Kas trukdo gyvuoti katalikiškai spaudai?
Uolius savaitraščio moksleiviams Kregždutė prenumeratorius ir jos skaitytojus vos ne kiekvieną trečiadienį pasiekia liūdna žinia nuo liepos 1 dienos nutraukiama Kregždutės leidyba. Ar ne toks pat likimas gali ištikti ir krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštį XXI amžius?
Penkiolika su puse metų po visą Lietuvą skraidžiusi ir dar užsienyje gyvenančius lietuvius pasiekusi Kregždutė šiandien nebeturi netgi minimalaus savo prenumeratorių skaičiaus, kad šis doras, dvasingas ir patriotiškas laikraštukas dar galėtų egzistuoti. Kodėl šitaip atsitiko?
Kai prieš keletą metų dirbau vienoje kaimo mokykloje, tai iki man išeinant į užtarnautą poilsį šioje mokykloje Kregždutę prenumeravo ir vienas su kitu pasidalydami skaitė apie dešimt mokinių. Dar po 30 egzempliorių išplatindavau trečiadieniais atveždamas į mokyklą. Kai kurie mokiniai netgi buvo pamilę laikraštuką: jį skaitė, sprendė rebusus ir galvosūkius, rašė rašinėlius, piešė piešinius, ir visa tai siuntė Kregždutei. Kiekvieną Kregždutės numerį aptardavau su savo auklėtiniais. Mokiniai nuoširdžiai džiaugėsi jiems skirtu savaitraščiu.
Šiandien į šią mokyklą Kregždutė jau nebeatskrenda. Netgi mokyklos bibliotekoje jos nėra. Visoje gan nemažoje gyvenvietėje tik viena sąmoninga močiutė, suprasdama Kregždutės svarbą jauno žmogaus auklėjimui, šį moksleiviams skirtą savaitraštį užprenumeruoja savo vaikaičiams. Pati su jais skaito, sprendžia įvairias užduotis, aptaria leidinėlyje išspausdintus straipsnelius. Tiesa, vienas Kregždutės egzempliorius dar pasiekia tos gyvenvietės kaimo biblioteką. Taigi tokioje nemažoje gyvenvietėje, dargi su keliais aplinkiniais kaimais, vos dvi Kregždutės pasiekia savo skaitytojus. Šitaip nebūtų atsitikę, jeigu kas nors ir toliau būtų ėmęsis iniciatyvos propaguoti tarp mokinių ir jų tėvų Kregždutę. Juk ne taip jau sunku tėvų susirinkimų metu patarti, kad jie savo atžaloms užprenumeruotų vaikams skirtą laikraštuką, kartu su jais paskaitinėtų, aptartų jį.
Deja, Kregždutei užvertos ir mokyklų, ir namų, kuriuose gyvena vaikai, durys. Nesupranta jos svarbos mokinių ugdyme mokyklose dirbantys pedagogai, nesupranta šito ir šeimos. Užtat moksleiviai yra užgulę kompiuterius, televizorius arba žaidžia mobiliaisiais telefonais. Pagaliau nemaža dalis mokyklinio amžiaus jaunuolių nebeskaito netgi jiems leidžiamų knygelių, tad ko norėti, kad prenumeruotų ir skaitytų Kregždutę!.. Netgi per Sutvirtinimo sakramento šventę tėvai savo sutvirtinamiesiems neretai perka brangias dovanas, pamiršdami, kad tokiu metu labai tiktų padovanoti metų ar pusmečio Kregždutės prenumeratos kvitą. Tai būtų vertinga ir katalikiška! Bet ką daryti, jeigu informacija apie leidžiamą Kregždutę ir nuo jų nuslepiama!
Yra šaunių tikybos mokytojų, kurie gana aktyviai propaguoja Kregždutę mokyklose. Deja, žymiai didesnė jų dalis ne tik neskatina mokinių skaityti leidinuko, bet ir patys jo neprenumeruoja, neskaito, netgi nežino, apie ką jame rašoma. Taip ir žlunga geras leidinėlis, skirtas mūsų jaunajai kartai.
Panašiai yra ir su suaugusiems skirta katalikiška spauda. Visokiems baliams, triukšmingiems gimtadieniams, vardadieniams litų turime, o kai reikia užsiprenumeruoti vienintelį katalikišką laikraštį XXI amžių, prasideda stenėjimai, kad nėra pinigų, kad leidinys per brangus ir pan. Užtat visokį bulvarinį šlamštą su nuogaliais perkame. Tokiems leidiniams pinigų sukrapštome. O juk XXI amžius rašo įvairiais klausimais, aptaria pačias opiausias mūsų gyvenimo problemas.
Lietuva garsėja šeimų skyrybų skaičiumi. Tam vos ne visą šių metų sausio mėnesio numerį paskyrė Lietuvos Caritas leidžiamas mėnraštis Artuma. Ar užsiprenumeravome šį žurnalą, ar jį skaitome?
Noriu iš karto pasakyti: mes patys, savo abejingumu, tiksliau, nesuvokimu ar nenoru suvokti, ką tikinčiajam, o kartu ir netikinčiajam žmogui duoda katalikiška spauda jai ir trukdome egzistuoti. Užaugę sovietinėje santvarkoje ir joje praradę dvasines, moralines bei kultūrines vertybes, kaip tik turėtume griebtis katalikiškos spaudos, kad mūsų mintys nukryptų į Dievą, į Jo pažinimą, o per Jį keistume savo mąstyseną, suvoktume dvasines, kultūrines ir patriotines vertybes. Mums peršama vakarietiška kultūra gali mus tik nutautinti, o ne padėti susigrąžinti tai, kas buvo prarasta. Turime neprarasti savo, t.y. lietuviško, mentaliteto. Tad kiekvienam lietuviui, o ypač katalikui šiandien būtina prenumeruoti ir skaityti XXI amžių, Artumą, savo atžaloms Kregždutę, klausytis Mažosios studijos transliuojamų laidų, o sekmadienių rytais įsijungti televizorių ir pasižiūrėti laidą Šventadienio mintys. Dar naudingiau būtų, kad visa tai aptartume savo šeimoje. Gal kai kam kvailai ir juokingai atrodo būti katalikiškos spaudos propaguotoju, bet šito labai reikia mums patiems ir mūsų jaunajai kartai. Raginu tai daryti, kol dar egzistuoja katalikiška spauda!
Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė
© 2007 XXI amžius
|