Pirmasis puslapis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Kryžkelės
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Portretas
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Sovietinio MGB 1953 metų ketinimas sunaikinti grupę išeivijos veikėjų

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Neseniai pasirodė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidinys „Genocidas ir rezistencija“ 2006 m. Nr. 2 (20), kuriame paskelbta aktualių straipsnių. Viename jų rašoma apie sovietinį MGB planą 1953 metais sunaikinti grupę lietuvių emigracijos veikėjų. Archyvinę medžiagą surinko ir pateikė Darius Juodis.

Sovietinis saugumas nuolat rinko įvairią informaciją apie užsienio lietuvių veiklą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sovietinis saugumas ėmėsi aktyvios veiklos. Jau 1945 metais iš anglų okupacinės Vokietijos zonos pagrobiamas generalinis tarėjas vidaus reikalams nacių okupacijos metais gen. Petras Kubiliūnas. Vėliau (1945 ir 1949 m.) imtasi žygių pagrobti buvusį Vietinės rinktinės vadą gen. Povilą Plechavičių, tačiau sovietinio saugumo pastangos buvo bergždžios. Plane numatyta sunaikinti septynis asmenis. Tarp jų – šeši lietuviai: Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’o) pirmininkas prel. Mykolas Krupavičius (1885-1970), gen. Stasys Raštikis (1896-1985), buvęs vienas 1941 metų birželio sukilimo vadovų, Lietuvių fronto bičiulių sąjūdžio vicepirmininkas Leonas Prapuolenis (1913-1972), Vokietijos lietuvių bendruomenės Krašto valdybos pirmininkas inžinierius Pranas Zundė (g. 1923 m.), buvę Lietuvos kariuomenės karininkai A.Vazelis, Jonas Kupstas (1913-1974) ir vienas vokiečių tautybės asmuo – buvęs Lietuvos jėzuitų vadovas ir Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius Johanas Kipas (1884-1958). Išvardyti asmenys kaltinti bendradarbiavimu su užsienio šalių specialiosiomis tarnybomis. Čekistų kaltinimai kai kuriems žmonėms, kuriuos numatyta sunaikinti, buvo menkai pagrįsti, neįtikinami, be to, tai buvo okupacinių represinių struktūrų susidorojimo su lietuvių tautiniu pasipriešinimu plano dalis.

Pavyzdžiui, gen. S.Raštikį (saugumo vadinamas Mudryj – Išmintingas) mėginta užverbuoti ir priversti grįžti į Lietuvą 1946 ir 1947 metais. Jo namuose lankėsi trys sovietų saugumo agentai. Pirmą kartą pas gen. S.Raštikį buvo atėję MGB agentai Sedmoj (Viktoras Eidukaitis) bei Aleksas (Aleksas Vaicekavičius), o antrą kartą tas pats Sedmoj ir Viktoras (plk. Pranas Tvaronas). Saugumiečių planai žlugo, nes generolas vengė ryšių su minėtais agentais.

