Pirmasis puslapis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Kryžkelės
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Portretas
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Stribiškės

Petras KATINAS

Įkyrūs atsirūgavimai vakarykščia meile su duona ir šautuvu Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Liaudies rašytojas, kartu ir „liaudies gynėjas“, paprastai kalbant – stribas, iki šiol negalintis susitaikyti su atgautos tautos laisve Vytautas Petkevičius išleido savo antrąją knygą, pavadintą „Durniškės“. Tai aiški užuomina, jog buvo galima tikėtis, kad tai bus satyra apie nomenklatūrinio Turniškių draustinio gyventojus – buvusius jo partijos draugus ir bičiulius bei globėjus. Pats liaudies rašytojas, pristatydamas šį jau antrą po savo „Durnių laivo“ paskvilį, sakė, kad ir jame parašyta šventa tiesa, kuri turi sukrėsti ir pažadinti iš politinio letargo kiekvieną, sukelti Lietuvos žmonių rūstybę… Aišku, pirmiausia ta žmonių rūstybė turi būti nukreipta prieš „landsberginius nusikaltėlius“. Juk iš tiesų, kaip jie drįso 1990 m. kovo 11-ąją paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. Jie be jokių dvejonių išvadinami pusmoksliais valstybės veikėjais, kurių skulptūromis reikėtų papildyti garsųjį Grūto parką. Tai pirmiausia, anot V.Petkevičiaus ir jo bene uoliausio liaupsintojo žurnalisto Alberto Ružo, turėtų būti „landsberginių nusikaltėlių skulptūros ir portretai“.

Tas pats A.Ružas nusišnekėjo iki to, kad V.Petkevičių, parašiusį jau antrą po „Durnių laivo“ spjaudalą, prilygino geriausiems pasaulio „aštriadančiams“ rašytojams: čekui Jaroslavui Hašekui, Nyderlandų mąstytojui Erazmui Roterdamiečiui, Ispanijos – Servantesui ir Prancūzijos – Moljerui! M.Servantesas savo herojumi pasirinko naivų geraširdį riterį Don Kichotą, J.Hašekas – šaunųjį kareivėlį Šveiką, tuo tarpu V.Petkevičiaus vadinamosios satyros ir grubaus šmeižikiško puolimo taikinys yra ne išgalvotas, o realus mūsų Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis. Ir ne tik jis, bet ir visa jo giminė. Įskaitant amžiną atilsį jo tėvą, kuris, pasirodo, projektavo Kaune konclagerį žydams… Kažkodėl „liaudies rašytojas“ visą Landsbergių giminę prilygina Marksui ir žinomam nacistinės Vokietijos holokausto vykdytojui bei teoretikui Eichmanui. Pasirodo, Marksas ir Eichmanas buvo nesutaikomi antisemitai. Tai jau ne istorinės įžvalgos, kaip teigia V.Petkevičiaus mylėtojai ir gerbėjai, o visiškas nuo neapykantos Lietuvos nepriklausomybės atkūrėjui prof. V.Landsbergiui apakusio žmogaus patologiškas spjaudymasis.

Stribo V.Petkevičiaus liaupsintojas A.Ružas teisus vienu atžvilgiu. Jo žodžiais, ir „Durnių laive“, ir „Durniškėse“ „politikos ringe matome ne sąvokas, o du nesutaikomus priešininkus: diplomuotą istoriką ir rašytoją, kurio knygos išverstos į dvidešimt penkias pasaulio kalbas, ir Konservatorijos marksizmo-leninizmo katedros profesorių, visų megztųjų berečių įvardytą kaip iškilų intelektualą ir net „aristokratą“ V.Landsbergį“. Taigi ir šio paskvilio tikslas visiškai aiškus – dar kartą apjuodinti, sumalti į miltus iškiliausią ir įžvalgiausią atkurtosios nepriklausomybės Lietuvos politiką. Kaip žinome, ne vien V.Petkevičiui prof. V.Landsbergis yra tarsi akmuo po kaklu. Tačiau „amžinai gyvasis“ Algirdas Mykolas Brazauskas, kuriam buvęs bendražygis irgi užmeta dėl akių savo kritinių pastabų, arba netgi Mykolo Burokevičiaus šutvė nevartojo tokių įžeidžiančių epitetų apie V.Landsbergį. Jie vis dėlto buvo padoresni. Ir visai be reikalo draugas Petkevičius džiaugiasi, kad dar 1999 metais V.Landsbergis laimėjo KGB majoro (bent jau taip jį įvardijo pats „liaudies rašytojas“) vadovaujamo „Respublikos“ dienraščio neva konkursą dėl visų sukčių čempiono vardo.

