| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Bažnyčia Korėjoje: pasiekimai ir rūpesčiai Mindaugas BUIKA
Pietų Korėjos prezidento vizitas Vatikane Po sausio pabaigoje vykusio susitikimo su Vietnamo ministru pirmininku ir Bažnyčios hierarchų aukščiausio lygio pasitarimo dėl katalikų padėties Kinijoje, popiežius Benediktas XVI, rūpindamasis Rytų Azijos krikščionių gerove bei taikos procesu regione, audiencijoje priėmė Korėjos Respublikos (Pietų Korėjos) prezidentą Ro Mu Juną, lydimą savo žmonos ir grupės aukštų vyriausybės pareigūnų. Po 25 minutes trukusio privataus pokalbio su Šventuoju Tėvu, prezidentas Ro Mu Junas vasario 15 dieną taip pat buvo priimtas Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Tarcizijaus Bertonės, SDB. Vykusių diskusijų metu buvo pripažinta, jog tarp Šventojo Sosto ir Korėjos Respublikos nusistovėjo šilti ir nuoširdūs santykiai, taip pat geras savitarpio supratimas bei bendradarbiavimas tarp Katalikų Bažnyčios ir valstybinės valdžios Pietų Korėjoje, teigiama vėliau paskelbtame Vatikano spaudos tarnybos komunikate. Pietų Korėjoje, turinčioje 48 milijonus gyventojų, yra 5,1 mln. katalikų, kurie sudaro daugiau kaip 10 proc. šalies piliečių. Tarp pietų korėjiečių daugiausia yra budistų (40 proc. visų gyventojų) ir konfucionistų (15 proc.). Kita didelė Pietų Korėjos religinė grupė yra įvairios protestantų krikščionių konfesijos, kurių tikintieji sudaro apie 15 proc. gyventojų. Taip pat veikia stambios sinkretinės sektos. Prezidento Ro Mu Juno vizito Vatikane metu dėmesys buvo sutelktas ir į bendrą politinę ir socialinę situaciją visoje Rytų Azijoje, ypač daug dėmesio skirta susitaikinimo proceso Korėjos pusiasalyje evoliucijai bei pagarbai ir žmogaus teisių skatinimui tame regione, sakoma paskelbtame komunikate. Apie visus šiuos klausimus popiežius Benediktas XVI užsiminė prezidentui įteiktame laiške, kuriame paprašė perduoti širdingus sveikinimus Korėjos žmonėms. Jis užtikrino, jog nuolat meldžiasi dėl taikos ir stabilumo Korėjos pusiasalyje ir visame regione. Popiežius dalijasi skausmu dėl tautos suskaldymo Šventasis Tėvas laiške taip pat priminė, kad jau daugiau kaip penkiasdešimt metų korėjiečių tauta kenčia šalies suskaldymo pasekmes. Po 1950-1953 metų pilietinio karo Korėja buvo padalyta ties 38-ąja paralele. Šiaurės Korėją (Korėjos Liaudies Demokratinę Respubliką), turinčią 23 milijonus gyventojų, valdo sovietinės invazijos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje primestas komunistų režimas, grubiai pažeidinėjantis žmogaus teises, taip pat ir religijos laisvę. Tarp Pietų ir Šiaurės Korėjų faktiškai iki šiol egzistuoja karo stovis ir galioja tik 1953 metais pasiektos paliaubos. Tiesa, 1991 metais abi Korėjos pasirašė Susitaikymo, nepuolimo ir nebranduolinės zonos įkūrimo sutartį, tačiau Šiaurės Korėjos režimas jos nepaiso ir mano, jog Pietus yra okupavusios Jungtinės Amerikos Valstijos, tad tęsia konfrontacinę politiką. Tą parodė ir 2006 metų spalį Šiaurės Korėjoje atliktas sukurto branduolinio ginklo bandymas, kuris laikomas spjūviu visai tarptautinei bendruomenei, užtraukęs griežtas ekonomines sankcijas, nuo kurių daugiausia kenčia paprasti gyventojai. (Manoma, kad 6,5 mln. šiaurės korėjiečių gresia mirtis nuo bado, tačiau sankcijos sudavė smūgį ir diktatoriui Kim Ir Senui, turinčiam silpnybę prancūziškam konjakui bei naujausiems vokiškų Mersedesų modeliams, nes jų įvežimui taip pat paskelbtas embargas.) Šeimos buvo suardytos, artimi giminaičiai