Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Pamąstymai po laidos „Amžininkai“

Soc. m. dr. Juozas PARNARAUSKAS,

Laisvės kovų dalyvis

Sausio 27 dieną Lietuvos televizija transliavo laidą „Amžininkai“. Istorikai doc. A.Anušauskas, dr. K.Girnius, K.Gailius ir prof. L.Truska dalijosi mintimis apie dešimtmetį trukusį partizaninį karą su 50 kartų gausesniu okupantu. Tai unikalus ir didvyriškas mažos tautos, laisvę labiau negu gyvybę vertinusios, partizaninis karas. Penkis dešimtmečius trukusios sovietinės okupacijos metais spaudoje, mokykliniuose vadovėliuose šis karas buvo KGB užsakytuose leidiniuose „Faktai kaltina“, „Liaudies gynėjų žodis“ ir daugybėje kitų koneveikiamas, niekinamas. Per okupacinį pusšimtį metų išaugo dvi tautos kartos, kurioms buvo formuojamas „partizano-žudiko“ įvaizdis. Tiesos apie partizaninį karą sakymas prasidėjo tik nepriklausomybę atgavus. Tačiau dabar gyvų partizanų teliko tik vienetai, o komunistinė propaganda dar smilksta ne vieno, nesusigaudančio praeities istorijoje, sąmonėje. Laida „Amžininkai“ šiandien ypač reikalinga mūsų jaunimui.

A.Anušausko, K.Girniaus, K.Gailiaus pranešimai ypač reikšmingi tuo, kad jie iš kruopščiai tirtų MGB-KGB archyvų dokumentų, tardymo protokolų bei gyvų partizanų, politinių kalinių ir tremtinių pasakojimų. K.Girnius, A.Anušauskas savo tyrimo medžiagą yra paskelbę keliolikoje knygų. Buvo įdomu išgirsti jų faktais ir argumentuotais pavyzdžiais pateiktus aiškinimus apie dešimtmetį trukusio partizaninio karo esmę ir reikšmę tautos priešinimuisi okupacijai. Visa tai gerai žinau, nes nuo 1991 metų man, kaip Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos komisijos Sovietų Sąjungos KGB veiklai ištirti darbo grupės nariui, teko susipažinti su daugybe MGB-KGB dokumentų, vartyti tardymo protokolus, išklausyti ateinančių skaityti savo bylas buvusių partizanų, politinių kalinių ir tremtinių pasakojimus. Todėl tiesiog pašiurpau, kai minėtoje laidoje po K.Girniaus, A.Anušausko ir K.Gailiaus aiškinimų disonansu prabilo prof. L.Truska. Jis vis prieštaravo, ypač A.Anušausko, kuris nuo 1992 metų tiria KGB archyvo medžiagą ir tikrai yra labiausiai informuotas specialistas, aiškinimams. Iš kur tas L.Truskos atžagarumas, kitoks partizaninio karo aiškinimas nei kvalifikuotų tyrėjų?! Kilo mintis: gal L.Truska – buvęs partizanas, ryšininkas? Atsiverčiau 1971 metų „Mažąją lietuviškąją tarybinę enciklopediją“. Randu: „Liudas Truska, g. 1937 m., 1959 m. baigė Vilniaus universitetą, nuo 1965 m. TSKP narys, tyrimo kryptys: „Lietuvos gyventojų klasinės sudėties pakitimas socializmo kūrimo metais“, „Lietuvos pramonės soc. pertvarkymas 1940-1941 m.“ (p. 579). Žodžiu – L.Truskos moksliniai tyrimai labai toli ne tik nuo partizanų tematikos, bet ir nuo Lietuvai skaudžių įvykių. Tai okupantui tarnaujantys tyrimai, okupacijos „mokslinis“ gyrimas. Vadinasi, kai prasidėjo partizaninis karas, L.Truskai buvo tik septyneri metukai. Gal partizanų kare aktyviai dalyvavo jo tėvai, gal jie suteikė informaciją!?

