Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Poezija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Strielčiškių kaimo račiaus jubiliejus

Birutė NENĖNIENĖ

Juozas ir Onutė Lekešiai su dažnai juos aplankančiu sūnumi Algimantu ir dukterimi Nijole

Vasario 5 dieną Vilkaviškio rajono Strielčiškių kaimo gyventojai Lekešiai sulaukė netikėtų svečių – rajono mero Algirdo Bagušinsko, Savivaldybės administracijos direktoriaus Sigito Kasparaičio, Pilviškių seniūno Vytauto Judicko, „Sodros“ rajono skyriaus direktoriaus Jono Zinkevičiaus. Su gėlėmis, tautine jubiliejine juosta ir dovanomis jie atvyko pagerbti šimtamečio šeimininko Juozo Lekešio.

Jau kurį laiką šitaip dėmesingai rajono Tarybos vardu pasveikinami visi tokio garbingo amžiaus sulaukę jubiliatai. Pernai šios iniciatyvos ėmėsi „Sodra“, bendradarbiaudama su AB „Lietuvos dujos“, ir per metus buvo pagerbti penki rajono šimtamečiai. Šiemet tokios jubiliejinės sukaktuvės turėtų būti minimos ketveriuose namuose. J.Lekešys – pirmasis šiais metais iškilmingai pasveikintas šimtametis. Jis – šiuo metu vienas iš trijų Pilviškių seniūnijoje šio garbaus amžiaus ribą perkopusių senolių.

Rodos, neįtikėtina, kad tiek daug metų ir visokiausių godų nusinešė laikas, bet dokumentai akivaizdžiai rodo, jog nugyventas visas šimtmetis. „Nedaug jau tokių kaip aš, užsibuvusių“, – mąsliai žodžius tardamas, dabartinę savo būseną nusakė jubiliatas. J.Lekešio tėvelis sulaukė 101-erių, išaugo jų aštuoni vaikai: penki broliai ir trys seserys – juk anų laikų šeimos buvo gausios ir sveikos. Senolis, jei ne prieš kelis metus patirtas mikroinsultas, sakytum, medikų pagalbos niekada taip ir nepageidavo.

Medicininiai Juozo tyrimai dabar taip pat nerodo didesnių organizmo pakitimų, todėl nereikia iš pensijos kas mėnesį vaistams atidėti. „Tik silpsta mūsų tėvukas, akivaizdžiai silpsta. Neprigirdi, prasčiau mato, daug ką pamiršta, lėtesnės orientacijos“, – apibūdino savo vyrą gerokai jaunesnė, smulkutė ir visokių savo amžiaus ligų bei vaistų vartojimo neišvengianti Ona Lekešienė. Daugeliu atvejų ji savo sutuoktiniui yra kaip didžiausia atrama: padeda apsirengti, pavalgyti, supranta jo lėtą ir negarsų kalbėjimą.

„Mūsų mamelė – aukso gabalėlis“, – prasitarė dukra Nijolė Navickienė, ir tada išgirdome dalį šeimos istorijos. Pasirodo, pirmoji J.Lekešio žmona mirė prieš 35 metus. Už našlio taip pat našlė ištekėjusi ir savo vaikų neturėjusi Onutė nuo pat pradžių tapo gerąja jų namų siela, šviesus žmogus, tiesiog mamelė. Netoliese gyvenantys J.Lekešio sūnus Algimantas ir duktė Nijolė dažnai užsuka pas tėvus, bet šiedu dar triūsiasi vienudu. Kad ir ūkelis jau nedidžiausias: kelios vištos, šunys, katės...

Jaunesni Lekešiai nepraleisdavo progos pagiedoti kaime šermenyse. Svečiams užsukus ir svečiuose prie stalo J.Lekešys nevengdavo dainą užtraukti. Anot vaikų, gražų stiprų balsą turėjo, o jau pokštininkas, kokio paieškoti reikia. Nebuvo linkęs į degtinę, tabaku namų nesmirdino, bet sūnaus nuo cigaretės neatpratino.Visą gyvenimą mėgo valgyti saldžiai, todėl ir dabar į arbatos puodelį prireikia iki penkių šaukštelių cukraus.

J.Lekešys buvo žinomas račius ir stalius ne tik tame krašte, kur gyveno. Dar Lietuvos kariuomenėje tarnaudamas, gamino vežimų ratus. O po karo, kolūkių laikais, užsakymai plaukte plaukdavo. Buvo didžiulė paklausa vežimų, vėliau – durų, langų. Yra padaręs laiptų, baldų, net karstų. Ilgainiui rankų darbą pakeitė varikliai, bet sveikata jau ne ta, amžius ne tas, kad prie jų sukiotumeisi. Liko neužbaigtų vežimų ratų, pačių vežimų, rogių. Visa tai stovi po stogu, kluone, kuris J.Lekešiui atstojo dirbtuves.

Vilkaviškio rajonas

Autorės nuotrauka

© 2007 „XXI amžius“