atskirti vienas nuo kito, rašo popiežius Benediktas XVI apie korėjiečių tautos patiriamą šalies padalijimo dramą, kuri gerai žinoma ir jam pačiam, nes jo tėvynė Vokietija po Antrojo pasaulinio karo taip pat kelis dešimtmečius buvo padalyta. Šventasis Tėvas prezidento Ro Mu Juno prašė perduoti visiems Korėjos gyventojams, kad jis yra dvasiškai artimas jiems tuose jų kentėjimuose. Jis meldžiasi, kad ši atskyrimo problema, kuri yra palietusi daugelį, būtų kaip galima greičiau išspręsta. (Ši problema, matyt, bus išspręsta panašiai kaip Vokietijoje, tai yra kartu su nepakenčiamo komunistų režimo žlugimu.) Popiežius Benediktas XVI savo laiške Pietų Korėjos prezidentui nurodė, kad Šventasis Sostas taip pat dalijasi susirūpinimu dėl branduolinio ginklavimosi varžybų pavojaus regione. Jis paragino visas suinteresuotas šalis dėti pastangas, kad be sutrikimų vyktų derybos dėl Šiaurės Korėjos branduolinės programos nutraukimo. Ypač svarbu, kad šiomis derybomis, kuriose dalyvauja Pietų Korėja, Jungtinės Valstijos, Kinija, Japonija ir Rusija, būtų garantuota humanitarinė parama pažeidžiamiausiai Šiaurės Korėjos gyventojų daliai. Teigiamai vertinamas proveržis taikos derybose Kaip tik prieš keletą dienų iki Šventojo Tėvo ir prezidento Ro Mu Juno susitikimo buvo pranešta apie pasiektą pirmąjį proveržį minėtose derybose. Vasario 12-ąją Kinijos sostinėje Pekine buvo paskelbta, kad Šiaurės Korėja sutiko per 60 dienų uždaryti savo pagrindinį atominį reaktorių Jongbjone mainais už 50 tūkst. tonų naftos bei kitą paramą. Pchenjano režimas taip pat įsipareigojo įsileisti Tarptautinės atominės energijos agentūros inspektorius, kurie kontroliuos tolesnį branduolinės programos užbaigimą su atitinkamos įrangos demonstravimu, už tai gaudamas energetinę bei humanitarinę paramą, ekvivalentišką vienam milijonui tonų naftos. Taip pat buvo vykdomos dvišalės bei daugiašalės derybos dėl Šiaurės Korėjos sugrąžinimo į tarptautinę bendriją, diplomatinių ir prekybinių santykių normalizavimo, šalies išbraukimo iš terorizmą remiančių režimų sąrašo. Reaguodamas į pasiektą pradinį susitarimą, Seulo arkivyskupas kardinolas Nikolas Čchonas Čin Sukas sakė, kad Korėjos Katalikų Bažnyčia su džiaugsmu ir pasitenkinimu jį sveikina ir dėkoja tautoms, prisidėjusioms prie jo pasiekimo, nes šitaip išvengta realios katastrofos visai žmonijai. Kardinolas Nikolas Čchonas Čin Sukas, kuris pagal nuo 1962 metų galiojantį bažnytinį potvarkį dėl bendro vadovavimo Seulo ir Šiaurės Korėjos sostinės Pchenjano diecezijoms taip pat yra ir Pchenjano apaštalinis administratorius, dėkodamas Dievui už netikėtą posūkį minėtose derybose, taip pat pripažino, kad pasiektas susitarimas turi ne tik teigiamų bruožų, bet taip pat ir šešėlių. Iš tikrųjų kaip kompensacija už branduolinės programos nutraukimą, Šiaurės Korėjos komunistiniam režimui bus užmokėta nafta, kuri pirmiausia bus naudojama kariuomenės tankams, pastebėjo kardinolas Nikolas Čchonas Čin Sukas. Tačiau, žvelgiant iš tolesnės perspektyvos, pasiektas susitarimas bus naudingas visiems žmonėms, nes įvykęs branduolinis konfliktas turėtų fatališkų pasekmių. Karo atveju pabėgėliai iš Šiaurės užplūstų Pietų Korėją, aiškino ganytojas. Mes norėtume svetingai priimti kenčiančius brolius, bet nepajėgtume tai padaryti. Jų ekonominės sąlygos yra baisios, todėl masinis egzodas taptų abipuse nelaime. Vyskupai pasmerkė branduolinio ginklo bandymą Kai žiniasklaida 2006 m. spalio 9 d. pranešė apie Šiaurės Korėjos atliktą sėkmingą branduolinio ginklo bandymą Hvadės poligone, netoli Kinijos sienos, netrukus Korėjos katalikų vyskupai paskelbė pareiškimą, kuriame griežtai pasmerkė šį komunistų režimo provokacinį aktą. Tai labai sukrėtė ir privertė susirūpinti Korėjos žmones bei visus, kurie myli taiką, teigiama pareiškime. Mes jaučiame didžiulį liūdesį dėl tokio pasirinkimo mūsų Šiaurės Korėjos brolių, kurie privalo su mumis bendradarbiauti taikos išsaugojime. Korėjiečių vyskupai pabrėžė, kad kiekvienu atveju atominio ginklo kūrimas negali būti pateisinamas. O dabartinis Šiaurės Korėjos branduolinis eksperimentas tuo skaudesnis, nes vėl grąžina priešpriešos užtvaras tarp komunistinės šalies ir Pietų Korėjos, atmetant per pastaruosius metus pasiekto tam tikro suartėjimo rezultatus. Po 1991 metais pasirašytos minėtos Susitaikymo sutarties prasidėjusį tam tikrą taikų apsikeitimą Pietų Korėjos Bažnyčia išnaudojo suteikdama didžiulę socialinę ir humanitarinę paramą Šiaurės Korėjos nuskurdusiems žmonėms. Ši kasmetė 2-3 milijonų dolerių pagalba yra nepaprastai svarbi: pavyzdžiui, kai kuriais liudijimais, dauguma vaistų, kuriais gydomi ligoniai Šiaurės Korėjos provincijos ligoninėse, yra gauti per Pietų Korėjos katalikišką Caritas. Pasmerkę komunistinio režimo atliktą branduolinio ginklo bandymą kaip iš esmės blogą veiksmą, Korėjos vyskupai pasisakė prieš pasidavimą provokuojančiai situacijai ir už tolesnio dialogo pastangas, nes neapykanta gimdo neapykantą ir smurtas smurtą. Ganytojai taip pat reiškė nepritarimą Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos vienbalsiu sutarimu paskelbtoms griežtoms ekonominėms sankcijoms Šiaurės Korėjai, tačiau dabar ir Pietų Korėjos Bažnyčioje pripažįstama, kad būtent šios sankcijos suvaidino esminį vaidmenį vasarį pasiektam proveržiui derybose dėl branduolinės programos nutraukimo. Juk būtų absurdiška kantriai laukti (kaip patarinėjo kai kurie pacifistai korėjiečių katalikų bendruomenėje) Šiaurės Korėjos diktatoriaus mirties, o laukti tektų ilgai, nes praėjusią vasario 16 dieną Kim Ir Senas su didelėmis visaliaudinėmis iškilmėmis atžymėjo savo 65-metį ir rengtis vėlesnėms permainoms. Skirtinga katalikų padėtis Pietuose ir Šiaurėje Susidariusi įtempta situacija šiame Rytų Azijos regione paskatino tarptautinę katalikų žiniasklaidą labiau pasidomėti ir katalikybės padėtimi Korėjos pusiasalyje, kuri Pietuose ir Šiaurėje yra radikaliai skirtinga. Nuo 1998 metų Seulo arkivyskupijai vadovaujantis kardinolas Nikolas Čchonas Čin Sukas (tebėra gyvas ir Seulo arkivyskupas emeritas kardinolas Stefenas Kimas Su Hvanas, taigi šiuo metu Pietų Korėjos sostinė, kaip retai kuris kitas miestas pasaulyje, turi du reziduojančius kardinolus) neseniai duotame interviu Italijos spaudai pažymėjo, kad Katalikų Bažnyčia pietinėje Korėjos dalyje išgyvena tikrą klestėjimą. Per pastarąjį dešimtmetį katalikų skaičius Pietų Korėjoje beveik padvigubėjo, nors bendras šalies gyventojų skaičius per tą laikotarpį pasikeitė nežymiai. (Pavyzdžiui, prieš tris dešimtmečius Pietų Korėjoje protestantų buvo penkis kartus daugiau nei katalikų, o dabar jų skaičius yra panašus.) Dėl pavyzdingų katalikiškosios evangelizacijos pastangų sostinėje Seule katalikai jau sudaro 14 proc. visų daugiamilijoninio miesto gyventojų, ir vietos arkivyskupija kelia uždavinį, vadinamasis 20-20 sąjūdis, kad iki 2020 metų katalikais būtų penktadalis (20 proc.) seuliečių. Katalikybės misija taip pat sėkmingai vykdoma Pietų Korėjos karinėse pajėgose, kur katalikais, 2006 