|
Pekinas skelbia karą skurdui
Dabartinės Kinijos komunistiniai vadai, skirtingai nuo savo genialaus tėvo ir mokytojo Mao Czeduno ir visų sovietinių generalinių SSKP sekretorių, neslepia, kad prieš ketvirtį amžiaus, kai komunistinė Kinija stojo į rimtų ekonominių reformų kelią, šalis skendėjo totaliniame skurde. Oficialiai skelbiama, jog prieš ketvirtį amžiaus kas ketvirtas kinas gyveno pusbadžiu arba egzistavo absoliutaus skurdo sąlygomis, dėvėjo sulopytais ir perlopytais drabužiais. Dabartinė persitvarkiusi Komunistų partijos valdžia skelbia, kad prie tuomet absoliučiai nuskurdusių žmonių reikia priskirti tuos, kurių metinės pajamos buvo mažesnės nei 50 dolerių. Tokių nelaimėlių Kinijoje prieš 25-erius metus buvo 250 milijonų iš milijardo komunistinės Kinijos gyventojų. Dabar po Kinijos, jau vadinamos ekonominiu Azijos tigru, vykdytų reformų žemiau skurdo ribos gyvena tiktai 24-25 milijonai žmonių, tai yra mažiau nei 2 proc. visų dabartinės Kinijos gyventojų. Netgi Jungtinių Tautų Organizacijos ekspertai, kurie paprastai nesišvaisto pagyromis Kinijai, pripažįsta, kad tai beprecedentė pergalė kovojant su skurdu.
Pekino valdžia savo vienuoliktojo penkmečio (2006-2010) plane paskelbė naują programą, kurioje akcentuojami nauji žingsniai naikinant skurdą. Tiesa, sovietinėje okupacijoje gyvenusiems žmonėms iki šiol žodis penkmetis sukelia juoką. Tačiau reikia pripažinti, kad po Mao Czeduno mirties Kinijos komunistai gerokai pasikeitė. Jų skelbiami penkmečių planai absoliučiai skiriasi nuo SSKP CK politbiuro grynai propagandinių planų. Stulbinantis Kinijos ekonomikos augimas tą akivaizdžiai patvirtina. Kinijos komunistai faktiškai atsisakė visų marksizmo-leninizmo dogmų. Todėl nėra pagrindo netikėti, kad Pekino valdžios skelbiami planai iki minimumo sumažinti skurdą iki 2010 metų yra ne tik ambicingi, bet ir gana realūs.
Kinijos spauda, remdamasi oficialiais duomenimis, teigia, jog šiuo metu iš 25 milijonų Kinijos gyventojų, kuriems trūksta lėšų maistui ir pragyvenimui, 19 milijonų gyvena 148 tūkst. kaimų, esančiuose 592-ose skurdžiausiose šalies apskrityse. Visa bėda, kad tuos skurdo židinius, kurie liko Kinijos teritorijoje, sunku pasiekti. Juk vykusių ir vykstančių ekonominių reformų vaisiais labiausiai pasinaudojo pajūrio provincijos, kuriose gana gerai išvystyta transporto infrastruktūra. O Centrinės ir Vakarų Kinijos provincijos, kurių daliai tenka 69 proc. visos Kinijos teritorijos ir 64 proc. gyventojų, mažiausiai pajuto vykstančias permainas. Kaip tik ten, sunkiai prieinamuose kalnuose, sausose pusdykumėse ir yra išsimėtę paskutinieji ekonominio ir kitokio skurdo draustiniai. Ten nėra nei kelių, nei elektros linijų, beveik nėra mokyklų. Todėl paskelbtoje kovoje su skurdu valdžia numato skirti lėšų tų 148 tūkst. kaimų gyventojams, radikaliai pakeičiant jų gyvenimo būdą. Paskelbtas uždavinys, kad iki 2010 metų nors vienas žmogus iš tų skurdžiausiuose kaimuose gyvenančių šeimų gautų kvalifikaciją ir darbą. Be to, iki 2010 metų numatoma likviduoti neraštingumą ne tik tarp vaikų ir jaunimo skurdžiausiuose kaimuose, bet ir tarp vidutinio amžiaus tų teritorijų žmonių. Mat skurdžiausios apskritys tai ne tiktai skurdo, bet ir visuotinio neraštingumo zonos. Iš 165 milijonų beraščių kinų 150 milijonų yra kaimo varguomenė, pirmiausia vidutinio ir vyresniojo amžiaus moterys. Trečdalis jų nė karto neperžengusios mokyklos slenksčio.
Petras KATINAS
© 2007 XXI amžius
|