Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Poezija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Gavėnia – kelio į saikingumą pradžia

Mindaugas BUIKA

Airių blaivystės apaštalo kapucino kunigo Teobaldo Metju paminklas Dubline, prie kurio buvo paskelbtas naujasis Airijos vyskupų ganytojų laiškas dėl nesaikingo alkoholio vartojimo sunkių padarinių įveikimo

Kunigas kapucinas Teobaldas Metju (1790-1856)

Visiškos abstinencijos pirmeivių asociacijos įkūrėjas jėzuitas kun. Džeimsas Kalenas (1841-1921)

Airių vyskupai susirūpinę dėl alkoholizmo

Gavėnia yra ne tik atsivertimo, atgailos ir artimo meilės darbų metas, bet taip pat ir ypatingas laikotarpis saikingumui išgyventi. Šioje svarbioje liturginių metų atkarpoje krikščionys, prisimindami Išganytojo kančią ir rengdamiesi sutikti Jo Prisikėlimo šventę, paprastai susilaiko geriant ir valgant, pramogaujant ir išlaidaujant materialiai. Ypač tampa aktualus apaštalo šv. Pauliaus perspėjimas, kad perdėtai nuolaidžiaudami kūno reikmėms žmonės „elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai“, nes tada „jų Dievas – pilvas ir jų garbė – gėda“ (Fil 3, 18-19). Per Gavėnią demonstruojamu nuosaikumu tikintieji taip pat išreiškia norą sekti Viešpaties Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, kuris, ruošdamasis įgyvendinti savo didžiąją misiją, keturiasdešimt dienų pasninkavo dykumoje, nepasiduodamas šėtono gundymams.

Todėl visiškai suprantama, kad Airijos katalikų vyskupai, norėdami padrąsinti šalies visuomenėje vykusią diskusiją dėl nesaikingo alkoholio vartojimo, pasirinko būtent Gavėnią atitinkamam ganytojų laiškui „Alkoholizmas: iššūkis saikingumui“ paskelbti, kuris susilaukė plataus dėmesio ir tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje. „Jeigu mes pažvelgtume į tarptautinius alkoholio vartojimo tyrimus, tai airių visuomenė, jį vartodama, atsidūrė beveik nacionalinės tragedijos būklėje“, – per minėto laiško paskelbimą sakė sostinės Dublino vyskupas augziliaras Eimonas Valšas, kuris taip pat vadovauja Airijos episkopato kovos su narkomanija ir alkoholizmu iniciatyvinei grupei.

Remiantis statistiniais duomenimis, ypač kalbant apie jaunimo ir nepilnamečių girtavimą, airiai užima vieną pirmaujančių vietų. „Dėl to reikia ne tik diskutuoti, bet dar ir veikti“, – tvirtino vyskupas E.Valšas.

Airijos vyskupų laiškas dėl alkoholizmo buvo paskelbtas vasario 18 dieną, kai šalies bažnyčiose buvo celebruojamas Saikingumo sekmadienis, prisimenant prieš 150 metų mirusį blaivybės apaštalą kapuciną kunigą Teobaldą Metju (1790-1856). Jo įkurtas ir XIX amžiuje aktyviai veikęs blaivystės sąjūdis padėjo apriboti tuomet Airijoje taip pat labai paplitusį girtavimą ir turėjo įtakos kitoms socialinėms permainoms, tarp jų ir prasidėjusiai kovai už nepriklausomybę, kurios devizas „Blaivi Airija – laisva Airija“. Tėvo T.Metju įtaka milijonams airių turėjo didelės reikšmės: jie nustojo girtauti ir tūkstančiai įsitraukė į 1838 metais jo įkurtą Visiškos abstinencijos draugiją, kurios nariai duodavo priesaiką visiškai susilaikyti nuo alkoholinių gėrimų vartojimo. Naujasis Airijos vyskupų laiškas „Alkoholizmas: iššūkis saikingumui“ vasario 18-ąją buvo perskaitytas ceremonijoje prie tėvo T.Metju statulos Dubline, dalyvaujant sostinės arkivyskupui Diarmuidui Martinui.

