Pirmasis puslapis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Kryžkelės
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Portretas
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Jo stiprybė – mums pamoka

Marija MACIJAUSKIENĖ

Motiejus Lukšys ir jo pirmokėlė vaikaitė Eglė Ričardo ŠAKNIO fotokopija

Mano kartos vaikams, t.y. prieš Antrąjį pasaulinį karą lankiusiems pradžios mokyklą, Motiejaus Lukšio knygos „Aukso trupiniai“ (1935 m.), „Gailestingoji sesutė“ (1937 m.), „Saulėtą dieną“ (1938 m.) buvo didžiausias lobis. Skaitytos nuskaitytos po kelis kartus. Jos buvo mokyklų bibliotekėlėse. Po karo iš visų bibliotekų jos turėjo būti išimtos ir sunaikintos. Todėl antikvariatuose jų ir su žiburiu nesurastum. Varge, varge! O dabartinis praeivis, kaip liudija Juro Jankevičiaus televizijos laida „Klausimėlis“, net K.Donelaičio ar kurio kito mūsų literatūros klasiko pavardės negirdėjęs, o ką jau kalbėti, kai praeiviai nupaisto, kad ta ar ana žymi Lietuvos asmenybė yra Afrikos tautų „nuosavybė“... Tad rašytojo ir pedagogo M.Lukšio pavardė dabar daugumai ir nematyta, ir negirdėta. Taip nutiko dėl to, kad vyriausybė neturi apmąstytos kultūros strategijos: baigiame paminti mūsų dvasinį palikimą, tampame mankurtais.

Labai skauda širdį dėl tokio kultūros ir švietimo problemų nepaisymo. Todėl noriu priminti, kad vasario 22-ąją rašytojo Motiejaus Lukšio 100-asis gimtadienis ir trumpai pakalbėti (vietos stoka!) apie šį taurų žmogų. Yra dar ir kita dingstis. Rašytojo duktė Vilniaus universiteto prancūzų kalbos dėstytoja Nijolė Lukšytė atsiuntė trilogijos „Srovės ir balos“ trečiąją dalį – romaną „Duobėti vieškeliai“.

M.Lukšį, kaip ir daugumą Lietuvos literatūros ir meno žmonių, inteligentų, palietė kelių okupacijų rūsti ranka. Todėl literatūrologas Kęstutis Urba rašo: „Keistas, „perplėštas“ M.Lukšio kūrybinis portretas; tarp ketvirtosios ir penktosios jo knygos – 50-ies metų pertrauka. Tiesa, paties autoriaus prisipažinimu „Dvaro pagairėje“, pirmoji trilogijos dalis parašyta „tylėjimo“ metais. Vadinasi, vidinis kūrybos procesas nebuvo nutrūkęs, „suplėšytas“.

Visos trys pirmosios prieškariu pasirodžiusios M.Lukšio knygos turėjo grifą: „Švietimo ministerijos knygų tikrinimo komisijos pripažinta tinkama visų mokyklų knygynams“. Tai didelis įvertinimas. Ir recenzentai jas sutiko palankiai. J.Brazaitis „Židiny“, kalbėdamas apie M.Lukšio apsakymų rinkinį „Aukso trupiniai“, rašė: „M.Lukšys yra ir mokytojas, ir rašytojas, ir psichologas. Jo apsakymuose nėra nė vieno nepedagogiško fragmento, nė vienos nevaikiškos frazės. Vaizdai, nuotykiai, veikėjai ir jų žodžiai bei veiksmai visuomet išlaiko tam tikrą, pasakytume, didaktinę liniją. Tačiau tai nėra ir pamokslai. Autorius labai puikiai pažįsta savo mažųjų herojų sielas, jų galvoseną ir pasirinktą siužetą sugeba išvesti literatūriškai, meniškai“.

M.Lukšys buvo patyręs dvaro kumečio vaiko dalią, mokydamas matė kaimo vaikų troškimą pažinti, mokytis, bet jų skurdi kasdienybė trukdė išsiskleisti. Manau, šios priežastys ir paskatino jį rašyti knygas vaikams, kuriuos be galo mylėjo ir norėjo praturtinti jų dvasinį pasaulį, pakurstyti fantaziją, suteikti galimybę pažinti gėrį ir atsiskleisti. Rašo taip, tarsi sakinys, vaizdas tekėte tekėtų, paprastai, įtaigiai, rodos, pats nematomas dalyvauja vaizduojamų vaikų kasdienybėje. Todėl mažasis skaitytojas jaučiasi esąs savoj aplinkoj.