Pažinojau Kelmėje gyvenantį lietuvių kalbos mokytoją Alfonsą Stabingį. Jo dukra – mano žmonos bendraklasė. Per klasiokų susitikimą 1995 metais mano žmona iš Stabingytės gavo knygutę „Alfonsas Stabingis. Likimo labirintai“ (Kaunas, „Aušra“, 1994). Ten rašoma: „Kai po tėvų išvežimo besislapstydami Jonas su Stasiu mėgino į švendryną įmesti drapoką ir dvivagį arklą, tai iš kažin kur atsiradęs Truska juos išvijo šaukdamas, kad dabar yra tie daiktai ne jų, o bendruomenės. Žinoma, jis buvo pasirašęs dėl mūs šeimos ištrėmimo ir dabar jautėsi šeimininku. Stribai nusigriovė gyvenamą namą, nuvežė į Veisiejų, kitus pastatus sudegino ir Truskų bei kitų „gerųjų“ kaimynėlių laimikiai nebuvo tokie dideli. Tada buvo Gudažeryje ledas, kai Truska susigabeno avilius, vaikai daug knygų iš mano buvusios bibliotekos (…). Stasio Truskos sūnus Liudas sakė, kad knygas iš jų namo palėpės pasiėmė jo pusbrolis Sigitas Geda. Pats Stasys Truska jau 1941 metais dalyvavo tarėju nuteisiant Prapunto dvarelio savininką“ (p. 136). Toliau mokytojas A.Stabingis rašo: „Mano turimoje bibliotekoje buvo nemaža gana brangių ir retų knygų. (…) Tai per ežerą atėję į nusiaubtą namą Truskos Stasio vaikai daug tų knygų susigabeno pas save, kurias vėliau pasiėmė jų giminaitis Sigitas Geda, vėliau tapęs poetu“ (p. 39).

Taigi L.Truska augo šeimoje, kuri nebuvo nei nukentėjusi nuo sovietinės okupacijos, nei nebuvo nepatenkinta sovietizacija. L.Truska buvo mažametis ir partizaninio karo negalėjo suvokti kitaip, negu girdėjo tėvų nuomonę. Jaunystėje įstojęs į Komunistų partiją, mokslinę veiklą orientavo į sovietizacijos stiprinimą partiniu požiūriu. O partizaninis karas baigėsi, kai L.Truskai buvo tik 16 metų. Galima daryti prielaidą, kad L.Truska apie partizaninį karą informaciją gavo iš tėvų arba KGB leidžiamų knygiūkščių „Faktai kaltina“, Partijos istorijos instituto prie LKP CK išleistos knygos „Liaudies gynėjų žodis“ (Vilnius, Mintis, 1987). Ten apie partizanus kalbama tik kaip apie žmogžudžius, moralinius iškrypėlius, kaimo žmonių žudikus. Partizanai karininkai, mokytojai, mokslo žmonės, mokėję po kelias užsienio kalbas, kunigai buvo šmeižiami, stribų ir čekistų nekaltų kaimo žmonių nužudymus priskirdavo partizanams, siekdami juos kompromituoti. Turbūt L.Truska vaikystėje ir prisiklausė tokios „informacijos“ apie partizanus. 1944 metais atvykęs surusėjęs J.Bartašiūnas sukūrė nuo tautos atsiskyrusius „istrebitelių“ (naikintojų) būrius. Žmonės juos stribais pavadino, o J.Paleckis sušvelnino „istrebitelių“ žiaurų pavadinimą į „liaudies gynėjų“. Deja, tautoje jis neprigijo, liko tik stribai. Kai politiniai kaliniai ir tremtiniai L.Truskos paprašė atsiprašyti už partizanų įžeidimą vadovėlyje „Lietuva 1938-1953 m.“ (Kaunas, 1995), kur partizanai kaltinami „…nepilnamečių vaikų žudymu“, tai L.Truska pareiškė: „Tačiau aš negirdėjau, kad tauta kada nors būtų įgaliojusi Politinių kalinių ir tremtinių sąjungą kalbėti jos vardu“ (Lietuvos aidas, 2002, Nr. 248, p. 3). Taigi profesoriui L.Truskai politiniai kaliniai ir tremtiniai – jokia tauta, su kuria L.Truska nemato reikalo aiškintis… Neatsiprašė, o „Likimo labirintų“ autoriui L.Truska atlaidesnis ir rašo: „Duoti į teismą nėra ko: „Likimo labirintų“ autorius mirė“ („Valstiečių laikraštis“, Atgarsiai, 1999 m. gruodžio 21 d., Nr. 100, p. 12). Tėvo elgesiui pateisinti L.Truska suranda KGB archyve 1955 metų tėvo apklausos raštą ir… „po to Stabingių šeima grįžo į Lietuvą“. Žmonių įskundimu trėmė, bet ne žmonių apklausos buvo pagrindas tremtiniams grįžti! Lėmė postalininių valdovų sprendimai, kai tironas mirė.