Apžvelgtos reiškinio priežastys ir pasekmės

Laiško pradžioje ganytojai pažymi, kad šiuolaikinėje XXI amžiaus pradžios Airijoje galima pastebėti gana kontrastingus visuomeninio gyvenimo aspektus. Per gana trumpą laikotarpį šalis iš atsilikusios tapo viena labiausiai klestinčių Europoje. Ekonomika sparčiai auga, kuriamos naujos darbo vietos, todėl jaunimui jau nereikia laimės ieškoti svetur, kaip kad buvo dar ne taip seniai. Airiai teisėtai gali didžiuotis šiais materialiniais pasiekimais, tačiau nauja dinamika turi įtakos padidėjusiai įtampai visuomenėje, ypač dėl tradicijų ir vertybių išsaugojimo. Be to, keičiasi santykiai šeimoje, nes dabar dažniausiai abu tėvai dirba, rečiau būna namuose, taip pat ir darbo vietoje iškilę griežti efektyvumo reikalavimai, kas savu ruožtu taip pat didina įtampą. Airių vyskupų nuomone, tai yra pagrindinės priežastys stiprėjančiam alkoholio vartojimui, ypač gaunant gausesnes pajamas, taigi didėja ir galimybės gėrimams įsigyti.

Pagal nusistatymą dėl kovos su girtavimu ganytojai savo laiške visuomenės narius suskirsto santykinai į kelias grupes. Pirmiausia – blaivybės pirmeiviai, kurie dėl įvairių motyvų lieka visiški abstinentai, taip pat tie, kurie geria labai saikingai ir tokie išlieka. Tačiau daugumai airių susidūrimas su alkoholiu yra gana nevienareikšmis: jiems nelengva išlaikyti „stogą“ jį vartojant bei pasakyti „ne“ atsiradusiai girtavimo progai, tuo pat metu išgyvenant dėl vartojimo dažnumo ir saiko. Pagaliau paskutinę grupę sudaro tie asmenys, kuriems akistatoje su alkoholiu būdingas „meilės – neapykantos“ dvilypumas. Jie norėtų būti nuosaikūs, tačiau ribos jau beveik nebegali pasiekti, alkoholio vartojimas „liejasi per kraštus“ su dideliais lūkesčiais ir dar didesniu apgailėjimu.

Airių vyskupai primena Evangelijoje pagal Joną aprašytą pirmąjį Jėzaus stebuklą, kai Kanoje vykusiose vestuvėse Jis kelių didelių indų vandenį pavertė geru vynu, kurio pritrūkta pobūvyje, tuo nurodydami, jog alkoholis gali būti džiaugsmą nešanti dovana. Tačiau jis gali tapti ir griovimo priemone, ypač dėl besaikio vartojimo. O juk dabar taip vis dažniau atsitinka, kai degtinė vartojama ne tik specialiomis progomis, bet tampa kone pietų stalo kasdienybe. Ganytojai pateikia liūdną statistiką, teigiančią, jog per pastaruosius dešimt metų alkoholio vartojimas Airijoje išaugo net 40 proc., ir tuo metu, kada kai kuriose kitose Europos šalyse jo vartojimas sumažėjo. Tarptautinėje plotmėje tapo įprasta, kad besaikis alkoholio vartojimas priimamas kaip airiams būdingas gyvenimo bruožas.

Šio nesaikingumo pasekmės yra akivaizdžios: airių vyskupai nurodo alkoholizmo sukeltas ligas, nelaimingą šeimų gyvenimą, suirusias santuokas, gausias katastrofas keliuose, smurtą gatvėse, žlugusius jaunų žmonių siekius ir kitą blogį. Išskirtinį susirūpinimą kelia stiprėjantis piktnaudžiavimas alkoholiu tarp jaunimo, netgi tarp moksleivių. Jauni žmonės turi būti auklėjami supažindinant su alkoholio piktnaudžiavimo pasekmėmis, taip pat pozityviu suaugusiųjų pavyzdžiu, ko, deja, kaip tik pritrūksta. Kažkokia šizofrenija yra apėmusi visuomenę, kurioje skatinama viliojanti alkoholio reklama, o paskui sąžinė nuraminama pranešimais ir perspėjimais apie baisias nelaimes, kurias atneša nesaikingas to paties reklamuojamo alkoholio vartojimas.

Reikalingas pasitikėjimas Dievo parama

„Kokį atsaką mes galime pasiūlyti, kad užtikrintume saikingą išgėrinėjimą ir visa tai neišslystų iš rankų? – ganytojų laiške klausia Airijos vyskupai. – Ir kokį atsakymą galėtume duoti tiems, kurių gyvenimas jau tapo nesuvaldomas dėl alkoholizmo? Kaip žinoma, šio nesivaldymo pasekmes junta ne tik girtuokliai, bet ir jų šeimos bei draugai, o kartais ir kolegos darbe“. Kaip pozityvų pavyzdį, atsakydami į šį klausimą, vyskupai nurodo 1935 metais Jungtinėse Valstijose įkurtą Anoniminių alkoholikų (AA) organizaciją, tapusią didžiuoju keliu grįžimo į blaivybę daugeliui žmonių, kurie buvo atsidūrę priklausomybės alkoholiui liūne. Viena iš pagrindinių pamokų, kurias pateikia įspūdinga AA veikla, yra pasitikėjimas „Aukštesne Jėga“, siekiant blaivėjimo.