Pamenu, kai iš tėvų gavau M.Lukšio apysaką „Gailestingoji sesutė“, ne tik pati panorau suaugusia tapti, bet ir su jaunesnėmis sesutėmis, radusios katės nukankintą paukštelį, surengėme gražias jo laidotuves. Globojome mielą šunelį Businą, draugavome su arkliu ir karviukėmis, pamalonindamos žolės kuokšteliu ar runkelių lapais. Tad tokią įtaigią rašytojo meilę gyvajai gamtai paveldėjom ir mes, jo knygų mažieji skaitytojai. Šiose knygose vaikams yra trys erdvės: visad laukiantys gimtieji namai, mokykla ir laukai laukeliai.

M.Lukšio pirmoji knyga „Aukso trupiniai“ pasirodė prieš pat Kalėdas ir greit pasklido tarp mažųjų skaitytojų. Apsakymų sakinys – glaustas, spalvingas. Labai turtinga kalba: vaizdingi veiksmažodžiai, palyginimai, metaforos paryškina atmosferą ir sukelia puikią nuotaiką. O charakteriai, galima sakyt, iš akies lupti. Žinoma, tai gero psichologo, įspūdžio meistro nuopelnas.

Knygoje „Gailestingoji sesutė“ vaiko pasaulis – skaidrus, trapus, efemeriškas. Vaikas čia – suaugusiųjų poelgių veidrodis. M.Lukšys savo knygomis skatino pastebėti, ieškoti šviesos kad ir kuklioje kasdienybėje. Jo žavinga kalba rodo, kokius dvasinius turtus buvo sukaupęs ir kaip rašytojas, ir kaip pedagogas, ir kaip žmogus. Jis gerai suvokia vaiko loginį mąstymą ir tai, kartu paėmus, patvirtina, kad yra pedagogas ir rašytojas iš pašaukimo.

Gimė jis gausioje Lankeliškių dvaro (Vilkaviškio apskr.) kumečio šeimoje. Abu tėvai, rašytojo žodžiais, perėjo visus samdinio darbo etapus. Ieškodami sotesnio kąsnio šeimai, kumečiavo ne tik Lankeliškių, bet ir Klampučių, Raudonės, Vailiškių ir Pocviečio dvaruose. Čia pat pasienis, tad draudžiamos lietuviškos spaudos iš prūsų keliai ir takeliai vingiavo pro tuos pačius miškus ir pamiškes. Visi Lukšiai skaityti mokėjo ir skaitė, bet rašyti – nė raidės. Motiejus buvo pats jauniausias, aštuntasis, vaikas, prie sunkesnių darbų dar netinkamas, todėl tėvas nutarė jį leisti mokytis. 1918-aisiais jis pradėjo lankyti Žaliosios pradžios mokyklos pirmąjį skyrių. Mokytojo paruoštas įstojo į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos antrąją klasę. Tuo metu gimnazijoje mokėsi gražus būrelis būsimų rašytojų: Salomėja Nėris, Petronėlė Orintaitė, Antanas Vaičiulaitis. O su P.Orintaite ir A.Vaičiulaičiu M.Lukšys dargi gyveno pas tuos pačius šeimininkus. Baigęs keturias gimnazijos klases, išskubėjo į Naumiestį (dabar – Kudirkos Naumiestis). Čia, baigęs pedagoginius kursus, gavo pradinės mokyklos mokytojo pažymėjimą. Jis taip veržėsi kuo greičiau tapti savarankiškas, kuo greičiau pasiekti širdžiai mylimą tikslą – dirbti mokytoju, tačiau dėl mokytojų „pertekliaus“ Lietuvoje pirmus metus darbo negavo. Jaunasis pedagogas nepasimetė: Pocviečių kumetyne (ten tuo laiku gyveno ir dirbo tėvai) įsteigė vakarinius kursus. 1927 metų rudenį buvo laikinai paskirtas Totorkalnio (Nemunėlio-Radviliškio vls.) pradžios mokyklos mokytoju. Po metų perkeltas į Klingių-Palaimos (Vabalninko vls.) pradžios mokyklą vedėju. 1936-aisiais atvyko (su žmona, tos pačios pradžios mokyklos mokytoja Petronėle Kasputyte) į Panevėžį ir likusius metus ten dirbo įvairiose mokyklose (kurį laiką net mokytojų seminarijoje).

