|
Groteskiškai repeticijai pasibaigus
Petras KATINAS
Tiktai labai naiviems žmonėms gali nekilti abejonių, kad daugiau nei trylika tūkstančių įvairiausio plauko kandidatų, besiveržusių į savivaldybes, nutaisę rimtus veidus aiškino, kad tiktai juos išrinkus anie atsigręš veidu į žmones. Bet juk televizorių ekranuose daugiausia šmėžavo, visus nepriklausomų dienraščių puslapius užpildė ne tų tūkstančių portretai ir nerišlios sapalionės, o partijos vadų kalbančios galvos. Viena iš tų galvų nušalintasis Konstitucijos pažeidėjas, nežinia, už kieno pinigus išvystęs pašėlusią agitacinę kompaniją R.Paksas. Keista, bet nemažai Lietuvos žmonių vėl patikėjo šio populisto ir labai neaiškaus veikėjo rožiniais pažadais.
Čia dar ypač pasižymėjo valstietė-liaudininkė Kazimira Prunskienė. Tai aiški abiejų prorusiškų veikėjų paraiška ne tik į 2008 metų Seimo, bet ir būsimuosius Prezidento rinkimus. Tuo galima nė kiek neabejoti. Draugės Kazimiros pretenzijos atsisėsti Daukanto gatvės rūmuose net neslepiamos. Iš viso ši praėjusių savivaldybių rinkimų agitacinė kampanija priminė pačius primityviausius trečiarūšių šoumenų kvailiojimus, kokių ir taip jau perpildytos visos televizijos ir radijo stotys. Negali atsistebėti ir tuo, kad darbiečiai, valstiečiai , paksininkai, netgi labiausiai patyrę vadinamieji socialdemokratai savo primityviausių aforizmų ir šviesaus rytojaus pažadų rinkinį pateikė visiškai rimtais veidais. Netgi pats Algirdas Mykolas negailėjo kritikos buvusiai valdžiai! O juk ne kas kitas, bet pats bičiulis Brazauskas ir turėjo tą absoliučią valdžią, tad galėjo išspręsti tas dabar jo vardytas neišspręstas problemas. Atrodo, visas jo rūpestis ir buvo, kaip įsiamžinti: 50 metų nieko daugiau ir nedarė, o tik plušėjo Lietuvai, statė Valdovų rūmus, kuriuos publicistas ir politologas Tomas Bakučionis (ir ne jis vienas) apibūdino kaip šimto tūkstančių tonų betono ir plytų dėžę šalia Arkikatedros.
Prisidėjusi prie Alytaus tekstilės nustekenimo ir ne vienerius metus prie bankroto ribos esančios šios įmonės buvusi generalinė direktorė Virginija Graudinienė, darbiečių kandidatė į Alytaus savivaldybę, žadėjo, kad, įgyvendinus jos sumanymus ir tinkamus sprendimus, Alytaus tekstilė gali ne tik išvengti bankroto, bet ir pelningai dirbti. Tai akivaizdus rinkėjų kvailinimas. Pirmiausia tų pusantro tūkstančio Alytaus tekstilės darbuotojų ir jų šeimų narių. Mat šiuos klausimus sprendžia Vyriausybė, o ne savivaldybė ir jos meras.
Dar labiau šioje rinkimų agitacijos komedijoje atrodė valstiečių ir darbiečių, netgi socdemų lyderių svaičiojimai apie bendruomenių vaidmens stiprinimą. Bet juk niekas kitas, kaip dabartinė nomenklatūra ir jos prielipai darė viską, kad tokios bendruomenės neatsirastų, o jeigu ir leista joms veikti, tai tik tos pačios nomenklatūros atstovams vadovaujant.
Visiškas piliečių kvailinimo mechanizmas buvo užsuktas, kai kandidatų į savivaldybių tarybas sąrašuose atsirado net keliasdešimt Seimo narių. Kone visas darbiečių politbiuras, tarp jų A.Bosas ir L.Graužinienė. Tačiau kurį iš seimūnų, netgi bizūnu plakant, priverstum atsisakyti parlamentaro mandato. Nebent tiktai sostinės mero postas vertas to mandato. Kristoforo miesto vadovo postas daugelio svajonė. Tokie akibrokštai aiškiai rodo, jog nemaža dalis tautos išrinktųjų įsitikinę, kad didžioji piliečių dalis jau visiškai surunkelėjo arba tapo avių banda, kurią gali ginti kur tiktai nori, kad ir vilkui į nasrus. Šioje rinkimų kampanijoje, kurią drąsiai galima pavadinti neregėtos veidmainystės išraiška, dar kartą paaiškėjo vienas svarbus dalykas visiškas didžiosios žiniasklaidos parsidavimas atskirų finansinių ir politinių grupuočių interesams. Ir jų pinigams, žinoma. Net nesiteikiant pasidomėti, iš kur tie pinigai. Nepriklausomi didieji dienraščiai, jau nekalbant apie bulvarinę ar sparčiai bulvarėjančią spaudą, net nustojo kalbėti apie tarnystę visuomenei ir valstybei. Už Judo sidabrinius jie pasirengę tarnauti bet kam, kas daugiau tų sidabrinių atseikės. Ko gero, tą patį galima pasakyti ir apie visokias neva sociologinių tyrimų kontoras ar kontorėles. Šios įstaigos akivaizdžiai tapo viešųjų ryšių ir atskirų asmenų bei grupių įvaizdžio kūrimo laboratorijomis. Taktika labai primityvi, bet veikianti daugelio žmonių sąmonę. Štai paskelbus, kad vos ne pusė Lietuvos žmonių dėl socdemų darbiečių, valstiečių ar paksininkų pasirengę pulti į ugnį ir vandenį, kuris gi taip nemanantis eis balsuoti už kitus, nes pagalvos, kad jo balsas nueis šuniui ant uodegos. Toks arba visiškai nebalsuos, arba bandys rinktis mažesnę blogybę. To ir siekiama. Pirmiausia įteigti tiems dar likusiems neapmulkintiems, kad nuo jų niekas nepriklauso, nes liaudis jau seniai apsisprendusi, jog be Brazausko, Daukšio, Prunskienės ar Pakso nieko daugiau nėra ir būti negali.
