| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Kovo 4-oji šv.Kazimiero diena
Monsinjoras Jonas BALČIŪNAS gimė 1927 m. lapkričio 6 d. Pasvalyje. Mokėsi Biržuose, Panevėžyje, Kaune. Kunigystės šventimus 1949 m. rugsėjo 25 d. jam suteikė Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Dvasininkas dirbo Pasvalyje, Linkuvoje, Panevėžyje. 1954 metais buvo nuteistas dešimčiai metų katorgos. Į Lietuvą sugrįžo 1965 metais. Sielovadinį darbą tęsė Salake, Alantoje ir vėl Pasvalyje. Kun. J.Balčiūnas lageryje iš vokiečių kalbos išvertė Jėzaus širdis ir kunigystė, Lellote knygą Gyvenimo problemos sprendimas. Parašė poemą Šventajam Kazimierui. 1994 metais popiežius Jonas Paulius II kun. J.Balčiūnui suteikė garbingą monsinjoro titulą.
Mons. Jonas BALČIŪNAS ŠVENTAJAM KAZIMIERUI
Poema
Prakalbėkit, Pageltę istorijos lapai, Žaibo blyksniais nušvieskit Kazimiero kelią... Sielos grožį atskleiskit - Pasaulis temato - Ir audras, Ir ramybę, Ir dvasinę galią...
I. GYVENIMO PRADŽIA (Krokuva, 1458 10 03)
Kai penkioliktas šimtmetis jau įpusėjo, O dangaus aukštumoj Dievas laukė šventųjų, Žemėj žvaigždę dar vieną pasėjo - Žavų sūnų karališkuos rūmuos.
Lietuvos kunigaikštis ir lenkų karalius, Jo žmona Elžbieta ir dvariškiai palinkę Į vaikutį sužiuro, kalbėjosi, tarės, Kol jam tėvo Kazimiero vardą išrinko.
Vaikas augo ir žaidė. Pasauliu gėrėjos, Taręs mama šypsojos. Ir daug klausinėjo... O dienelės su saule vis ėjo ir ėjo, Kada džiaugės širdis globoje angelėlių.
Karalaitis Kazimieras, sesės ir broliai Noriai gręžės į mokslą, į šviesą: Kanauninkas Dlugoszas padėjo jiems uoliai, Sėjo išmintį, dievišką Tiesą.
II. PAMALDUMAS
Čia Kazimieras greit išsiskyrė iš būrio - Geidė jis maldoje švelniasielėje degti, Ir turėjo jis tai, ko nė vienas neturi - Mėnuo klūpant ne kartą jį matė per naktį.
Jis kasdien sukalbėdavo himną ilgiausią: Mano siela, Marijos tark vardą taip mielą... Šitas himnas ir šiandien skambėt nepaliauja, Meile gaubia Mariją ir džiugina sielą.
Baltos snaigės vis krito ir gulė ant žemės, O naktis taip šalta ir ilga, begalinė... Kas prie Katedros durų čia klūpo, ko semias, Kas ten meldžiasi, pritariant vėjui lediniam?
Ir kai Katedros durys vos vos atsidarė, Jis užmiršo šią žemę. Akim šviesą sėmė, Ir artėjo prie Jėzaus. Prie Jėzaus taip gera! Per Mišias adoravo. Komuniją ėmė. Ilgesys ten gyvenančio Jėzaus jį traukė Ir žavia dangaus laime jo sielą pripildė. Nebejuto jis šalčio, kurs žemę sukaustė, Eucharistijai meilė ugninga jį šildė.
III. AR JIS POLITIKAS ? (1471 m.)
Kada vengrai sumanė valdovą pakeisti, Trylikmetį Kazimierą rinkos... Negali šito sosto užleisti! Liepė tėvas, nors tau nepatinka.
Betgi Korvinas žodžiais neglostė, Ruošės aršiai kovoti dėl sosto, Jis net Popiežiui sąlygas kėlė Ko pas mus svetimi atsikėlė?
Nepatiko Kazimierui piktos jo gaidos, Daug kančių su kariais jis patyrė... Širdo tėvas: įtūžęs į rūmus neleido, Trijų mėnesių bausmę atlikti paskyrė.
Greta Krokuvos dvaras. Vienumoj karalaitis. Visos maldos, lyg upės į Viešpaties valią... Kam tas sostas? Juk Meilė pirma turi eiti, Meilė bus visada, kol Mirtis pastos kelią.
IV. GERUMAS
Vilnius. Dvaras. O vargšams negera: Ar pavyks susitikt Geradarį? Štai Kazimieras! džiaugdamies tarė, Širdimi jis vartus atidarė.