metų duomenimis, jau yra 18 proc. kariškių. Katalikų Bažnyčios autoritetą Pietų Korėjoje labai sustiprino parama demokratinėms permainoms, socialinio mokymo efektyvus įgyvendinimas darbuojantis tarp nepritekliuje atsidūrusių žmonių, taip pat tradicinių korėjiečių tautinių tradicijų gynimas nuo iš Vakarų plintančios masinės kultūros su iškrypėliško sekso ir smurto propaganda. Visiškai kitokia katalikų padėtis yra komunistų valdomoje Šiaurės Korėjoje, kur, remiantis marksizmo aksioma, jog religija yra liaudies opiumas, griežtai kontroliuojamas arba iš viso draudžiamas bet koks viešas tikėjimo praktikavimas. Tarptautinių žmogaus teisių organizacijų tvirtinimu, Šiaurės Korėja yra galbūt vienintelė valstybė pasaulyje, kurioje žmonės už priklausomybę religijai gali būti pasmerkti egzekucijai. Krikščionys sudaro nemažą dalį tarp šalyje kalinamų daugiau kaip 200 tūkst. sąžinės belaisvių. Kasmet dėl tikėjimo į Jėzų Kristų gyvybę praranda iki 400 žmonių, kurie dažnai vadinami kontrrevoliucionieriais, o tai yra sunkiausias nusikaltimas Šiaurės Korėjoje. Iki komunistų įsiviešpatavimo praėjusio amžiaus 5-ajame dešimtmetyje, šiaurinėje Korėjos pusiasalio dalyje buvo 55 tūkst. katalikų ir apie 300 tūkst. protestantų. Nedidelė, bet klestinti katalikų bendruomenė buvo suskirstyta į dvi diecezijas, taip pat veikė teritorinė benediktinų abatija. Komunistai, ypač po 1950-1953 metų Korėjos karo, šį katalikų veikimą pasistengė visiškai sunaikinti: visi kunigai buvo iš šalies išvaryti, įkalinti arba nužudyti, katalikiškos struktūros uždarytos ir suvalstybintos. Visi Šiaurės Korėjos 18 benediktinų vienuolių prarado savo gyvybes buvo iš karto nužudyti arba mirė darbo lageriuose, o abatijos pastate įkurta žemės ūkio akademija. Paskutinis Pchenjano katalikų vyskupas Pranciškus Hunas Jonhas nuo 1962 metų oficialiuose Vatikano žinynuose įvardijamas kaip dingęs be žinios. Kaip tik tuomet Pchenjano apaštalinė administratūra perduota laikinai valdyti Seulo arkivyskupui. Kitoms krikščionių konfesijoms lengviau Po minėto Korėjos karo, daugelis Šiaurės katalikų pasitraukė į Pietų Korėją, kiti buvo žiaurių persekiojimų išblaškyti, nužudyti arba atsidūrė lageriuose. Įvairiais vertinimais šiuo metu Šiaurės Korėjoje yra nuo vieno iki trijų tūkstančių katalikų, kurie neturi nė vieno kunigo, todėl negali priimti sakramentų, dalyvauti Eucharistijos aukoje. Rengiantis Seulo olimpiadai ir tikintis, kad dalis varžybų bus perkelta į Pchenjaną, komunistų režimas ten pastatė bažnyčią, taip, pasak kardinolo Nikolo Čchono Šin Suko, bandant apkvailinti pasaulį, jog katalikai Šiaurės Korėjoje yra laisvi ir gali praktikuoti savo tikėjimą. (Panašiai dabar rengiantis 2008 metų Pekino olimpiadai, Kinijos komunistų režimas stengiasi apkvailinti tarptautinę bendruomenę, kad neva šalyje egzistuoja visiška religijos laisvė.) Tais pačiais 1988 metais buvo įkurta vadinamoji Šiaurės Korėjos katalikų asociacija, kurią, Kinijos patriotinės asociacijos pavyzdžiu, visiškai kontroliuoja režimas. Ši organizacija, vadovaujama pasauliečio ir neturinti jokių ryšių su Vatikanu, administruoja minėtą Pchenjano katalikų bažnyčią, kurioje sekmadieniais vyksta Žodžio liturgija be kunigo. Šiaurės Korėjos katalikų asociacija bandė užmegzti kontaktus su Pietų Korėjos Bažnyčios hierarchais, tačiau šie tų ryšių vengia dėl asociacijos kanoninio nevisavertiškumo bei griežtos komunistų kontrolės. Apskritai katalikai yra vienintelė Šiaurės Korėjos krikščionių bendruomenė, kuriai neleidžiama