Laisvė, apginta širdyse
Jolita ŽURAUSKIENĖ
|
Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios
Eucharistijos bičiuliai (centre
klebonas kun. Petras Purlys)
prie šilkais siuvinėtos jų vėliavos.
|
Kovo 11-oji geriausiai suprantama tiems, kurie okupacijos
metais kentėjo, patyrė didžiausius praradimus, kurių širdyje degė
meilė Lietuvos žemei. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, didžiulį
smūgį patyrė Bažnyčia, tikintieji. Nepaisant persekiojimų, trėmimų,
1969 metais Lietuvoje gimė Eucharistijos bičiulių judėjimas, kuris
turėjo savo įstatus, palaikė ne tik religinę, bet ir tautinę dvasią.
Ukmergės Švč. Trejybės Eucharistijos bičiulių judėjimas įsikūrė
vėliau. Kitąmet jis švęs gražų trisdešimties metų jubiliejų. Moterys
prisipažįsta, kad sovietų laikais, kai tikėjimas buvo draudžiamas,
jos dirbo su didesniu užsidegimu.
Kunigas ėjo basas
Ypač sovietinius valdžios pareigūnus gąsdino gausus tikinčiųjų lankymasis per atlaidus šventose vietose. Tikinčiuosius traukė Šiluva -vienintelė vieta Lietuvoje, kur įvyko Bažnyčios pripažintas Švč. M.Marijos pasirodymas. Sovietiniais metais žmonės eidavo pėsti. Važiavimas mašinomis būdavo užblokuotas neva dėl kiaulių maro, snukio, nagų ligų. Tikinčiuosius traukė kažkokia antgamtiška jėga, suteikdama stiprybės ir drąsos. 1961 ir 1962 metais Religijų reikalų tarybos įgaliotinis J.Rugienis savo rašte Lietuvos SSR LKP CK sekretoriui A.Sniečkui, Ministrų Tarybos pirmininkui M.Šumauskui ir SSRS religinių kultų reikalų įgaliotiniui A.Puzinui nuolat informuodavo apie atlaidus ir maldingas keliones į šventas vietas. Jis nurodydavo netikslų tikinčiųjų dalyvių skaičių, siekdamas padidinti ateistų nuopelnus. O šie savo propagandą varė per radiją, televiziją, spaudą, darbo kolektyvuose. Nepaisydami įvairių trukdžių, žmonės vykdavo ten, kur suplanuodavo susitikimus. Susiruošėme nešti didžiulį kryžių į Kryžių kalną. O saugumas sužinojo ir užkirto mums kelius. Tai mes aplinkiniais keliais ėjom ir savo tikslą pasiekėme. Kunigas Algirdas Mocius kryžių nešė basas. Mes ėjome pėsti, su rožiniais, meldėmės. Rodos, visa Lietuva kartu ėjo. Mano vyras septynias lengvas mašinas žmonių pririnko, o aš pilną autobusą suorganizavau, pasakoja Ukmergės Eucharistijos bičiulių vadovė Eugenija Guzevičienė. Moteris prisipažįsta, kad po šios kelionės ją su vyru tampė saugumas. Visų, vykusių į kelionę, mašinų numeriai buvo surašyti, dalyviai buvo svarstomi darbovietėse.
Aktyvi veikla
Eucharistijos bičiuliai paslapčia ruošė ne tik įvairius susitikimus, bet ir organizavo maldingas keliones į Šiluvą, Aušros Vartus, kitas vietas, aktyviai studijavo ne tik Šventąjį Raštą, Lietuvos istoriją. Jie buvo parapijų jaunimo bendruomenės branduoliai. Turėjome Ukmergėje didelį rožinį, visą mėnesį meldėmės. Vėliau reikėjo jį perduoti kito miesto tikintiesiems.
