|
Apie vieną nesektiną pavyzdį
Neseniai per Marijos radiją girdėjau keistą raginimą: Neskaitykite XXI amžiaus, nes aš jo jau neskaitysiu. Kas gi taip ragino? Ogi kunigas S.K. Ragino labai emocingai, pasipiktinęs, suirzęs. Mat jam labai nepatiko, kad XXI amžius atseit teisina 1926 metų gruodžio perversmą. Kun. S.K. puolė aiškinti, kad Smetona persekiojo katalikus, ateitininkus, taigi buvo labai blogas žmogus. Tik neaišku, kodėl kun. S.K., taip koneveikdamas XXI amžių, net nesiteikė paminėti, kad straipsnyje autorius P.Katinas parašė, tiesa, gal ir ne visai pakankamai, ir apie Smetonos režimo puolimą prieš krikščionis demokratus ir katalikus.
Puldamas Smetonos režimą, kun. S.K. nepaminėjo, kad perversmui pritarė ir kartu rengėsi krikščionys demokratai bei kiti katalikai. Tad perversmas nebuvo vien tik Smetonos išmislas. Tiesa, gal ir pateisinamas būtų kun. S.K. kišimasis į politiką, jeigu, pavyzdžiui, jis aktyviai diskutuotų apie šiuolaikinių politikų moralę, apie tautos apvogimą ir nuskurdinimą, apie vešintį dviveidiškumą. Kodėl jis, taip apraudodamas vos ne prieš 100 metų buvusį Smetonos kraugeriškumą, visiškai nesidomi apverktina tautos padėtimi, kai gerai gyvena tik buvę komunistai (su retomis išimtimis), o už nepriklausomybę padėję galvas ar ilgus nelaisvės metus kalėję patriotai kenčia nepriteklius?
Aišku, aš nesiūlau tuo pačiu atsakyti ir Marijos radijui, ragindamas neklausyti jo. Tai būtų didžiulis krikščionybės moralės normų atmetimas. Duok Dieve, ir jums, katalikiško laikraščio redakcijai, susilaikyti nuo tokios pagundos.
Kitas dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį, yra tai, kad kun. S.K., būdamas poetas, imasi visai ne savo temos politinės - istorinės. Bet apie jo poeziją girdžiu nelabai gerų atsiliepimų. Kunigas rašo tokią modernistinę poeziją, kurios niekas nesupranta ir kuri niekam nereikalinga, ji niekam neįkvepia, juo labiau gražioms idėjoms. Jo poezija nepriimtina ne tik katalikui, bet ir bet kuriam Lietuvos žmogui. Kiek teko patirti, S.K. poezijos neskaito nei kunigai, nei pasauliečiai, tarp jų ir žymūs poetai, suprantantys poezijos meną. Jo poezija tegali sukelti tik šleikštulį. Ir štai toks žmogus, nesugebantis patraukti skaitytojo į savo pusę savo versle, t.y. poezijoje, imasi vertinti specialisto parašytą politinį komentarą, beveik prieš 100 metų vykusius politinius įvykius. Argi jo nemėgstamas P.Katinas imasi nagrinėti, pavyzdžiui, S.K. poeziją? Argi P.Katinas (ar kitas autorius) lenda ne į savo daržą? Tarp kita ko, pastebėjau, kad P.Katinas rašo ir kultūrinėmis temomis, ir rašo labai profesionaliai. Gaila, kad, kiek prisimenu, XXI amžius palankiai pristatė keistąją S.K. poeziją. O juk ji tikrai nebuvo to verta.
Ir dar. Kodėl per Marijos radiją pasigirdo toks kunigo raginimas? Ką tai reiškia? Smerkimo troškulį? O gal inkvizicijos laikus? Argi katalikiškas radijas neturėtų paremti vienintelį katalikišką laikraštį? Gal vertėtų pasikviesti redaktorių ir kitus redakcijos narius prie apskrito stalo? Gal tada ir tas radijas taptų įdomesnis. Manau, Marijos radijas, pareikšdamas ne tik tokias kritines pastabas, bet dar ir paskelbdamas boikotą laikraščiui, turėjo būtinai pasikviesti ir laikraščio redaktorių, kad jis bent minimaliai atsakytų į užsipuolimus. Ne veltui, kiek žinau, po pradinio susižavėjimo šiuo radiju dabar beveik nesurandu žmonių, jo besiklausančių.
