Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Gavėnios dvasinių pratybų reikšmė

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Džiakomas Bifis Vatikane vedė tradicines Gavėnios rekolekcijas

Popiežius įvertino pamokslininko pastangas

Iškeldamas dvasinių pratybų reikšmę, popiežius Benediktas XVI nuoširdžiai dėkojo italui kardinolui Džiakomui Bifiui už Vatikane vestas tradicines Gavėnios rekolekcijas, kurios truko visą savaitę (nuo vasario 25 iki kovo 3 dienos) ir suteikė klausytojams tikrą dvasinį pakilimą. Šventasis Tėvas priminė, kaip per šv. Mišias prieš Eucharistijos maldą į aukojančiojo kvietimą „Aukštyn širdis“ pamaldų dalyviai atsiliepia „Keliame į Viešpatį“. Neretai tas atsakymas būna daugiau ritualinis, nei egzistencinis.

„Tačiau kardinolo Dž.Bifio rekolekcijų mąstymai padėjo kelti mūsų širdis į neregimą, tačiau tikrą realybę“, – sakė Popiežius. Pamokslininkas kasdien suteikė raktą „į tos (Dievo) realybės iššūkius“, pabrėžė Benediktas XVI, kuris, dar kaip kardinolas Jozefas Ratcingeris, mokėjo talentingai vesti Gavėnios ir kitų progų rekolekcijas. Popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimu tuometinis kardinolas J.Ratcingeris vadovavo Vatikane dvasinėms pratyboms 1983 metais.

Ką reiškia gerai vestų rekolekcijų dvasinė atgaiva, Šventasis Tėvas, dėkodamas kardinolui Dž.Bifiui, paaiškino tokiu palyginimu: „Pirmojo jūsų pokalbio metu aš stebėjau ant mano klauptų išgraviruotą atvaizdą prisikėlusio Kristaus, kuris buvo apsuptas skraidančių angelų, – pasakojo Benediktas XVI. – Tuomet aš pagalvojau, kad šie angelai gali skraidyti, nes jie yra laisvi nuo žemės medžiaginių daiktų gravitacinės traukos ir visiškai pavaldūs Prisikėlusiojo meilės traukai. Ir mes galėtume taip skraidyti, jeigu gebėtume atsiplėšti nuo to, kas yra materialu, ir įeitume į naują Prisikėlusiojo meilės traukos lauką“.

Popiežius sakė, kad būtent kardinolo Dž.Bifio talentingi mąstymai padėjo klausytojams atsiplėšti nuo „kasdienių reikalų gravitacijos“ ir įeiti į Jėzaus Kristaus meilės traukos lauką. Beje, tai, kad 78-erių metų kardinolas Dž.Bifis, kuris beveik du dešimtmečius – nuo 1984-ųjų iki 2003 metų – vadovavo Bolonijos arkivyskupijai, iš tikrųjų yra talentingas pamokslininkas, patvirtina tas faktas, kad jis jau antrą kartą buvo pakviestas vesti Gavėnios rekolekcijas Vatikane. 1989 metais jį tam pačiam reikalui buvo pakvietęs popiežius Jonas Paulius II.

Tarp kitų kardinolo Dž.Bifio mąstymo bruožų – ypač konkretumo ir tikrumo, popiežius Benediktas XVI nurodė ir humoro jausmą. Štai viename iš teologinių pokalbių kardinolas aiškino, kad „Viešpats turbūt irgi turi savų trūkumų“. Šventasis Tėvas su šypsena sakė, kad tuos žodžius jis nedvejodamas perduotų Tikėjimo doktrinos kongregacijai įvertinti. „Kad ir kaip ten būtų (per pasibaigusias rekolekcijas), mes daug išmokome, ir jūsų žodžiai lydės mus ne tik ateinančiomis savaitėmis“, – pabrėžė Popiežius. Norėdamas dar aiškiau pareikšti savo dėkingumą, Benediktas XVI kardinolui Dž.Bifiui įteikė asmeninį padėkos raštą ir suteikė jam ir jo artimiesiems apaštalinį palaiminimą.

Rekolekcijų Vatikane intensyvumas

Jau aštuonis dešimtmečius besitęsiančią Gavėnios rekolekcijų tradiciją Vatikane pradėjo popiežius Pijus XI (1922-1939), kuris netgi yra paskelbęs encikliką, kurioje aiškino dvasinių pratybų reikšmę visoje Bažnyčioje. Anot to Popiežiaus, kuris pranašiškai suvokė šiuolaikiniame pasaulyje plintančio nenoro susitelkti į amžinąsias tiesas, Dekalogo įsakymus ir patį jų autorių Dievą, dvasinių mąstymų stygius yra didelė mūsų visuomenės nelaimė. Su tuo sutikdamas, popiežius Benediktas XVI taip pat nuolat perspėja ne tik pasauliečius, bet ir kunigus bei vyskupus dėl perdėto aktyvumo veikloje ir kviečia didesnį dėmesį skirti maldai, Švč. Sakramento adoracijai ir Dievo Žodžio kontempliacijai.