Tą kartą surinkau daug jaunimo, visą automobilį. Važiavome į Aušros Vartus. Mergaitės baltai apsirengė, gražu buvo žiūrėti. Meldėmės, giedojome. Taip linksma buvo, taip gera. Klebonas mums atnešė giros, pagyrė, kad Ukmergė labai gražiai pasirodė. Grįždami į namus buvome sustoję pakelėje, šokome, dainavome. Tarp mokinių vyravo patriotiška nuotaika. Patriotinis jausmas buvo labai susijęs su religija. Todėl taip kovojo su mumis, mena aktyvi vadovė. Pasak Eugenijos, visos tos linksmybės neišėjo į gera. Juos saugumiečiams išdavė gerai žinoma moteris. Prasidėjo tardymai, važiavusių vaikų persekiojimas. Tos mergaitės, kurios prisipažino vykusios į kelionę, labai kentėjo. Mokyklose jas visaip žemino. Vadino davatkėlėmis. Man buvo labai gaila buvo tų mergaičių, susijaudinusi pasakojo E. Gezevičienė.
Buvo persekiojami
Aktyviai parapijos veikloje dalyvaujančius jaunuolius, tikinčiuosius persekiodavo mokykloje, darbovietėse. Mokiniai buvo verčiami stoti į pionierių, komjaunimo organizacijas, atsisakyti savo religinių įsitikinimų, o atsisakius buvo viešai išjuokiami, mokytojai komunistai jiems mažindavo ne tik pamokų, bet ir elgesio pažymius. Tikintys mokytojai, įmonių, įstaigų vadovai slėpė savo religinius įsitikinimus. O jei juos sučiupdavo bažnyčioje, buvo šalinami iš darbo ar užimamų pareigų. Nieko bloga nedarėme. Valdžia persekiodavo mus. Susirinkimus darydavome vis kitoje vietoje. Mūsų, Ukmergės Eucharistijos bičiulių, gretose buvo keturiasdešimt aštuoni bendraminčiai. Aktyviai veikė Utenos, Birštono, Kauno, Druskininkų bičiuliai. Visą gyvenimą per saugumo galvas ėjome, bet, ačiū Dievui, nepatekome į kalėjimą. Tais laikais su mumis aktyviai dirbo kunigai Petras Meilus, Eduardas Simaška, Antanas Danyla, sako Eugenija.
Moteris prisipažįsta, kad bičiuliai aktyviai dirbo Jasiuliškio pensionate. E. Gezevičienė su vyru turėjo Moskvičių, kuriuo naktimis ligoniams atveždavo kunigus. Ypač dvasininkai buvo laukiami per šv. Kalėdų ir Velykų šventes. Per tuos devynerius metus buvo labai daug nemalonumų. Daug gerų darbų padarėme. Kiti juokėsi iš mūsų, kad ieškome bėdos, mena aktyvi moteris. Už tokius pačius darbus Kauno Eucharistijos bičiulei teko ketverius metus kalėti. Pasak E. Gezevičienės, Eucharistijos bičiuliai prižiūrėjo vienišus senukus, nešė jiems maisto, net laidodavo juos savais pinigais.
Lengviau atsiduso
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tikintieji lengviau atsiduso. Džiugu buvo širdyje, tikėjome, kad mūsų darbus pratęs vaikaičiai. Tačiau žmonės nurimo. Vaikų, vaikaičių tikėjimas atšalo. Eucharistijos bičiulių gretose liko tik senukai. Vienu metu jau norėjome nutraukti savo veiklą, tačiau Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Petras Purlys mums suteikė patalpas, ir mes tęsiame susitikimus, šypsosi Eugenija. Ukmergės Eucharistijos bičiulių gretose šešiolika ištikimų narių. Dauguma jų aštuoniasdešimtmečiai, Justinui Pociūnui jau devyniasdešimt treji. Aktyviai susitikimuose dalyvauja ir klebonas kun. P.Purlys, zakristijonas Bronius Daunoravičius. Anot Eucharistijos bičiulių narių, klebonas kun. P.Purlys jiems tarsi aukso gabalas. Dėkingi esame klebonui P.Purliui. Visus guodžia, globoja. Kad daugiau tokių kunigų būtų. Mes pasisemiame iš jo gerų minčių, dvasinio supratimo. Tai mūsų džiaugsmas, tvirtina tikintieji. Eucharistijos bičiuliai renkasi pirmą kiekvieno mėnesio sekmadienį, gieda, meldžiasi, atlieka savo pareigą. Jie dėkingi ne tik klebonui, bet ir rajono valdžiai, kuri nelieka abejinga tikintiesiems, ypač padeda Ukmergės astmininkų klubo pirmininkė Zinaida Vaičiūnienė, verslininkė Zofija Belickienė.
Ukmergė
© 2007 XXI amžius
|