L.Truska, sovietmečiu rašęs ir skelbęs sovietinės-okupacinės santvarkos ekonomikos pažangą, partinį vadovavimą, Stalinui mirus ima stalinizmą aktyviai kritikuoti. Girdamas Lenino planus peikia Staliną, kuris atseit iškraipė Lenino principus, pvz., „Lenino kooperacijos principas – saviveikla, patys steigia kooperatyvus“. „Būdamas realistas ir labai įžvalgus, V.Leninas numatė… slypinčius pavojus. …Ir Rusijoje, ir Lietuvoje buvo įgyvendinta ne V.Lenino kooperacija. …Kolektyvizacijos metais Stalino administracija sutrypė visus V.Lenino principus“! Tai L.Truskos straipsnio „Lenino kooperacija ir stalininė kolektyvizacija“ ištrauka („Naujas požiūris į Lietuvos istoriją“. Kaunas, „Šviesa“, 1989, p. 214-218). Bet jokio „naujumo“ Lietuvos istorijoje L.Truska neatranda. Nebūdamas nei didaktikos specialistas, nei metodininkas, jis imasi rašyti vadovėlį „Lietuva 1938-1953 metais“ (Kaunas, „Šviesa“, 1995). Čia partizaninį karą apibendrino žalingiausia mokinių auklėjimui išvada: „Neretai buvo žudomos ištisos šeimos, net mažamečiai vaikai, kurie tikrai nebuvo MGB agentai“ (p. 159). Savo „atradimui“ užmaskuoti nurodė A.Ramanausko-Vanago knygą „Daugel krito sūnų…“(V., 1991, p. 232-233), nors ten tikrai tokio teiginio nėra. A.Ramanauskas rašė visai kitaip, nemini jokių vaikų, tik kalba apie septynių partizanų nubaudimą už drausmės laužymą, savivaliavimą ir pastebi: „Skaudu partizanams išgirsti pasakant, kad yra tariamai neteisingai nukautų“ (p. 233). Mat partizanai neturėjo galimybės žmonėms paaiškinti, už ką vienas ar kitas nubaustas mirties bausme. L.Truska perredagavo teiginį taip, kaip leido jo sąžinė. O Švietimo ir mokslo ministerija ramiausiai palaimino tą vadovėlį gyvuoti net penkerius metus. L.Truskos „atradimas“ formavo mokinukų įvaizdį – „partizanas – vaikų žudikas“! Ir nereikia jokių stribų, Sokolovo, Vetrovo, pasienio čekistų dalinių, perrengtų partizanų uniformomis „smogikų“ kaltinti už žmonių žudymą, gyvųjų su namais sudeginimą… Žinau, mačiau KGB kartoteką, kur sudėtos kortelės apie civilinių gyventojų nužudymus. Ten nėra nė vienos kortelės, kurioje būtų nurodyta, kad žudikai – ne partizanai!