Įvykdyti plane numatytus veiksmus turėjo patyrę smogikai, anksčiau atlikę nemažai užduočių Lietuvoje. Pagrindinis vaidmuo teko vokiečių tautybės Rudolfui Otingui-Kirviui. Tai buvęs vermachto puskarininkis, Lietuvos partizanas, vėliau – MGB agentas smogikas. Jis nužudė 20 (kitur minimi skaičiai – 50 ir 67) partizanų, o jo vadovaujama specialioji grupė – per 150 Lietuvos kovotojų. Po įvykdytų žudymų, prieš išvykimą į Vokietiją, tam budeliui leista net sveikatą „pataisyti“ kurortuose. Čekistų charakteristikoje Kirvis apibūdinamas taip: „gerai išsilavinęs, sistemingai dirba keldamas idėjinį-politinį lygį“. Jam įvykdyti šį kruviną darbą užsienyje turėjo padėti kitas vokietis MGB agentas Liūtas (tikroji pavardė nežinoma), dalyvavęs naikinant 60 partizanų. Tam tikroje operacijos dalyje turėjo dalyvauti daugiau kaip 150 partizanų išdavęs ar nužudęs Algimantas Zaskevičius – agentas Bagdonas. Visą kaltę turėjo priimti vertingas MGB agentas Sedmoj (įvairiu metu turėjęs Viktoro Tomkaus-Eidukaičio-Budrio-Noimano pavardes). Anksčiau jis dalyvavo sudėtingose operacijose, pavyzdžiui, gen. P.Kubiliūno pagrobime, taip pat mėginant pagrobti gen. P.Plechavičių ir kitus. Vadovybės potvarkiu 1947 metais buvo grąžintas į Lietuvą, o 1951 metais repatriacijos būdu vėl išsiųstas į Vokietiją, kad dalyvautų operacijose Vakaruose. Tačiau minėtų žudymų, verbavimų planas nebuvo įgyvendintas. Tam, matyt, labiausiai galėjo lemti pokyčiai SSRS viduje. Planas buvo sudarytas praėjus keturioms dienoms po Stalino mirties, 1953 m. kovo 9 d. Beveik visuomet MGB veiksmai užsienyje buvo koreguojami atsižvelgiant į nenumatytas aplinkybes. Vienas pagrindinių plano dalyvių – agentas Kirvis – galėjo nevykdyti jam skirtų užduočių, nes, pasak J.Starkausko („Agentas Kirvis-Balandis“, Laisvės kovų archyvas, 1995, t. 13, p. 213-230, straipsnio autorius), jis buvo „tokio sukirpimo žmogus, suvokiantis, kurioje pusėje jėga, ir tą jėgą garbinantis“. Jis nevykdė užduočių, kai buvo nusiųstas agentūriniam darbui į Vakarų Vokietiją 1956 metais, net pats prisipažino vokiečių saugumo tarnyboms, kad jis esąs KGB agentas.

Vėliau KGB atsisakė savo pirmtakų planuotos ir vykdytos itin šiurkščios veiklos užsienyje. Dažniau stengtasi veikti per savo agentus raštu ir žodžiu kompromituojant numatytus asmenis ar organizacijas. Tokiomis priemonėmis sovietų saugumas siekė veikti ir prieš plane minimus asmenis. KGB nuolat stengėsi kompromituoti VLIK’o pirmininką prel. M.Krupavičių. Sudėtingesnė operacija įvykdyta J.Kupsto atžvilgiu. Jį nutarta užverbuoti, kaip ir buvo numatyta plane. Tai padaryti turėjo padėti jo žmona agentė Josifovna, gyvenusi Lietuvoje. Taip 1956 metais pasitelkus agentus Beržą, Sedmoj ir Josifovną, J.Kupstas įtrauktas į agentūrinį tinklą. Tai padaryta po ilgo moralinio spaudimo.

Nė vienas iš numatomų asmenų nežinojo, kad juos rengiamasi užverbuoti ar sunaikinti, bet jautė, kad jais domimasi. Į pasmerktųjų sąrašą patekęs prel. M.Krupavičius vaizdingai rašė: „Politinė išeivija bolševikams – druska akyse. Jie imasi visų priemonių ir deda milžiniškų pastangų, nesigailėdami pinigo ir žmonių, tą druską iš akių iškrapštyti ir padaryti ją nepavojinga“.

Toliau veikti prieš minėtus asmenis trukdė ta aplinkybė, jog daugelis iš jų persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Dėl to smarkiai sumažėjo KGB galimybės veikti. Teliko pagalbon pasitelkti spaudos priemones.

Archyvinės medžiagos komentarai papildyti archyvinių dokumentų kopijomis. Tai tikri faktai, o ne prielaidos. Besidomintys sovietų žvalgybos strūktūrų veikla ir metodais ras dar ne vieną dokumentais paremtą straipsnį minėtame leidinyje „Genocidas ir rezistencija“.

© 2007 „XXI amžius“