Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Laisvė, apginta širdyse

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios Eucharistijos bičiuliai (centre klebonas kun. Petras Purlys) prie šilkais siuvinėtos jų vėliavos.

Kovo 11-oji geriausiai suprantama tiems, kurie okupacijos metais kentėjo, patyrė didžiausius praradimus, kurių širdyje degė meilė Lietuvos žemei. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, didžiulį smūgį patyrė Bažnyčia, tikintieji. Nepaisant persekiojimų, trėmimų, 1969 metais Lietuvoje gimė Eucharistijos bičiulių judėjimas, kuris turėjo savo įstatus, palaikė ne tik religinę, bet ir tautinę dvasią. Ukmergės Švč. Trejybės Eucharistijos bičiulių judėjimas įsikūrė vėliau. Kitąmet jis švęs gražų trisdešimties metų jubiliejų. Moterys prisipažįsta, kad sovietų laikais, kai tikėjimas buvo draudžiamas, jos dirbo su didesniu užsidegimu.

Ką mums reiškia Kovo 11-oji

Lietuvos Respublikos Atkuriamajame Seime 1990 m. kovo 11 d. pakabinamas valstybės herbas Romo JURGAIČIO nuotrauka

1990 m. kovo 11-ąją atkurta nepriklausomybė mums reiškia labai daug. Po 50 nelaisvės metų tauta galėjo patirti, ką reiškia laisvė, ką reiškia kurti savo valstybingumą. Taip ir buvo pirmaisiais metais, kai ji vieningai gynėsi nuo gresiančio išorinio priešo, kuris norėjo vėl sunaikinti mūsų nepriklausomybę. Susitelkę išorinį priešą nugalėjome, ir jis, pasikeitus jo vidinėms (sąlyginai demokratinėms) sąlygoms, tapo mums mažiau pavojingas ir mažiau agresyvus. Tačiau atsirado išorinio priešo pakaitalas - vidinis priešas, kuris yra ir gudresnis, ir pavojingesnis.

Pamąstymai po laidos „Amžininkai“

Soc. m. dr. Juozas PARNARAUSKAS,

Laisvės kovų dalyvis

Sausio 27 dieną Lietuvos televizija transliavo laidą „Amžininkai“. Istorikai doc. A.Anušauskas, dr. K.Girnius, K.Gailius ir prof. L.Truska dalijosi mintimis apie dešimtmetį trukusį partizaninį karą su 50 kartų gausesniu okupantu. Tai unikalus ir didvyriškas mažos tautos, laisvę labiau negu gyvybę vertinusios, partizaninis karas. Penkis dešimtmečius trukusios sovietinės okupacijos metais spaudoje, mokykliniuose vadovėliuose šis karas buvo KGB užsakytuose leidiniuose „Faktai kaltina“, „Liaudies gynėjų žodis“ ir daugybėje kitų koneveikiamas, niekinamas. Per okupacinį pusšimtį metų išaugo dvi tautos kartos, kurioms buvo formuojamas „partizano-žudiko“ įvaizdis. Tiesos apie partizaninį karą sakymas prasidėjo tik nepriklausomybę atgavus. Tačiau dabar gyvų partizanų teliko tik vienetai, o komunistinė propaganda dar smilksta ne vieno, nesusigaudančio praeities istorijoje, sąmonėje. Laida „Amžininkai“ šiandien ypač reikalinga mūsų jaunimui.

Kam kelia grėsmę patriotai?

Dr. Povilas JAKUČIONIS,

LR Seimo narys

Įspyriau juk ir aš nabagą,

Tegul ir asilo pažįsta nagą!

                         Vincas Kudirka, „Pasakos“

„Lindo, kur nereikia“

Daug įžeidžių pravardžių Lietuvos partizanai, laisvės kovų dalyviai ir tremtiniai buvo girdėję iš sovietinių okupantų ir jų kolaborantų: „banditai“, „fašistai“, „buržuaziniai nacionalistai“... Deja, beveik tokius pačius įžeidinėjimus girdime ir dabar, tik jau iš nepriklausomos Lietuvos vadinamojo elito – kai kurių politikų, filosofų, rašytojų, žiniasklaidos „piaro“ meistrų: „megztosios beretės“, „patriotai – idiotai“, „superpatriotai“...