L.Truska po sėkmingo starto rašant vadovėlius, dabar ėmėsi mokyti kitus, kaip rašyti mokymosi knygas. Atsiverčiame knygutę: „Mokykliniai istorijos vadovėliai ir europinės visuomenės ugdymas Rytų ir Vidurio Europos šalyse“. Tai konferencijos, įvykusios Vilniaus pedagoginiame universitete 2006 metais, medžiaga. L.Truskos pranešimų temos: „Kontroversiškų temų pateikimas istorijos vadovėliuose“ ir „Mokinių kritinio mąstymo ugdymas“. Tą koncepciją Jis pateikia trijų temų pavyzdžiais: 1926 m. gruodžio 17-osios valstybinis perversmas; žydų genocidas arba holokaustas; pokario partizanų kovos. Pirmosios temos išdėstymu L.Truska labai patenkintas, nes… „nesakoma, kad perversmas užbėgo už akių komunistų rengtam pučui“(p. 128). Iš kur L.Truska tuo įsitikinęs? Istoriškai taip susiklostė, kad po baudžiavos panaikinimo Latvijos, Estijos valstiečiai žemės negavo ir išvyko į miestus. Lietuvoje valstiečiai gavo žemės, liko kaime, miestuose kūrėsi žydai. Lietuvos proletariatą sudarė dauguma miestų darbininkų – žydai, lenkai, rusai, vokiečiai, kuriems Lietuvos valstybės atkūrimas nebuvo aktualus.

Trečiąjį Seimą sudarė: 22 valstiečiai liaudininkai, 15 socialdemokratų, 30 krikščionių demokratų, trys Lietuvos tautinės sąjungos nariai, dvi ūkininkų partijos, trys žydų, keturi lenkų, vienas vokiečių ir penki Klaipėdos atstovai. Taigi iš viso 85 atstovai. Birželio 1 dieną panaikinamas karo stovis. Liepos 14 dieną paleidžiami iš kalėjimo komunistai, kurie tuoj pat suaktyvina savo veiklą. Jau 1920 metais kariuomenėje veikė 19 komunistų kuopelių („Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919-1926 metais“. Vilnius, „Mokslas“, 1978, p. 44). 1926 metų sausį įvyko Lietuvos KP III konferencija. LKP vadovavo darbo žmonių kovai prieš buržuazijos diktatūrą. 1923-1926 metais leido KP CK organą „Tiesa“. LKP CK sekretorius K.Požėla vadovavo pogrindiniam darbui. LKP kovojo už Lietuvos suvienijimą su Tarybų Sąjunga („Lietuvos TSR istorija“, Vilnius, 1958, p. 335). Toliau ten pat rašoma, kad, vadovaujant KP, 1926 metais Lietuvoje vėl persirito streikų, mitingų ir demonstracijų banga. Daugelio profsąjungų vadovavimas perėjo į komunistų rankas (p. 335). Taigi ruošė ar neruošė komunistai perversmą 1926 metais!? L.Truska džiaugiasi, kad „nė viename vadovėlyje nesakoma, kad perversmininkai užbėgo už akių komunistų rengtam pučui“, kaip kad buvo tvirtinama anksčiau, ypač išeivijos literatūroje („Kontroversiškų temų pateikimas…“, p. 128). Taigi L.Truskos ir sovietmečio vadovėlių teiginiai nesutampa. Bet čia pat jis nusimena, kad… „nė viename vadovėlyje neaptikau, kad kairiųjų valdymo pusmetis – vienintelis visiškos (pilnos) demokratijos laikotarpis per visą I Lietuvos Respublikos gyvavimo dvidešimtmetį. Lenkų istorikas Piotras Lossowskis, tyrinėjęs autoritarinius perversmus Vidurio Europos šalyse, 1926 metų antrosios pusės Lietuvą įvardija kaip labiausiai demokratinę ir labiausiai teisinę valstybę šiame Europos regione“ (ten pat, p. 129). Štai kaip! L.Truska nurodo, kad „…nemalonių praeities įvykių slėpti nereikia“ (p. 132), tačiau štai 1940-1941 metų „nemalonių faktų“ (t.y. tremtis – J.P.) dar net Lietuvai neįstojus į „brolišką“ sąjungą nemini. Nemini jis ir kitų „nemalonių faktų“ – Rainių, Pravieniškių, Panevėžio žudynių, bet pradeda nuo mėgstamiausios temos – holokausto. Žinoma, tai baisus nacizmo ideologijos ir praktikos padarinys. Jokiu būdu nepateisinamas ir kelių šimtų lietuvių – savanorių dalyvavimas. Visos tautos turi savų išsigimėlių. Tokių buvo ir tarp žydų. Pavyzdžiui, 1942 m. spalio 19 d. Ašmenoje žydus šaudė iš Vilniaus atvežti žydų policininkai, aprengti odiniais paltais su Lietuvos kareivių kepurėmis, bet su Dovydo metalinėmis žvaigždėmis. Sušaudė 406 žydus („Lietuvos naikinimas ir tautos kova“, Vilnius, „Vaga“ 1999, p. 82). Kadangi L.Truska nežinąs, kokias dar bendrijas naciai žudė, priminsime – čigonų bendrijas. L.Truska reiškia pasitenkinimą, kad vadovėliuose nedėstomas antrasis, t.y. lietuvių tautos, genocidas (p. 130). Vadinasi, sovietmečiu nebuvo lietuvių tautos naikinimo, tremčių, MGB-KGB sokolovų-vetrovų divizijų, stribų savivaliavimo, gyvų žmonių deginimo savo būstuose, nebuvo mirčių Sibiro katorgoje!

