armijos politrukas ne toks jau lengvai perkandamas riešutėlis. Per savo valdymo metus jis ne tik daug ko išmoko, bet ir sukūrė tokį jam ištikimos visų lygių valdžios mechanizmą, kurį sustabdyti tikrai nebus lengva.
Petras KATINAS
© 2007 XXI amžius
|