M.Lukšiui vis atrodė, kad per mažai žinąs (tobulybei ribų nėra!), todėl išklausė sodininkystės ir daržininkystės kursus (anuo metu prie pradinių mokyklų būdavo bandomieji daržai), skirtus pradinių mokyklų mokytojams, po metų – pedagoginių darbelių kursus, vėliau – karinio parengimo, sporto, žurnalistų ir galiausiai kulinarijos kursus.

1938 metais išėjus apsakymų knygai „Saulėtą dieną“, buvo priimtas į Lietuvos rašytojų draugiją.

Gyvenimas M.Lukšio nelepino: prieškariu buvo kilnojamas iš mokyklos į mokyklą, o jau pokary susilaukė visokių „stumdymų“, kol 1957-aisiais jam buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas. Bet ir tai vėliau negelbėjo. Sugrįžti knygomis pas mažąjį skaitytoją nesisekė. Dar 1940-aisiais „Sakalo“ leidykla buvo pasišovusi išleisti apsakymų rinkinį vaikams „Dagiliukai“, tačiau nespėjo. Pasikeitus santvarkai ir nacionalizavus minėtą leidyklą, rankraštis buvo grąžintas autoriui reikalaujant taisyti. Rašytojas į kompromisą nėjo. Prasidėjo karas, ir rinkinys nugulė tolimam stalčiuje. Jausdamas nuolatinį nepasitenkinimą ir pedagoginiu darbu, M.Lukšys suprato turįs nutilti ir kaip rašytojas. Tačiau, matydamas, kad trūksta mažiesiems knygų, neištvėrė: bandė „Dagiliukus“ dar pasiūlyti Grožinės literatūros leidyklai. Jam buvo atsakyta, kad nors vaizdinga apsakymų kalba, bet knyga netinkama. Savo „Voveraitę Rudaplaukę“ siūlė ir vaikų žurnalui „Žvaigždutė“ – ir ją atmetė. O vėliau ir „Vyturio“ leidyklai knyga netiko. 1970 metais M.Lukšio parašytas elementorius laimėjo konkursą, bet, išryškėjus, kas jos autorius, jis neišvydo dienos šviesos. Nepasisekė ir „Eglutės elementoriui“. (Jis skirtas tėvams, mokantiems vaikus skaityti.) Netgi iš panevėžiečių almanacho, kurį sudarė rašytojas R.Narečionis, M.Lukšio darbai „iškrito“.

Tačiau M.Lukšys nepasidavė – rašė „į stalčių“. Ypač rašto darbai suaktyvėjo 1969 metais mirus mylimai žmonai. Buvo jau pensininkas, galima sakyti, laiko turėjo ir jautė didžiulę pareigą atlikti, ką turėjo parašyti. Nors ir kasdien lankydamas savo vaikų Nijolės ir Sauliaus motinos kapą, jis negalėjo nugalėti savęs, savo skausmo ir intensyviai rašė jau anksčiau minėtąją trilogiją puslapį po puslapio, nes suprato, kad jo patyrimas, jo žinios tik tokiu būdu neleis išnykti mūsų tautos dvasiniam palikimui, dvasiniams turtams, moralės principams, papročiams, kūrybiniam paveldui ir pan. Kai 1990-aisiais pasirodė trilogijos pirmoji dalis – romanas „Dvaro pagairėje“, Australijos lietuvis rašytojas J.A.Jūragis recenzijoje taip rašė: „Sukūręs šį buitinį papročių romaną rašytojas Motiejus Lukšys atsistojo greta žymiųjų pobaudžiavinės epochos vaizduotojų – Valančiaus, Žemaitės, Lazdynų Pelėdos ir kitų žinomų realizmo atstovų lietuvių literatūroje“.

Iš J.A.Jūragio recenzijos paaiškėja, kad trilogijos dvi pirmosios dalys – „Dvaro pagairėje“ ir „Naujakuriai“ – „Vagos“ leidyklai buvo įteiktos dar 1966-aisiais ir tik po 24-erių metų galėjo susitikti su skaitytoju ir, cituoju J.A.Jūragį, „geležinė autoriaus kantrybė apsimokėjo. Tokie istoriškai teisingi ir tautos sielą išreiškiantys kūriniai nepasensta“. Tuo tarpu gerai rašytoją pažinojusi pedagogė Teresė Bukauskienė savo atsiminimuose pasakoja, kad romano „Dvaro pagairėje“ ištrauką buvo nuvežusi „Pergalės“ žurnalo redakcijai, tikėdama, kad, jas paskelbus, skaitytojai vėl „atras“ rašytoją M.Lukšį. Deja, atsakymas buvo neigiamai kategoriškas, skaudus ir nepagrįstas.