L.Truska, kaip „sąžiningas ir objektyvus istorijos tyrinėtojas“, yra visiškai teisus, kad nežinoma atvejų, jog sovietmečiu žydai būtų gelbėję lietuvius, o beveik septyni šimtai lietuvių turi medalius už žydų gelbėjimą vokiečių okupacijos metais, nors už tai grėsė netekti gyvybės. Taigi lietuvių genocido pagal L.Truską „nebuvo“, todėl nebuvo reikalo juos žydams gelbėti!.. O tai, kad statistika rodo, esą kas trečias lietuvis patyrė sovietinio genocido kančias arba mirtį, objektyvusis istorijos žinovas to nepastebėjo; jo šeima tikrai genocido nepatyrė, o apie kitus – nežino, mažas buvo…

Jeigu „nebuvo“ genocido, tai istorijos vadovėliuose nereikia ir tokių temų, todėl L.Truska giria autorius, kad jie mokslo knygose tokių temų nenumatė… Nors Lietuva, berods, nekariavo, bet L.Truska mini tarpukario Lietuvą. Reikia padėkoti L.Truskai už atvirumą, kai jis aiškiai nurodo, kad „…iš istorikų reikalauja stiprinti visuomenėje patriotizmą, mano, jog istorikai turi akcentuoti „žygius bei kančias“, ir kuo mažiau arba visai nekalbėti apie praeities klaidas bei nusikaltimus (p. 132). L.Truska toliau aiškina: „…tokį jaunuomenės ir visos tautos auklėjimą jau turėjome tarpukariu“ (p. 132). Ir formuluoja saliamonišką apibendrinimą: „Apologetika (neobjektyvus gyrimas), herojiškoji (didvyriška)–mazochistinė (iškrypėliška) praeities samprata gali tenkinti tik primityvią visuomenę“ (p. 132, vertimas į lietuvių kalbą – J.P.).