Diskutuoti apie šį naująjį V.Petkevičiaus „literatūros šedevrą“ arba jį komentuoti nėra jokios prasmės. Tai visai ne literatūra, netgi ne įtūžusio nesveiko žmogaus publicistika, bet paranojiška neapykanta ne tik V.Landsbergiui, bet ir Lietuvos nepriklausomybei. Šis paskvilis jau išleistas dideliu tiražu Rusijoje, ir Kaliningrado generolai paties raudoną kilimą V.Petkevičiui, kaip tai buvo padaryta išvertus į „didžiojo brolio“ kalbą „Durnių laivą“. Pasityčiojimo iš Lietuvos spektaklis tęsiamas. Tęsiamas nuolaidžiaujant bebalsiam VSD ir kitoms Lietuvos valdžios institucijoms, gal net joms pritariant.

Žurnalistas A.Ružas ne tik paskelbė viename nežinia kieno finansuojamame laikraštyje (nors tai galima nujausti be didelio vargo) visą puslapį užimančią pilną liaupsių odę, bet ir nusišnekėjo, kaip ir jo liaupsių herojus, iki to, kad esą tik prof. V.Landsbergio dėka ir rūpesčiu Rainių miškelio žudynių organizatorius čekistas Nachmanas Dušanskis ne tik atgavo turtą, bet ir sugebėjo jį parduoti ir pasprukti į Izraelį. Tad šiam žurnalistui galima tiktai palinkėti jo paties žodžiais: „Skaitykite ir sugrįžkite prie nuostabaus rašytojo abiejų knygų („Durnių laivo“ ir „Durniškių“ – P.K.) skaitymo ir net atidaus pastudijavimo. Jeigu norite pagaliau susivokti, su kuo turime reikalą – gilinkimės. Ir vaikams paliepkime skaityti, ypač studentams“. Teisingiau sakant, junkitės į naujų Stalino saulės nešėjų būrį, vadovaujamą V.Petkevičiaus buvusių jo kolegų – P.Cvirkos, A.Venclovos ir L.Giros pavyzdžiu. Dažniau lankykitės Rusijos ambasados rūmuose pasirišę raudonus kaklaraiščius, kaip tai darė prieškarinėje Lietuvoje šie tautos atmatos.

Kaip minėta, naujojo V.Petkevičiaus jokia literatūra net nekvepiančio „šedevro“ neverta komentuoti. Pirmiausia todėl, kad tai nėra literatūra, o vien tik rafinuotas propagandinis šlamštas, skirtas ne tik sergantiems sovietine nostalgija Lietuvos kolaborantams, stribų ir KGB šnipams ir jų palikuonims, bet tai yra dar viena atnaša ant Kremliaus imperialistinio altoriaus. Belieka tiktai priminti prof. V.Landsbergio nuomonę apie „Durnių laivą“ – minėto „liaudies gynėjo“ veikalą, paskelbtą vos ne istoriniu kūriniu: „Durniaus laivas. Neseniai išėjo knyga panašiu pavadinimu. Tiksliau ji galėtų vadintis „Girto stribo sapnas Vasaros gatvėje“. (…) Pagrindinis tos knygos turinys, šaukte šaukiąs per sapnus, yra neapykanta ir pagieža. Vargšas žmogus gal ir kenčia dėl savo nevykusio gyvenimo, neišsipildžiusių svajonių būti dideliam, tad kompensuojasi dergdamas viską aplinkui. (…) Jei koks liko neapdergtas, reikėtų susimąstyti kodėl. (…) Tad nuo ligonio, kurio rašymus išleido komunistinė leidykla (nors pila ir ant paties AMB), apsiginti nėra priemonių“.

© 2007 „XXI amžius“