|
Išvados iš papiktinimo
Kartais padaroma neišvengiamai blogų veiksmų: jų negalima sustabdyt, bet yra priemonių gintis nuo jų negerų pasekmių. Bent dvi gynimosi rūšys yra įmanomos : viena neužmiršti, kad jie yra blogi, kita kuo mažiau į juos dėmesio kreipti, kad nedarytų įtakos kokiems nors sprendimams (jie nedarys įtakos tiems, kurie atsimins, kad jie yra priverstiniai). Tokios gynybos reikėdavo imtis okupacijos metais. Į mokyklą vaikus leidžiantiems tėvams tekdavo rinktis: ar sakyti vaikams tiesą apie tai, kad mokykloje jiems yra meluojama, ar ją nutylėti bijant, kad, sumažinus mokytojų autoritetą, vaikas apskritai ims jų neklausyti. Kai kas rasdavo išeitį vaikams pasakyti: Štai šiais klausimais mokytojai kalbės netiesą, bet jais piktintis nereikia, nes jie yra priversti tą daryti.
Okupacijos metais buvo kito pobūdžio prievarta, o dabar priverčia aplinkybės: reikia aplinkybes keisti, ir blogų veiksmų nebus.
Per šią rinkimų kampaniją, o ir anksčiau, yra buvę, kad ne vieną papiktina įžvelgiama tam tikra nelygybė. Paskelbus, kad viešai bažnyčioje už jokią politinę partiją negalima agituoti, praktiškai pasirodo, kad nors ir negalima, bet ne už visas: galima už tas, kurios duoda pinigų. Galima, nes nebūna jokių pasekmių, nebent kas nors papeikiančiai galva palinguoja. Tarp tų, už kurias negalima, yra Tėvynės sąjunga, tarp leidžiamųjų socialdemokratai. Būtų galima įžvelgti, kad tokia nelygybe yra šis tas pasakoma gal tai pasakoma, kad tik TS yra politinė partija, o kitos, už kurias galima, yra tik šiaip sau savanaudžių susibūrimai, ir prieš jas draudimai negalioja . Bet tai yra tik įžvalga, o valdžios ir jos siekia, tai yra kad ir nepolitinės, bet politines žaidžiančios partijos.
Štai savotiška slaptos agitacijos rūšis. Socdemų vyriausybė yra davusi pinigų kurios nors bažnyčios pastato remontui. Negana to pinigų vis dar trūksta, ir tikimasi, kad ji dar gali duoti ir daugiau. Norint tai išpešti, sumanoma vyriausybei viešai padėkoti. Specialiai rengiamos Padėkos pamaldos, apie kurias rašo rajono laikraštyje, paminint ir premjerą G.Kirkilą, sėdintį presbiterijoje, prie altoriaus. Keistas sutapimas, kad tai vyksta likus vienai savaitei iki rinkimų tinkamas laikas buvusias geradarybes priminti ir naujų paprašyti. Tai tarsi paraginimas ir kitoms partijoms, jeigu kartais jos laimėtų, kam yra naudinga pinigų paskirti.
Nieko nepiktinantis elgesys, nes pinigų tikrai reikia. Pinigai yra pati didžiausioji lygybė. Už juos galima ir pagarbą nusipirkti, ir praranda reikšmę visi idėjų nesutapimai: lošnamiai ir viešnamiai (dar neįteisinti), vaisingumo klinikos su mirčiai rengiamais embrionais, gėjų santuokos ir tradicinių šeimų griovimas viskas blanksta prieš faktą, nes visiems reikia didelių pinigų. Kas duos pinigų, tie ir bus pakviesti presbiterijoje per pamaldas pasėdėti, žinoma, jų pageidaujamu ir jiems naudingu laiku. Visiška lygybė, jokios diskriminacijos, nes svertas yra pinigai. Nelemia joks elgesys, praeities neapgailėtas ir dabar tebetęsiamas. Net ir pinigų kilmė, jeigu kartais ką nors skriaudžiant lengvai atsidūrė kišenėje. Pinigai sulygina. Lyg ir logiška, lyg ne visai...
Dėl to kai kas pasipiktina tik truputį: piktinantis reikia saiko, ir proto. Vienaip ar kitaip, bet pinigus vis tiek reikia paimti, nes subyrės neremontuojami bažnyčios pastatai. Kol žmonės neišrenka padorios valdžios, tenka prašyti pinigų iš tokios, kokia yra. Teko girdėti, kad, pavyzdžiui, Lenkijoje valstybė neremia pinigais Bažnyčios. Galima numanyti, kodėl. Ogi todėl, kad tikintieji jų pakankamai suaukoja. Jeigu Lietuvoje tiek suaukotų, tai ir čia nereikėtų nei prašyti, nei keistais būdais jai dėkoti. Nesuaukojama, dėl to reikėtų pikčiau į save pažvelgt. Reikia patiems būti supratingiems. Štai kad ir rinkimų agitacija, o žmonės vis tiek nevieningi, ir vis tiek balsuoja kitaip: ir vilkas paėdė, ir ėriukas sveikas. Ir pinigai bus, ir socdemai negavo sąmoningų katalikų balsų, ir piktintis nereikia. Negi geriau būtų alkanas vilkas ir padvėsęs ėriukas, t.y. neremontuotas bažnyčios pastatas ir į valdžią išrinkti socdemai.
Visaip pasvarstome ir pasipiktinimas mažėja, bet tegul jis iki galo neišnyksta. Išnyktų, jeigu užmirštume, kad toks veiksmas visa ko pinigais matavimas pakenčiamas tik kaip priverstinis, ir kad vis tiek jis yra blogas. Blogio reikia vengti. Vienas iš būdų turėtų būti toks: rinkti tik moraliai besielgiančią valdžią, iš kurios nebus nepadoru prašyti, nė jai bet kuriuo metu ir bet kokiu būdu padėkoti. Arba kitaip: katalikams būti dosnesniems, taip, kad jų aukų visiems reikalams užtektų. Geriausiai yra vienaip ir kitaip. Įdomu, kaip greičiau pasiseks? Kol yra nelemtos aplinkybės, tegul protingas ir saikingas pasipiktinimas visiškai neišnyksta..
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2007 XXI amžius
|