Per Gavėnios rekolekcijų savaitę Vatikane šie dvasiniai užsiėmimai yra tokie intensyvūs, kad faktiškai laikinai nutraukiama įprasta Popiežiaus ir visų Šventojo Sosto dikasterijų darbotvarkė. Atšaukiamos visos Šventojo Tėvo audiencijos – taip pat ir tos savaitės bendroji trečiadienio audiencija – bei susitikimai su Vatikaną lankančiais svečiais, netgi valstybių vadovais. Į Redemptoris Mater koplyčią, kur tradiciškai vyksta Gavėnios rekolekcijos, beveik visai dienai kartu su Popiežiumi renkasi Romos Kurijoje dirbantys kardinolai, vyskupai ir kiti tarnautojai.

Užsiėmimai prasideda sekmadienio popietę Švč. Sakramento adoracija ir Vakarine liturgine valanda, po kurios rekolekcijų vadovas įžanginiu pokalbiu klausytojus įveda į dvasinio susikaupimo mąstymų ciklą. Kitomis rekolekcijų dienomis jų vadovas kasdien skaito po tris meditacijas: dvi rytais, po Rytinės ir Vidurdienio liturginės valandos, ir vieną pavakare – prieš Vakarinę liturginę valandą. Kasdien po Mišparų vyksta Švč. Sakramento adoracija, kuri užbaigiama eucharistiniu palaiminimu. Rekolekcijos užbaigiamos šeštadienį jų vadovo galutine mąstymų apžvalga ir išvadomis po Dieninės liturginės valandos.

Šiemetinių Gavėnios rekolekcijų Vatikane tema kardinolas Dž.Bifis parinko apaštalo šv. Pauliaus raginimą, pateiktą jo laiške kolosiečiams: „Siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol 3, 1-2). Tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje buvo atkreiptas dėmesys, kad ir popiežius Benediktas XVI savo vienoje katechezėje apie šv. Paulių yra komentavęs šį charakteringą apaštalo nurodymą. Jis buvo pastebėjęs, kad Jėzaus mokinys neskatina žmonių visiškai atsiriboti nuo turimų atsakomybių žemiškajame gyvenime, bet pirmiausia sieti kasdienybę su antgamte, kad jos būtų reikiamoje darnoje.

Gavėnios rekolekcijos Vatikane yra privačios, tai yra jose nedalyvauja žiniasklaidos atstovai. Taip pat iš karto nepublikuojami ir rekolekcijų vadovo skaitomų mąstymų tekstai. (Tiesa, paprastai dauguma tų mąstymų autorių, praėjus keliems mėnesiams, paredaguotą pamokslų medžiagą publikuoja atskira knyga, todėl su jų turiniu galima vėliau susipažinti.) Tačiau ir vykstant rekolekcijoms Vatikano radijas kiekvieną dieną perdavė kardinolo Dž.Bifio sakytų minčių santrauką bei kai kurias citatas, kurias perspausdino „Zenit“ ir kitos katalikų žinių agentūros.

Perspėjimas dėl Antikristo pavojaus

Ypač plataus susidomėjimo susilaukė kardinolo Dž.Bifio svarstymai apie Antikristą, pasiremiant žymaus rusų religijos filosofo Vladimiro Solovjovo (1853-1900) veikalu „Trys pokalbiai (apie karą, pažangą ir istorijos pabaigą)“. Kardinolo, kuris yra parašęs įžangą publikuotai V.Solovjovo darbų antologijai, įsitikinimu, šis filosofas su pranašišku aiškumu numatė tą krizę, kuri krikščionybę ištiko XX a. pabaigoje. Antikristas, kaip jį pateikia V.Solovjovas, faktiškai ženklina tą religinio identiteto painiavą bei dviprasmybę, kuri yra išgyvenama mūsų epochoje.

Kardinolo Dž.Bifio nuomone, dabartinės pastangos pasirinktinai pabrėžti vienus krikščionybės principus ir atsisakyti kitų dėl „dialogo bet kokia kaina“, klaidingas „atvirumo“ priėmimas sąlygoja tai, kad mažai kas lieka iš tikėjimo į vienatinį bei su niekuo nesulyginamą Dievo Sūnų, kuris dėl mūsų buvo nukryžiuotas, prisikėlė iš mirusių ir dabar gyvena tarp mūsų.