M.Lukšys bandė ir dramaturgo duonos. Prieš pat karą Švietimo ministerijos paskelbtame konkurse jo sukurta drama „Eglė žalčių karalienė“ buvo įvertinta pirmąja premija. O jau pokary Panevėžio dramos teatro režisierius J.Miltinis buvo pasirengęs ją pastatyti, tačiau to padaryti jam nebuvo leista teigiant, kad per daug jau ten žalčių. Tačiau ar tai motyvas išmesti iš repertuaro M.Lukšio dramą?!

Kaip iš šio trumpo pasakojimo sužinojote, M.Lukšys ir įvairiuose kursuose, ir kasdienybėje, ir kūrybiniuose, ir buitiniuose rūpesčiuose kaip stropioji bitė rinko medžiagą savo miniatiūriniams apsakymams vaikams ir didelėms drobėms, o vėliau, ją apmąstydamas, įvilkdavo į literatūrinio kūrinio rūbus. Kalbos, vaizdo, sakinio, posakio stiprybei ne tik kasdienybė suteikė sparnus. M.Lukšys domėjosi ir rinko tautosaką, skatino ir savo mokinius ją užrašinėti. Yra išlikę jo laiškai, rašyti „Tautosakos darbų“ vyriausiajam redaktoriui J.Baliui.

Labai mylėjo šeimą ir dėmesys jai, kaip ir pedagoginiam darbui, buvo stiprus. Buvo vaišingas šeimininkas. Gamindavo vaisių ir uogų vyną, kepdavo skaniausius saldumynus. Važiuodamas į Vilnių pas vaikus, visada būdavo su dėže savų skanėstų.

Pasakoja, kad, žmonai mirus, rašydavo ant jos siuvamosios mašinos stalelio. Toks rašomasis stalas stovėjo svetainėje tarp dviejų langų ir prie jo rašytojas praleisdavo ilgus vakarus. Pirmuosius variantus paprastai rašydavo į matematikos sąsiuvinius. Kaip liudija M.Lukšio dienoraščiai, 1956 m. gegužės 21 d. jis baigė romano juodraštį. Pirmoji romano dalis buvo galutinai nušlifuota 1973 metais. Prie antrosios ir trečiosios dalies M.Lukšys vis grįždavo ką nors papildydamas, pabraukinėdamas jau 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais. Taip ir būtų stovėjęs romanas kaip pakelės medis nepastebėtas. Tik 1986-aisiais literatūrologas Vytautas Vanagas, susipažinęs su trilogijos dviejų pirmųjų romanų rankraščiais, juos teigiamai įvertino, ir taip buvo atverti vartai į leidybą. Pirmąją dalį „Dvaro pagairėje“ autorius dar spėjo pamatyti (išleista 1990-aisiais), antrasis romanas „Naujakuriai“ išėjo 1998 metais ir trečiasis „Duobėti vieškeliai“ rašytojo vaikų pastangomis pasirodė 2006-aisiais.

Jau anksčiau, rašydama kitus straipsnius, esu pastebėjusi, kad kai kurių žmonių gyvenimuose, jei gerai įsižiūrėsime, būna lemtingų sutapimų. Pavyzdžiui, pirmoji trilogijos dalis „Dvaro pagairėje“, skirta rašytojo tėvams atminti, buvo baigta rašyti 1956-ųjų gegužės 21 d. Ir kol jis ką buvo sumanęs neatliko, t.y. nebaigė savo trilogijos parengti spaudai, M.Lukšiui likimas buvo maloningas. Baigęs šį didelį, labai vertingą darbą, lygiai po keturiasdešimties metų, gegužės 21-osios rytą, jis išėjo pas Viešpatį. Buvo pats sodų žydėjimas, kuriuo M.Lukšys taip džiaugdavosi, kurį puikiai nutapė savo knygoje.

Rašytojo stalčiuose – dar nemažas literatūrinis palikimas, ir M.Lukšio duktė man rašė: „...gal ryšiuosi dar skelbti 3 rašinėlius – autobiografine apysaka“. Aš tikiuosi, kad, perskaičius trilogiją, atsiras ir rėmėjų tam norui įsikūnyti.

© 2007 „XXI amžius“