Štai kokį „iškrypėlišką“ auklėjimą turėjome Lietuvoje, kuris tenkino mus, nes buvome primityvi visuomenė! Vadinasi, mes, kaip „primityvi“ tauta, ir išauklėjome „primityvus“, kurie aukojo gyvybę už laisvę! Kaip gaila, kad nebuvo tada suaugusio Liudo, nes jis, pasirodo, žinojo, kaip lietuviams elgtis užplūdus sovietinei okupacijai. Štai kaip! „Krikščionių demokratų veikėjas Povilas Šilas, vienintelis Lietuvoje pasilikęs VLIK’o narys, nesvyruodamas pasirinko kalėjimą, o ne mišką“ („Lietuvos aidas“, 2002 10 25, p. 3). Štai kaip reikėjo lietuviams elgtis: gražiai, eilute, nesistumdant traukti į kalėjimus, paskui išvykti pailsėti į Sibiro sniegynus, gal ir padirbėti šachtose, greičiau būtume pastatę komunizmą… Gaila, kad tuo metu nesutikome L.Truskos, būtų parodęs sektiną pavyzdį. Keistas tas lietuvių patriotų pasirinkimas – nepatraukė paskui P.Šilą į kalėjimą, o pasuko į mišką kovoti su okupantu, nors kova buvo beviltiška, bet jokiu būdu ne beprasmiška! Tikėta ir Anglijos-JAV 1941 metų rugpjūčio Atlanto chartos poveikiu okupantams. Juk Lietuvos partizanų karas neblykstelėjo stichiškai, neorganizuotai, kaip įrodinėjo okupantai ir sovietiniai istorikai. Išryškėja 1940 metų majoro V.Bulvičiaus grupės planai, LAF, LLA, VLIK’o, P.Plechavičiaus rinktinė, LLKS (kaupė ginklus), A.Kubiliaus-Balio, Broniaus Vaivados-Akmens, Adolfo Eidimto-Žybarto veikimo būdai. Mano tėviškėje pas kaimyną A.J. 1944 metų pavasarį buvo įrengtas bunkeris, į kurį atgabeno labai daug ginklų ir šovinių, kuriuos vėliau pasiėmė Žemaičių apygardos partizanai. Apie partizaninio karo stichiškumą ypač mėgsta ir dabar kalbėti kai kurie istorikai. Partizaninio karo reikšmę būtų galima taip įvardyti: nenorėjo lietuviai nei rudojo, nei raudonojo okupanto pjautynėse būti „patrankų mėsa“; partizanai apgynė mūsų kaimus nuo kolonizuotojų antplūdžio; partizanų spauda (jos leista net per 60 pavadinimų) palaikė tautos patriotinę dvasią ir viltį; partizanų dainos kaimuose buvo dainuojamos kaip dvasios penas ir atgaja; partizanai stabdė „komsomolcų“ plitimą kaimuose ir priešinosi partijos invazijai; partizanai stabdė kolchozų plėtrą; partizanai kalėjimų neturėjo – MGB-KGB agentūrą ir vietinius išdavikus bausdavo įspėjimais, dalies turto konfiskavimu, Karo lauko teismo sprendimu – mirties bausme; partizaninis karas buvo tęsinys 1941 metų birželio sukilimo, kai be šūvio buvo įsileistas okupantas; partizanai buvo suverenios (nepavaldžios okupantui) Lietuvos valdžia ir kariuomenė, gynusi tautos laisvę ir nepriklausomybę; Lietuvos partizaninis karas buvo svarus faktas po 1991 metų Lietuvai gaunant de facto ir de jure pripažinimus; partizanų šūkis buvo: „Kas negina Laisvės, tas nevertas jos“.

Partizaninis karas – Lietuvos patriotų pavyzdys ateinančioms kartoms. Jiems statomi paminklai. Jų dvasia dori mokytojai ugdo jaunimą. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerijos klerkai, kadaise L.Truskos vadovėlį „palaiminę“, ir šiandien partizaninio karo temai skiria mažai pamokų. Pavyzdžiui, autoriaus B.Makausko „Lietuvos istorijos vadovėlyje XI-XII klasėms“ („Šviesa“, 2006) partizaniniam karui skirta tik vienas lapas teksto! L.Truska rašo, kad „labiausiai vertinu „dainuojančios revoliucijos“ dalyvius, sąjūdininkus, iškovojusius Lietuvai laisvę“. Bet profesorius L.Truska net šiandien dar nesuvokia, kad tie „dainuojantys“ buvo ne komunistai, stribai, kagėbistų agentūra, bet Sibiro kankiniai, jų ir partizanų vaikai ir vaikaičiai, kuriems laisvės troškimo neužgožė nei MGB-KGB kankinimai, Sibiro katorga, nei fizinis ir dvasinis teroras grįžus iš kalėjimų, tremties. Jie pirmieji atėjo prie Televizijos bokšto, parlamento rūmų… O komunistai į Sąjūdį ir mitingus plūstelėjo tik todėl, kad išliktų ir naujoje valdžioje. Jiems tai pavyko. Kadaise neišvengiamai tapę komunistais, šiandien „dorai tarnauja“ laisvai Lietuvai, o idėjiniai komunistai, savo veikla noriai kūrę marksizmo-leninizmo dvasia „mokslinius“ raštus, ir šiandien tai šen, tai ten iškiša savo apgaulingus idėjinius įsitikinimus.

© 2007 „XXI amžius“