|
Sakyti tiesą niekada ne vėlu
Prieš keletą dienų elektroniniame pašte radau išverstus praeitų metų Eurovizijos laureatų suomių grupės Lordi dviejų atliekamų dainų žodžius. Siūloma sureaguoti. Reakcija pavėluota. Kiek žinau, šios grupės koncertai buvo Vilniuje, Klaipėdoje. Bet geriau vėliau, negu niekad. Nežinau, ar kuri iš šių dainų buvo atliekama Eurovizijos konkurse. Nežinau, koks šios grupės tikslas, bet labai panašu, kad ji užprogramuota destruktyviai veikti žmogaus dvasią. Kaip mes, kvėpuodami užterštą orą, nejučiomis įtraukiame ir nuodingas medžiagas, kurios pamažu ardo mūsų sveikatą, taip ir klausydamiesi tokios muzikos ir tokių dainų mūsų vaikai persiima jų griaunančiąja dvasia. Tėvai dažnai nesupranta šių dainų angliškų žodžių ir neturi savo tvirtos nuomonės. Sako: Dabar kitos mados, kitokia muzika, jei vaikams patinka, tegu... O ir vaikai ne viską supranta, jie priima tai kaip mados šauksmą. Jie priima tuos nuodus, sugeria, sutraukia į save, kartoja žodžius, frazes, motyvus...
Taigi kokios tai dainos? Pirmiausia dainų pavadinimai: Biocheminis žmogus ir Jie pavadino mane Odine Prijuoste. Vieną iš jų paanalizuosiu. Ką gera gali pasakyti savo jauniesiems klausytojams lyrinis herojus biocheminis žmogus, kuris jau ne žmogus, o tik žmogaus surogatas? Tai šėtono kūrinys. Aš esu sujaudinto plieno prietaisas, rėkia angliškai dainininkas. Jis siūlo mūsų vaikams išgyventi meilę monstriškai maniakišku būdu ir stiliumi ir toliau paaiškina, kad tai geidulingos aistros nešvanki meilė, paskui siūlomas greitų apsisukimų kankinimų ratas, jam esą visai malonu girdėti kankinamųjų šauksmą, nes biocheminis žmogus turi būti kietas. Lyrinis herojus pasako ir savo veikimo tikslą Aš išrokinsiu tau smegenis, ir tu tikrai būsi prakeiktas... Matot, kas siekiama padaryti su roko muzikos klausytojais. Ir, ko gero, sekasi... Gal jau jie, tie mūsų vaikai, ir yra prakeikti, nes ne vienas iš tėvų skundžiasi, kad su jais jau nesusikalba...Ir taip kala, kala, kala... Ir taip rokina, rokina, rokina smegenis, pakartodami po tris, penkis, aštuonis kartus. Ir koktu paskui girdėti mūsų radijo ir televizijos reklamą: Kas pateks į gražiausių Eurovizijos dainų dešimtuką?... Dievuli mano, argi tad tokios gražiausios Europos dainos, kurias atlieka laureatai? Ir dar. Ar neraudosime graudžiomis ašaromis kokiame nors greitų apsisukimų kankinimų rate už tai, kad neapsaugojome savo vaikų nuo jų smegenų rokinimo?
Ne per seniausiai teko dalyvauti viename susibūrime. Buvo kalbama apie atleidimą. Viena moteris paklausė ten dalyvavusį kunigą, ką jai daryti, mat motina jaunystėje ją prakeikė. Dabar ji mirusi. Nors ji atleidusi savo motinai už tuos siaubingus žodžius, bet jai širdyje visą laiką labai negera. Kas galėtų man padėti? klausė moteris. Ateikite į išgydymo pamaldas, turėtų padėti, patarė kunigas.
Ar ras tokių menininkų prakeikti vaikai kur nors pagalbos, kai jiems bus negera? O gal jau ir dabar negera. Ar ne dėl to jie ieško nusiraminimo alkoholyje ir narkotikuose?
Žodžiai šiaip sau nepraeina. Jie turi reikšmę.
Angelė Raudienė
Telšiai
© 2007 XXI amžius
|