Dėl Antikristo pavojaus yra perspėjama ir Naujajame Testamente, ypač Jono laiškuose. „Kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta, nėra iš Dievo. Tokia dvasia iš Antikristo, apie kurį esate girdėję, jog jis ateisiąs. Jis jau dabar yra pasaulyje“ (1 Jn 4, 3). Antrajame laiške apaštalas Jonas perspėja, kad „po pasaulį pasklido daug suvedžiotojų, kurie nepripažįsta, kad Jėzus Kristus yra atėjęs kūne. O toks žmogus yra apgavikas ir antikristas“ (2 J 1-7). Pagaliau ir apaštalas Paulius savo Antrajame laiške tesalonikiečiams aiškiai nurodo: „Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu! Pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris sukyla prieš visa, kas dieviška ir šventa, ir pats sėdasi Dievo šventovėje, dėdamasis Dievu“ (2 Tes 2, 3-5). V.Solovjovo pasakojime Antikristas išrenkamas Europos Jungtinių Valstijų prezidentu, netgi paskelbiamas Romos imperatoriumi. Jis taip užvaldo visą likusį pasaulį, kad pagaliau primeta savo valią Bažnyčios gyvenimui ir sanklodai. Bet kardinolas Dž.Bifis kreipia dėmesį ne į šiuos įvykius, o pirmiausia į asmeninius Antikristo bruožus, kurie patraukia sumaištyje atsidūrusių žmonių mases.

Tikėjimo negalima redukuoti iki populiarių projektų

„Antikristas prisistato kaip pacifistas, ekologistas ir ekumenistas. Jis nori sušaukti ekumeninį Susirinkimą ir siekia visų krikščioniškų konfesijų konsensuso, priimdamas kai ką iš kiekvienos, – aiškino kardinolas Dž.Bifis. – Minios pasirengusios sekti juo, išskyrus nedideles grupeles katalikų, stačiatikių ir protestantų. Persekiojami Antikristo, jie jam sakė: „Tu davei mums viską, išskyrus vieną dalyką, kuris yra brangiausias – Jėzų Kristų“.

Šis V.Solovjovo pasakojimas yra aiškus perspėjimas, kad krikščionybė rizikuoja tapti tik tam tikra ideologija su vertybių rinkiniu vietoje tikėjimo į Kristaus kryžiaus kančią ir prisikėlimą bei asmeninį susitikimą su Išganytoju. Tokia Bažnyčios laikysena būtų labai populiari įvairiose sekuliarizuotos visuomenės grupėse ir „televizijos šou“, bet tai taip pat reikštų atsimetimą nuo krikščioniškosios religijos šaltinio Jėzaus Kristaus.

„Be abejonės, Bažnyčia palaiko amžinąsias vertybes, kuriomis dalijasi su visais geros valios žmonėmis“, – kalbėjo kardinolas Dž.Bifis. Iš tikrųjų yra „absoliučios vertybės, tokios kaip gėris, tiesa, grožis. Tas, kuris jas priima, taip pat pamilsta ir Kristų, net jeigu Jo ir nepažįsta, nes Kristus yra tiesa, grožis ir teisingumas“. Taip pat yra tokios išvestinės vertybės, kaip solidarumas su nepritekliuje atsidūrusiais, meilė taikai, pagarba gamtai. Tačiau jeigu joms suteikiama absoliuti reikšmė ir jos yra atsietos nuo išganymo skelbimo arba yra priešingos jam, tai jos „tampa stabmeldystės pagrindu ir kliūtimis kelyje į išganymą“, patvirtino kardinolas Dž.Bifis.

Jeigu krikščionims tampa nebesvarbus tikėjimas, kad išganymas ateina tik per Kristų, jų dialogas su kitomis tikybomis tampa lengvesnis, tačiau tada atmetama pareiga dalytis, skelbti Evangeliją ir atsiduriama „Antikristo pusėje“, aiškino Bažnyčios hierarchas. Jis reiškė įsitikinimą, kad krikščionys sugebės pripažinti iškilusius šiuos šiandieninius pavojus bei iššūkius ir neleis, kad „tikėjimas į Dievo Sūnų nebūtų redukuotas iki daugelio gerų projektų, kuriuos sankcionuotų vyraujantis pasaulietinis mentalitetas“. Kartu dėl to paties tikėjimo krikščionys yra pasirengę mylėti kiekvieną artimą, nes regi jame Kristaus atvaizdą.

© 2007 „XXI amžius“