O dosnus jiems tasai karalaitis: Žodžiais laimino, duona gaivino, Sugebėjo kaip mylinti Saulė ateiti Visagalė jo meilė artyn vis vadino.
Tai stebėjo išpuikę didžiūnai: Ką jis daro? jie klausė viens kito, Jis pažemins valdovo karūną! Mes neleisim daryti jam šito!
Kai jaunasis Kazimieras tai sužinojo, Švito šypsenom dangiškom veidas, Jis garbingai aukotis mokėjo, Kristaus tarnas padėt žmogui geidė...
Apie artimo jokias klaidas nekalbėkit! Reik įstatymų, ginančių žmones... ...Už visus pasninkavo, be miego gulėjo Ant grindų prie karališkos lovos.
V. TYRUMAS
O, likime!.. Kazimieras kosti. Sušalo... Gal džiova? Karalaitis keistokai išbalęs, Lyg šalna ankstyvoji, nukandanti žiedą. Argi paukščiai nelaimę mums gieda?
Kviečiam medikus: Tarkite žodį, Reik išsaugot Gyvenimo Sodą, Mūs Kazimierą, mūs karalaitį, Jis negali negali išeiti!
Tyrą veidą nuskaidrino akys, - Net dabar jos ryžtingai žibėjo, Nebijau mirt! Kazimieras sakė, Jis karštai Jėzum Kristum tikėjo.
...Rankoj žydint mes regim leliją. Ją išvydę, ligoniai išgyja. Nei nakties, nei mirties nebebijom - Stebuklingos juk šventosios gijos!
VI. MIRTIS (Gardinas, 1484 03 04)
Viltis, pavirtus bučiniu, kryželį glaudė, Tačiau be ašarų neapsieit, sunku čia nesijaudint Krūtinę gėlė, vijos liūdnos mintys, Jog nebeteks jau šios žemelės minti...
Šnabždėjo: Jėzau, meile mūsų, Aš ateinu... Jau greitai Tavo būsiu... Nubėgo ašarėlė paskutinė skruostu Ir jau nurimo Paskutiniam Uoste...
Varpai vis blaškėsi per miestą ir per girią - Kazimieras... Mūs karalaitis mirė! Didingos dvasios, jaunas, bet jau šventas: Ak, Viešpatie, kaip mums be jo gyventi?
Be Jo su Juo... Kas sakė, kad Jis mirė? Kazimieras vis gyvas. Jaučiame Jo meilę. Per amžius gaubia Jo šventumas tyras, Mes sustiprėjam, Jį apverkę gailiai...
VII. STEBUKLAI
Prie Kazimiero karsto priėjęs nedrąsiai, Aš jau sveikas! sušuko nustebęs ligonis. Ir kitiems per jį Dievas sustiprino dvasią, Ir išklausė greit tuos, kurie prašė malonių.
Aštuonioliktais metais šešiolikto amžiaus Piktas priešas kraštan įsiveržti norėjo... Pasirodęs Kazimieras drąsino ainius, Slaptą brastą nurodė. Laimėti padėjo.
Dar meteliai treji čia praslinko, Saulėn kėlė Kazimiero garbę. Kilniasielis nežuvo, nedingo. Jis šventų, stebuklingųjų tarpe.
Dar po šimto ir dvidešimt metų, - Kas galėjo tikėt dyvų dyvas! - Karalaitį Kazimierą rado, Kaip Birželį dar žydintį, gyvą...
Mūs Kazimieras tęsia kelionę: Vis prie Jo, stebuklingos Jo dvasios Renkas daugel silpnųjų, ligonių Ir sulaukia stiprybės, malonių.
VIII. JIS GYVAS
Vilniaus Katedra. Kazimiero koplyčia. Šventuma. Žmonių vis pilna šičia. Jie išeina, bet ir vėl sugrįžta, Kur kasdien prie karsto budi Kristus.
Gal todėl jaunuoliai ir senutės Vis koplyčioj nori melstis, būti. Guodžiasi ir nuramina širdį Ją Kazimieras kaip gyvas girdi.
Į Kazimiero vardu bažnyčias pavadintas Veda Atminimas, gėlėmis nupintas, Veda angelai per mūs svajonių pievas Su maldom į visagalį Dievą.
Daug jau metų mus Šventasis valdo. Jis karštai jaunimą mūs globoja. Ačiū Tau, Kazimierai, už maldą, Visą Gėrį, ką mums dovanoji.
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |