Svetimtautis menininkas, dirbęs Lietuvai
Dailininkas Jonas Rustemas (1762 1835)
Tomas Lavišius
|
Jono Rustemo autoportretas
|
|
Šiuo metu taip atrodo
senosios Dūkšto bažnyčios rūsiai
|
|
Dūkšto dvaras
|
Važiuojant plentu į Trakus, kelio ženklas skelbia, kad čia yra Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto gimtinė. Tačiau važiuojant iš Vilniaus į Zarasus, pravažiavus Dūkšto miestelį, kelio ženklas skelbia, kad pasukus į kairę nuvažiuosime į Salako miestelį, tačiau neužsimenama, kad išsukus iš plento ir pavažiavus vos du kilometrus, pamatysime Dūkšto dvarą, senąsias kapines, kuriose palaidotas vienas žymiausių XVIII amžiaus pabaigos Lietuvos menininkų, dailininkas Jonas Rustemas.
Tai tik vienas pavyzdys, kai yra pamirštamas iškilių krašto žmonių atminimas. Nors jie ir nebuvo lietuviškumo puoselėtojai, savo tautybe nebuvo lietuviai, tačiau praeity garsino kraštą pasiekimais meno ir mokslo srityje. Tokių asmenybių yra daug, o mes labai mažai žinome apie jų darbus. Stulbinančios šių žmonių gyvenimo istorijos yra įdomios kiekvienam, besidominčiam krašto praeitimi. Viena iš tokių dailininko Jono Rustemo biografija.
Apytikslė J.Rustemo gimimo data yra 1762 metai. Būsimasis dailininkas gimė krikščioniškame Konstantinopolio priemiestyje Pėroje. Rustemo motina buvusi prancūzė, o tėvas graikas. Taip pat nėra gerai žinoma, kokiu būdu likimas J.Rustemą suvedė su Adomu Kazimieru Čartoriskiu. Žinomi tik šie duomenys, kad 1774 metais maždaug dešimtmetį berniuką, sužavėjusį geru prancūzų kalbos mokėjimu, A.K.Čartoriskis, Podolės žemių generolas, atsivežė į savo Pulavų dvarą. Čartoriskių aplinkoje buvo greitai pastebėti Rustemo meniniai polinkiai ir jo globėjai nedvejodami suskato lavinti berniuko gabumus. Piešimo pradmenis Rustemas gavo pas garsų ano meto dailininką Žaną Pjerą Norbleną, Čartoriskių namų mokytoją.
Rustemo mokytojui Norblenui visam laikui persikėlus į Varšuvą, ten pasiliko ir Rustemas, baigė mokyklą, studijavo menus. Tikriausiai 1785 metais kartu su Izabele Čartoriskiene ir jos dukra Marija kartu su vyru Liudviku Viurtembergu išvyko į Vokietiją. 1788 metais, turbūt rekomenduotas L.Viurtembergo, dvidešimt šešerių metų sulaukęs Rustemas buvo priimtas į Masonų ložę. Vokietijoje jis taip pat tobulino savo meninius įgūdžius.
1790 metais grįžęs iš Vokietijos Rustemas ilgą laiką gyveno Lietuvoje, keliaudamas iš dvaro į dvarą. Tapė portretus, vertėsi privačiomis dailės pamokomis. Pagrindinė jo ankstyvosios kūrybos sritis buvo XVIII amžiaus pabaigoje ypač populiarių miniatiūrinių portretų tapyba. 1794 metais Rustemas sugrįžta į Varšuvą bei studijuoja Marčelo Bariačelio tapybos mokykloje. Kadangi laikai buvo neramūs, tais pačiais 1794 metais dailininkas palieka Varšuvą visiems laikams.
Į Vilnių menininkas atvyksta 1798 metais, jau būdamas pakankamai garsiu dailininku. Tais pačiais metais pradeda dirbti Vilniaus universitete. 1800 metais jaunajam piešimo dėstytojui suteiktas dailės magistro laipsnis ir akademiko titulas. Nuo 1803 metų jam pavestos piešimo pamokos ir Vilniaus universitetui pavaldžioje gimnazijoje. 1805 metais už gerą darbą ir tarnybą Rustemas pristatytas kolegijos asesoriaus rangui. Rustemas užsakymų gaudavo iš žymiausių šeimų, taip pat kūrė universiteto reikmėms.
Portretinė tapyba pagrindinė ir daugiausia pripažinimo sulaukusi Rustemo meninės veiklos sritis. J.Rustemo portretuose esama sentimentalaus ir švietėjiško klasicizmo, ankstyvojo romantizmo, realizmo pagrindų. Dar XX amžiaus pradžioje Rustemo tapytų portretų buvo daugelyje žymesnių Lietuvos ir Lenkijos dvarų. Tačiau daugelio portretų dabartinė buvimo vieta nežinoma, dalis jų dingo karų metu. Beveik visą Vilniaus ir Lietuvos diduomenę tarp 18001830 metų iliustruoja Rustemo tapyti portretai. Jis tapė Oginskius, Radvilas, Tiškevičius, Sniadieckius ir kitus. Dailininko tapytų portretų meninė vertė iš tiesų yra labai didelė. Kai kurie jo kūriniai gali būti lyginami su Francisko Gojos darbais.
Po P.Smuglevičiaus mirties, 1807 metais Rustemas liko žymiausiu Vilniuje dirbančiu dailininku. 1811 metais jis buvo išrinktas ir patvirtintas piešimo profesoriumi, o 1812 metais jam suteiktas rūmų patarėjo rangas.
18191825 metais J.Rustemas universiteto vadovybei pateikė tris raportus, kuriuose ragino įsteigti universitete atskirą dailės fakultetą. Raporte jis išdėstė projektą, kaip reikėtų organizuoti naujojo fakulteto veiklą. Būsimajame fakultete turėjo būti trys specialybės: tapybos, skulptūros ir grafikos. Taip pat dailininkas planavo įsteigti universitete meno galeriją. J.Rustemo dėka piešimo ir tapybos katedra pradėjo kaupti piešinius iš mokyklų. Juos katedrai siuntė piešimo mokytojai ir mokiniai. Kruopščiai buvo rūpinamasi paveikslų komplektavimu. Rustemas išsirūpino, kad tobulintis siunčiami studentai kasmet nukopijuotų po vieną garsių dailininkų paveikslą iš Ermitažo ar Vakarų Europos dailės muziejų. Šios kopijos papildė universiteto mokomąją galeriją.
1828 metais už uolią, ilgametę tarnybą dailininkui pareikšta liaudies švietimo ministro Aukščiausioji padėka, o 1830 metais dailininkas apdovanotas už trisdešimties metų nepertraukiamą tarnybą.
J.Rustemo pasiekimai svarbūs ne tik jo asmeninių darbų palikimu. Jis išugdė savo mokinių kartą, davusią Lietuvai romantizmo dailės kūrinių palikimą. Savo darbais Rustemo mokiniai atsigręžė į kaimą bajoriją ir valstiečius. Kaimo kultūrą imta laikyti Lietuvos nacionalinio meno pagrindu.
Dramatiškaisiais 1831 metais universitetas ištuštėjo, mylimi Rustemo studentai įsiliejo į sukilėlių būrius. Pats profesorius sunkiai sirgdamas leido dienas savo namuose Vilniuje. Žinoma, kad paskutiniuosius gyvenimo metus dailininkas praleido savo bičiulių dvaruose Dūkšte ir Pūškose (Ignalinos raj.). Čia jis 1835 metais ir mirė. Rustemas palaidotas senosios Dūkšto bažnyčios rūsiuose.
Šiuo metu, nuvykę į senąsias Dūkšto kapines, nerasime nė menkiausios užuominos apie šio žmogaus amžinojo poilsio vietą. Senoji medinė Dūkšto bažnyčia sudegė XX amžiaus pradžioje ir niekuomet nebuvo atstatyta. Mūriniai bažnyčios požemiai, atlikus minimalius archeologinius tyrinėjimus, sovietmečiu buvo užkonservuoti. Vėliau šio archeologinio ir istorinio paveldo vieta nebuvo rūpinamasi. Atsiradus plyšiams grunte, požemiai tapo smalsuolių ir valkatų landžiojimo vieta. Dabar yra išlikusi tik nedidelė požemių dalis, dauguma kriptų su vietos dvarininkų, o kartu ir dailininko palaikais yra išnykę.
Būdami dideli optimistai, lygiuodamiesi į Vakarų Europą ir pasiryžę siekti demokratinių vertybių, dar neišmokome saugoti ir džiaugtis tuo, ką turime.
© 2007 XXI amžius
|