Prie šitos mulkinimo ir kvailinimo bakchanalijos nemažai prisideda ir vis gausėjantis būrys įvairių šou biznio žvaigždūnų ir žvaigždelių. Štai viena tokia rusų oligarcho Uspaskicho mylėtoja, lėkštų ir kvailų dainelių fonograminė atlikėja per komercines televizijas be atvangos pliurpia, jog Viktoras labai pasiilgęs Lietuvos. Suprask, tai tie landsbergininkai išvarė vargšą Viktorą iš Lietuvos, kuriai jis tiek gera padarė, ir tas, tūnodamas Maskvoje, net užmigti negali nuo to begalinio ilgesio. Dar keisčiau: vos pasibaigus Valentino dienos šėlionėms, visa grupė Lietuvos estrados grandų per visas komercines televizijas jau klykia sveikindami ir šlovindami kovo 8-ąją, tarptautinę moterų dieną. Čia ne vien tų grandų masalas sovietinių laikų išsiilgusioms moteriškaitėms, o kažkieno pamėtėta užduotis plačiai minėti šį okupacijos laikų reliktą. Tenka tik apgailestauti, jog tarp tų grandų yra ne tik bebalsiai gudrių televizijos komersantų padaryti žvaigždūnai, bet ir garbingus jubiliejus paminėję dainininkai, kurie turi puikiai prisiminti, kodėl ir kam primetė mums tą kovo 8-ąją. Pagaliau negi jau pamiršo, kaip tos brangiosios moterys sovietmečiu su laužtuvais ir kastuvais lenkė nugaras statybose, po to stumdydavosi didžiulėse eilėse dėl kokių nors apgraužtų galvijų kaulų ar surūdijusių silkių. O jau majonezo indelis buvo šviesios svajonės išsipildymas. Žinoma, stumdėsi ne visos. Partinių veikėjų žmonos ir dukros nekilnojo sunkių laužtuvų ir eilėse nestovėjo.
Jeigu taip tęsis ir toliau, tai netrukus sulauksime raginimų tinkamai paminėti ir 1917 bolševikų revoliucijos metines. Juk šiemet tos revoliucijos jubiliejus 90 metų praėjo. Gal neatsitiktinai Rusijos ambasadorius Lietuvoje B.Cepovas, dėdamas vainikus Antakalnio kapinėse prie išvaduotojų memorialo, džiaugėsi, kad Lietuvoje tuos išvaduotojus myli ir gerbia. Tas Kremliaus atstovas ir rezidentas iš dalies teisus. Vien tik estrados grandų virkavimai dėl tinkamo kovo 8-osios paminėjimo daug ką pasako. Aišku, tiems grandams pirmiausia rūpi papildyti savo kišenes, o į visa kita nusispjaut. Arba, anot vienos populiarios A.Valinsko iškeptos žvaigždės atliekamos dainuškos, spjaudau sau ir gaudau. Bet toks spjaudymas ir gaudymas gali labai blogai baigtis. Netgi kai kuriems spjaudytojams čia pravartu prisiminti žinomą aforizmą: Mauras padarė savo darbą, mauras gali išeiti. Juk po nepriklausomybės atkūrimo tokių maurų buvo atsiradę ne vienas. Ir toli gražu ne visi jie tapo diplomatais, departamentų direktoriais ar apskričių viršininkais. Visas šilčiausias vieteles ir kėdes užėmė tie patys labiausiai patyrę. Ir vėl jie tikriausiai sutūps ant vietinės valdžios laktų. Taip atsitiks dėl mūsų naivumo ir abejingumo.
Taigi būsimų ne tik Seimo, bet ir Prezidento rinkimų generalinė repeticija baigėsi. Jau naktį iš praėjusio sekmadienio į pirmadienį partijų vadai ir aktyvistai, prabangiausiuose sostinės restoranuose ir viešbučiuose įkūrę savo štabus, dėstė ateities vizijų pasiansus.
© 2007 XXI amžius
|