Būdami alkoholikai, pirmieji AA nariai suprato, kad žmogiškosios valios jėgos nepakanka atsispirti žalingam girtavimo įpročiui. Kaip rašo AA vienas iš įkūrėjų, pasivadinęs Bilu, organizacijos sukauptos išminties „Didžiojoje knygoje“, iš pradžių jie išbandė visas žmogiškąsias pastangas priešintis alkoholio pagundai, tačiau niekas nepadėjo. Ir tik tada, kai imta prašyti Dievo pagalbos, prasidėjo tikroji atgaiva ir išgijimas iš alkoholizmo. Žymusis šveicarų psichoanalitikas Karlas Jungas, kuris buvo tvirtai tikintis krikščionis, savo laiške Bilui taip pat pripažino, kad pasitikėjimas aukštesne jėga alkoholikams padeda žymiai daugiau nei psichoanalizė su visa šio mokslo metodika. K.Jungas šį Šventosios Dvasios veikimą apibrėžė kaip „Spiritus contra spiritum“, tai yra kaip aukštesnės Dvasios gebėjimas įveikti alkoholio (spirito) dvasią.

Alkoholis veikia priešingai daugelį iš mūsų dėl žmogiško silpnumo ir trapumo, todėl aukštesnės jėgos parama reikalinga ne vien tik jo priklausomybę išgyvenantiems asmenims, kad būtų išvengta girtuoklystės pavojų. „Mums reikia Dievo, taip pat draugų ir šeimos paramos, – rašo savo ganytojų laiške airių vyskupai. – Taip pat galbūt artumoje yra žmonių, kuriems reikalinga mūsų pagalba“. Taigi per žmonių tarpininkavimą pasaulyje skleidžiama Dievo meilė ir globa. Ne veltui ant daugelio alkoholikų gydymo centrų sienų iškabintos lentelės su prasmingu įrašu: „Tu pats turi tai daryti, bet tai padaryti negali vienas“. Tai priminimas, kad žmogiškoji valia nėra visagalė, nes nors „dvasia ryžtinga, kūnas silpnas“ (Mt 26, 41). Taigi siekiant alkoholio saikingumo ir kitų Dievo dovanų nuosaikaus naudojimo, reikalinga kitų ir Dievo parama. Girtuoklystės nelaimėje atsidūrusiems žmonėms šią paramą gali suteikti daugelis iš mūsų, jeigu ne tiesiogiai, tai bent nurodant tas vietas, kur jie gautų tokį pastiprinimą. Tai yra įpareigojimas kiekvienam iš mūsų: kaip žmonėms, kaip Bažnyčios ir bendruomenės nariams, nes „mums reikia vienas kito, kaip kad reikia palaikymo ir sustiprinimo iš aukštesnės jėgos, kuri stipresnė už mus pačius“ visame mūsų žmogiškajame pažeidžiamume.

Praktinėse išvadose ganytojai pirmiausia nurodo priimti privalomą principą, kad „daugiau ne visada yra geriau“, kas ypač svarbu vartojant alkoholį. Toks saikingumas yra gera žinia sveikatai, žmogiškiems santykiams, asmeninėms išlaidoms, pačiai sielai ir teikia tikrąjį pasitenkinimą bei gerovės pojūtį. Antra, reikia nuolankiai priimti kitų pagalbą iškilus priklausomybės problemoms, nesidrovėti reiškiant susirūpinimą dėl girtavimo. Tik tvirtai tikint, saikingumo vertybe galima gauti ar suteikti paramą kitiems, randant ir suburiant panašių nuostatų šalininkus. Trečia, privalu remti valstybės pastangas skatinant saikingumą ir blaivumą, pavyzdžiui, griežtai baudžiant girtus vairuotojus ir priimant tai kaip socialinę paramą. Pagaliau ketvirta, gero blaivumo ar saikingumo pavyzdžio rodymas arba nuoširdus priėmimas. Jaunus žmonės dažnai įkvepia suaugusiųjų elgesys, tačiau ir jaunimas gali duoti gerą pavyzdį suaugusiems, netgi savo tėvams, disciplinuotesne laikysena, ypač vairuojant automobilį blaivam.

Praktinės nuorodos ir paskatinimai

Airių vyskupai pripažįsta, kad valstybė vaidina svarbų vaidmenį kovojant su alkoholizmo iššūkiu. Pakankamo gydymo ir reabilitacijos centrų tinklo sukūrimas turi būti prioritetas šias pastangas įgyvendinant. Toms paramos priklausomybės nuo alkoholizmo nutraukimo programoms lėšos gali būti surinktos iš mokesčių, įvestų alkoholinių gėrimų gamybai ir prekybai (ypač derėtų padidinti mokesčius stipriesiems gėrimams, kurių brangimas prisidėtų ir prie vartojimo saikingumo plėtros). Tačiau visko palikti valstybei nederėtų: nors įstatyminės nuostatos turi ženklios įtakos, bet žmonėms patiems reikia keisti požiūrį nepriklausomai nuo galiojančių įstatymų, kurie gali būti ir nepalankūs alkoholizmo suvaržymui.

Kaip privačios iniciatyvos pavyzdį Airijos ganytojai išreiškė idėją, kad kiekvienas, kuris vartoja alkoholį, jo išgeriamą kiekį sumažintų trečdaliu ir po trijų mėnesių įvertintų šio susivaldymo pasekmes. Jeigu į šį eksperimentą plačiai įsitrauktų žiniasklaida, suburdama auditoriją dialogui, tai pasidalijimas patyrimu įgytų platų mastą ir savaime iškiltų naujos idėjos, kaip kovoti su girtavimu. Daugelis katalikų stipresnį susivaldymą stengiasi rodyti Gavėnios laikotarpiu, kad taptų geresni. Todėl yra sveikintina per Gavėnią išgyvenama abstinencija, kaip bendrojo pasninko dalis, kartu sutaupytus išteklius skiriant karitatyviniams uždaviniams įgyvendinti savo aplinkoje ar vargingose Trečiojo pasaulio šalyse. Šis nusistatymas, ypač jeigu motyvuojamas nuoširdžia malda, stiprina supratimą, kad aukojimas yra pozityvaus veikimo jėga, o ne vien tik sausas asketizmas.

Airių vyskupų įsitikinimu, Bažnyčia taip pat turi vaidinti svarbų vaidmenį skatinant saikingumo kultūrą, alkoholizmo problemų prevenciją ar šios nelaimės ištiktų žmonių dvasinį ir fizinį gydymą ir reabilitavimą. Ganytojai pritaria toms parapijų bendruomenėms, kuriose vyksta gyvos diskusijos šiomis temomis, suteikiama erdvė blaivystės draugijos ir anoniminių alkoholikų grupių veiklai. Jie taip pat drąsina panašių pokalbių dėl nesaikingo alkoholio vartojimo rengimą katalikų šeimose ir draugų susibūrimuose. Abstinencijos ir nuosaikumo tradicijų formavimas tautoje su atitinkamu nusistatymu girtavimo atžvilgiu taptų puikiu paveldu jos ateities kartoms.

Šis siekis turi tvirtą pagrindą, nes atlikti sociologiniai tyrimai patvirtina, jog požiūris į nesaikingą alkoholio vartojimą airių visuomenėje – kaip ir kiekvienoje pasaulio visuomenėje – iš esmės yra neigiamas. Du trečdaliai airių teigia, kad girtuoklis jų šeimoje yra nepageidaujamas, daugiau kaip 80 proc. sutaria, kad buvimas girtam viešumoje yra nepriimtinas, ir 91 proc. aiškina, kad pasigėręs asmuo tampa nepatrauklus priešingai lyčiai. Dar 1898 metais kito airių blaivystės apaštalo tėvo Džeimso Kaleno, SJ, įtakingomis idėjomis įkurtos ir iki šiol Airijoje aktyviai veikiančios Visiškos abstinencijos pirmeivių katalikiškos asociacijos valdybos pirmininkas jėzuitas kunigas Maiklas Makgreilis, komentuodamas minėtus apklausų duomenis, sveikino „žmonių išmintį“, pabrėždamas, jog tai rodo, kad girtuoklystė nėra airių kultūros dalis, o daugiau subkultūra.

Airijos vyskupai savo ganytojų laišką „Alkoholizmas: iššūkis saikingumui“ – be aktyvaus supažindinimo katalikų parapijose – taip pat išsiuntinėjo šalies parlamentarams, jaunimo organizacijos, sportininkų grupėms ir profsąjungoms, kviesdami į debatus šia aktualia tema. Dokumentas buvo publikuotas ir lenkų kalba, žinant, jog nesaikingo alkoholio vartojimo problemos dažnai iškyla ir dabar Airiją užplūdus gausiems imigrantams iš Rytų Europos.

© 2007 „XXI amžius“