P.S. Etiniais sumetimais neminiu XXI amžių užsipuolusio kunigo pavardės. Argi bus labai etiška, jeigu mes puldinėsime vienas kitą? Įsivaizduoju, gal tas kunigas svaidosi žodžiais savo parapijoje: per pamokslus keikia žmones, pavardėmis nurodydamas, kuo kas nusikalto Dievui ir Bažnyčiai, o gal ir jam pačiam. Tikrai apmaudu!
Kazys Paulauskas,
XXI amžiaus skaitytojas
(nenuolatinis, bet jį gerbiantis)
Redakcijos prierašas. Ilgai svarstėme,
ar publikuoti šį aštrų ir kandų skaitytojo laišką. Iš pradžių net
nepatikėjome gal įvyko kokia nors klaida, gal buvo kalbama kito
radijo bangomis. Kadangi apie kun. S.K. pasisakymą per Marijos
radiją sulaukėme ir daugiau atsiliepimų, nepritariančių jam, nusprendėme
su juo supažindinti ir kitus XXI amžiaus skaitytojus. 1926 metų
gruodžio perversmas vertinamas dviprasmiškai. Be abejo, jis buvo
priverstinis, nes susidarė tam tikros politinės aplinkybės. Jau
tada buvo kilusi grėsmė savanoriškai patekti į Tarybų Sąjungos
sudėtį. Todėl, mūsų supratimu, karininkai bei tautininkai ir krikščionys
demokratai ėmėsi priemonių sulaikyti galimą valstybės ėjimą kairėn,
t.y. stalinistinės Rusijos link. Po kelerių nepriklausomybės metų
vėl ją prarasti mums būtų kainavę labai daug aukų. Aišku, tuometinei
komunistinei Rusijai perversmas labai nepatiko, dar labiau nepatiko
pogrindyje lindėjusiems Lietuvos komunistams (tarp kurių, beje,
lietuvių buvo labai mažai), prezidento A.Smetonos valdymą vadinusiems
diktatūra ir pan. (Europoje, Lietuvos kaimynystėje, tuo metu tokių
diktatūrų buvo gana daug.) Kitas dalykas, netrukus po perversmo
(kuris tuometinėje Lietuvoje įvyko be kraujo praliejimo ir be visuomenės
sutrikimo, netgi jai pritariant) tautininkai apgavo jiems talkinusius
krikščionis demokratus, ir krikščioniškoji ideologija buvo pradėta
ignoruoti ar net buvo atmetama. Nors prezidentas A.Smetona visada
pabrėždavo savo ištikimybę katalikiškoms tradicijoms. Apie politinę
padėtį po perversmo XXI amžius yra rašęs ne kartą, tad kritikuotinas
P.Katino straipsnis to klausimo nelietė, juo labiau tai ir nebuvo
jo tema. Beje, mūsų žiniomis, pasirodžius šiam P.Katino straipsniui,
jis sukėlė susidomėjimą net ir kairiuosiuose (komunistiniuose)
sluoksniuose, kurių nuomone, pirmąkart buvo gana tiksliai išvardytos
prielaidos perversmui. Ką gi, kunigas turi teisę pasakyti savo nuomonę
apie kokį nors rašinį katalikiškoje spaudoje, tik nelabai tinka
kalbėti už akių. Be to, kiekvienas viską vertina pagal savo intelekto
ir supratimo lygį, taip pat ir pagal savo patirtį.
Kai dėl mūsų santykių su Marijos radiju,
turime pasakyti, kad jie yra (arba bent iki šiol buvo) neblogi.
Mes nuolat reklamuojame Marijos radiją, savo skelbimuose primename
skaitytojams klausytis jo. Iš pradžių buvo tartasi, kad skelbsime
radijo programą, bet po kelių programų atsiuntimų daugiau jų nesulaukėme
(nors skaitytojai ir teiraudavosi). Vieną kartą redaktorius ir dar
vienas laikraščio darbuotojas buvo pakviesti į apskritąjį stalą.
Buvo žadėtas ir kitas susitikimas, net sutartas konkretus laikas,
tačiau viskas netikėtai buvo atšaukta, ir po to jau laukiame beveik
metus. Aišku, mes negalime nurodinėti radijo redakcijai ar direktoriui,
kaip jie turi elgtis, tai jau jų valia. Be abejo, norėtųsi, kad
panašiais atvejais, kai kalbama apie katalikiškos krypties XXI
amžių, būtų elgiamasi krikščioniškai: diskusijai būtina pakviesti
ir atstovus tų, apie kuriuos kalbama, šiuo atveju, XXI amžiaus
atstovus. Tada diskusija būtų vaisingesnė, nebūtų mėtoma į vienerius
vartus.
© 2007 XXI amžius
|