turėti bažnytinės vyresnybės paskirto dvasininko. Šiuo atžvilgiu vietiniams protestantams yra lengviau, nes jie Pchenjane turi netgi savo seminariją, kurioje mokosi 12 studentų. Svarstoma, kad šias nuolaidas protestantams gali lemti tai, kad Kim Ir Seno motina buvo protestantė, taip pat ir kiti šeimos nariai, kai kas netgi teigia, kad pats diktatorius vaikystėje galėjo būti krikštytas protestantu. Taip pat neseniai Pchenjane pastatyta rusų stačiatikių bažnyčia, kurią praėjusių metų rugpjūtį iškilmingai konsekravo į Šiaurės Korėją atvykęs Maskvos patriarchato Užsienio santykių departamento vadovas metropolitas Kirilas. Stačiatikių bažnyčios, ženklinančios Rusijos ir Korėjos žmonių draugystę, pastatymas sumanytas po įsimintinos Kim Ir Seno kelionės traukiniu per Sibirą 2003 metais. Pačioje Šiaurės Korėjoje stačiatikių visiškai nėra, tačiau tais metais keturi korėjiečiai buvo priimti studijuoti į Maskvos patriarchato teologijos seminariją, kurią baigę darbuosis Pchenjano misijoje. Vatikano ir Šiaurės Korėjos kontaktų stoka Savo vizito Vatikane metu Pietų Korėjos prezidentas Ro Mu Junas, padėkojęs popiežiui Benediktui XVI už didžiulį suinteresuotumą ir meilę Korėjai, už maldas dėl taikos Korėjos pusiasalyje ir kvietimus išspręsti Šiaurės Korėjos branduolinę problemą dialogo keliu, taip pat pakvietė Šventąjį Tėvą kiek galima anksčiau apsilankyti Pietų Korėjoje ir, jeigu įmanoma, Šiaurės Korėjoje. Seulo dienraštis The Korea Times ta proga primena, kad ir anksčiau į Vatikaną atvykę Pietų Korėjos politiniai ir Bažnyčios vadovai kvietė popiežių Joną Paulių II pasvarstyti galimybę tuo pačiu vizitu apsilankyti abiejose Korėjos valstybėse, nes tai būtų išskirtinė paskata susitaikyti. Jonas Paulius II atliko du vizitus į Pietų Korėją, 1984-aisiais (kai buvo minimos katalikybės Korėjoje 200-osios metinės) ir 1989 metais, tačiau apsilankymas Šiaurės Korėjoje nebuvo įmanomas, nes nebuvo šios šalies diplomatinių santykių su Šventuoju Sostu, taip pat ir dėl minėtos religijos laisvės nebuvimo. Pernai spalio mėnesį Romoje katalikiškos paramos konfederacijos Caritas Internationalis surengtame pasitarime dėl tolesnio humanitarinio veikimo Šiaurės Korėjoje po atominio ginklo bandymo dalyvavo Vatikano santykių su valstybėmis sekretoriaus pavaduotojas monsinjoras Pietras Parolinas. Jis papasakojo, kad Vatikanas netiesioginiais kanalais per Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizaciją ir Italijos ambasadą nuo 1987 metų bandė užmegzti kontaktus su Pchenjano režimu. Iš pradžių tokios pastangos atrodė vaisingos, ir Vatikano atstovai apsilankė Šiaurės Korėjoje šešis kartus. Tačiau nuo 2002 metų šie ryšiai nebeatsinaujino, nes režimas kategoriškai atsisakė svarstyti bent vieno katalikų kunigo nuolatinio buvimo Pchenjane klausimą, kuris galėtų rūpintis užsieniečių bei vietos katalikų sielovada. Po 2002 metų paskutinis formalus kontaktas įvyko per Šiaurės Korėjos ambasadą Italijoje, kai 2005-ųjų balandį buvo perduotas sveikinimas dėl popiežiaus Benedikto XVI išrinkimo. Baigdamas savo laišką prezidentui Ro Mu Junui jo vizito Vatikane proga, popiežius pasidžiaugė ir dėkojo Dievui už Pietų Korėjos ekonominius pasiekimus, kartu pripažindamas, jog dar ne visi gyventojai gali naudotis šia gerove. Kviesdamas vyriausybę darbuotis dėl bendrojo gėrio ir socialinio teisingumo, Šventasis Tėvas meldžia Šv. Andriaus Kimo Teguno ir Korėjos kankinių globos korėjiečių mylimai tautai.
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |