|
Iš praeities
Kaip buvo išgelbėta Kulautuvos šventovė
1952 metų gegužė. Tėvai Sibire, brolis partizanas Algirdas-Titnagas žuvęs, jaunystės draugai idealistai arba susisprogdinę, arba sušaudyti. Jie nenorėjo tarnauti okupantams. Po trejų metų slapstymosi gerų pažįstamų pastangomis atsidūriau Kulautuvoje. Tai mažas miestelis tarp miško ir Nemuno. Priėmė dirbti tuberkuliozės sanatorijos valgykloje padavėja. Tik neilgai truko ta mano tarnystė. Pasižiūrėjusi, kaip kitos ant padėklų neša po šešias lėkštes, ir aš pabandžiau, bet nepratusi, neišlaikiau, ir visos lėkštės su sriuba nukrito ant ruskelių galvų. Tada sanatorijoje gydydavosi daugiausia iš plačiosios tėvynės. Išsigandau, įlindau į didelę drabužių spintą. Bėda, nerandu trijų rublių garlaiviu grįžti į Kauną, kur taip pat niekas nelaukė. Sanatorijos sesuo sunerimusi, nebenori, kad aš čia dirbčiau. Besvarstant, ką toliau daryti, lyg per stebuklą tą pačią dieną atsirado laisva sekretorės vieta ir mane priėmė. Spausdinau rašomąja mašinėle neblogai. Gyvenimo aprašyme išdėsčiau, kad tėvai mirę, mane užaugino teta, tačiau vėliau viską išaiškino. Kol sanatorijai vadovavo vyr. gydytojai vyrai Petraitis, Gurauskas, Rudminaitis, nei dėl darbuotojų praeities, nei dėl tikėjimo problemų nebuvo. Pavaduotojai ūkio reikalams, nors ir buvo rusų tautybės, skiriami partijos komiteto, girtavo, net ir patvoriuose kartais gulėdavo, bet į tuos reikalus nesikišo.
Kiekvieną mėnesį saugumui reikėjo duoti darbuotojų sąrašus, bet aš savęs neįrašydavau. Tikrindavo naktimis, nepatikimieji nakvodavome miške. Per šventes saugumietis žydas stovėdavo prie bažnyčios tvoros, bet niekas nekreipdavo į jį dėmesio.
1955 metais į sanatoriją atėjo dirbti jauna vyr. gydytoja Rūta Čaikauskaitė-Damarackienė (jau mirusi), arši komunistė. Miestelio žmonės ir sanatorijos darbuotojai labai mylėjo savo bažnytėlę ir daug jų rinkdavosi melstis, kas, matyt, labai nepatiko vyr. gydytojai.
Vieną dieną ji man padavė išspausdinti religijos reikalų prie LTSR Ministrų Tarybos įgaliotiniui raštą, kuriame prašė uždaryti Kulautuvos bažnyčią. Įrodinėjo, kad varpo skambėjimas labai kenkia besigydančiųjų sveikatai, bažnyčios buvimas trukdo darbuotojams atsikratyti religinių prietarų ir t.t. Sunerimau. Mes, prieškario mokyklų mokiniai, buvome mokomi, kad svarbiausia žmogaus gyvenime Dievas ir tėvynė. Prieš pamokas ir po jų kalbėdavome maldą, sekmadieniais būtinai išklausydavome šv. Mišias. Ir tas liko visam gyvenimui. Reikėjo kažką daryti. Nubėgau pas tuo metu bažnyčioje patarnaujantį Mykolaitį (seniai miręs), kuris taip pat dirbo sanatorijoje. Jis, gal pasitaręs su klebonu, paprašė manęs išspausdinti graudų prašymą, kad tikintieji labai prašo, maldauja neuždaryti bažnyčios. Mykolaitis pasikvietė taurų žmogų sanatorijos vairuotoją Vladą Veličką (taip pat miręs) ir abu važinėjo po apylinkę, surinko daug parašų. Vėliau tą raštą patys nuvežė į Vilnių.
Po kokių dviejų savaičių atvažiavo toks vyriškis, turbūt pats įgaliotinis, atėjo į raštinę ir išsiėmęs popierius laukė prie vyr. gydytojos kabineto. Pamačiau, kad tai mano spausdintas prašymas violetine juostele, kuri ir dabar tebebuvo rašomojoje mašinėlėje. Išsigandau, kad sutapatins ir išbėgau iš raštinės, bet jis tuo nesidomėjo. Nežinau, ką jie kalbėjo, bet bažnytėlės neuždarė.
Iš atmintinų tų dienų įvykių gyva liudininkė likusi tik Mykolaičio žmona, labai pasiligojusi moteris. Jaunesni apie tai žino tik iš pasakojimų. Moterys net apsiverkdavo ir džiaugdavosi, kad jų bažnytėlės nepavertė kokiu nors sanatorijos sandėliu. Svarbiausias tikėjimo gynėjas buvo Mykolaitis, jis daugiausia nusipelnė, nes visa tai organizavo.
Vėliau, studijuojant jo sūnui (vardo neprisimenu), ta pati Čaikauskaitė rašė raštą ir man davė spausdinti, kad jis neturi teisės studijuoti Medicinos institute. Mat šeima antitarybinė, jis neatsikratęs religinių prietarų ir t.t. Vaikinukas po pirmos sesijos buvo pašalintas. Jaunas žmogus pasimetė ir nieko nebesiekė. Tai buvo jos kerštas už tėvą.
Ir dabar tarp pušų tebestovi ta maža šventovė, kur tikintieji renkasi bendrai maldai.
Albina RAŠKEVIČIŪTĖ,
rezistentė, pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvė
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|