Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Portretas
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Patriotas, kultūros šviesulys...

Minint kompozitoriaus Aleksandro Kačanausko 125-ąsias gimimo metines

Milda MEKIŠIENĖ

Kompozitorius Aleksandras Kačanauskas

Kaip pasakoja kompozitoriaus Aleksandro Kačanausko dukra Aldona, jų šeimoje buvo šeši asmenys: Tėvelis, Mamytė, senelė – Tėvelio motina ir trys vaikai: Algirdas Juozas, Aldona Marija ir Gediminas Kazimieras. Šeima buvo labai darni, o vaikus auklėjo pagal nuostatus: drausmė, darbštumas, sąžiningumas, pareigingumas, tarpusavio pagarba ir meilė. Anksti mirus Mamytei, visa šeimos našta atiteko Tėveliui, ir jis tiesiog buvo tėvo idealas: rūpestingas, jautrus, mylintis ir atidus kiekvienam vaikui. Jiems įdiegė tuos bruožus, kuriuos pats turėjo: tvarkingumą, punktualumą, taupumą, kuklumą, taip pat meilę Tėvynei. Tačiau A.Kačanauskas buvo nusivylęs muzikais, patyrė iš jų daug skriaudų ir nenorėjo, kad kuris iš jo vaikų taptų muziku (bet likimas sūnui Algirdui lėmė tapti būtent juo)...

Aleksandras Kačanauskas gimė 1882 m. birželio 2 d. Kaune. Kaip pasakojo jo dukra Aldona Kačanauskaitė-Zaborienė, komp. Juozas Naujalis, vargonininkavęs Kaune, Katedroje, kiekvieną dieną eidamas pro Rotušės aikštę, kartą tarp futbolą žaidžiančių vaikų pastebėjo vieną berniuką, kurio skambus balsas skyrėsi nuo kitų. J.Naujalis pakalbino jį ir pasiūlė vaikinukui ateiti į Katedrą giedoti jo vadovaujamame berniukų chore. Mažasis Aleksandras sutiko, ir taip prasidėjo jo kelias į muzikinį pasaulį. J.Naujalis mokė jį ne tik giedoti, bet ir vargonuoti. Aleksandras pasirodė gabus šioje srityje ir po kelerių metų jau pavaduodavo savo mokytoją, kai šis kur nors išvykdavo.

Aleksandras, sulaukęs 17 metų, išvyko į Jonavą, kur gavo vargonininko darbą bažnyčioje. 1900 metais, būdamas 18 metų, išvyko į Liepoją. Ten dirbo vargonininku katalikų bažnyčioje, subūrė chorą, kvartetą, su kuriais slapčia rengdavo lietuviškus vakarus-koncertus, vaidinimus, kuriuose ir pats vaidindavo („Kęstučio mirtis“, „Pilėnų kunigaikštis“, „Živilė“, „Žalgirio mūšio 500 metų minėjimas“ ir kt.). Tuo laiku viešai kalbėti lietuviškai rusų caras buvo uždraudęs. 1902 metais Aleksandras išvyko į Rygą, kurioje buvo didelė lietuvių kolonija, ir įsidarbino Šv.Alberto bažnyčioje vargonininku. Vadovavo suaugusių ir vaikų chorams. Artimai bendradarbiavo su kunigais (kun. Stakauskiu, prel. Janušausku ir kt.).

1905 metais A.Kačanauskas pradėjo studijuoti Imperatoriškojoje muzikos mokykloje, kurioje buvo dėstoma pagal Petrapilio konservatorijos programą. Studijavo fortepijoną, kompoziciją ir vargonus. Privačiai mokėsi dainuoti. 1908 metais buvo pastatyta jo operetė vodevilis „Jaunoji našlė“ (libretas J.Linarto). 1910 metais Petrapilyje surengtame Lietuvių dailės draugijos pirmajame lietuviškos muzikos konkurse jo daina chorui „Kur bėga Šešupė“ apdovanota pirmąja premija, o daina „Už klystančius žmones“ laimėjo antrąją premiją.

A.Kačanauskas studijas baigė 1911 metais. Rengė koncertus, vaidinimus (buvo pastatytas „Adomas ir Ieva“), vadovavo keletui chorų vienu metu: „Kanklių“, Žvaigždės“, „Lietuvių šelpimo“ draugijų chorams. 1912-1913 metais kartu su kun. A.Sabaliausku važinėjo po Lietuvos kaimus rinkdamas ir užrašinėdamas lietuvių liaudies dainas bei liaudies instrumentų melodijas. 1915-aisiais, būdamas Peterburge, taip pat dirbo tautinį visuomeninį darbą: organizavo chorus, rengė vakarus, kurių pelną skyrė lietuvių pabėgėliams šelpti.

Pirmojo pasaulinio karo frontui artėjant, A.Kačanauskas, kaip ir daugelis lietuvių, patraukė į Petrapilį. Čia, mirus kompozitoriui Č.Sasnauskui, pakeitė jį ir pradėjo dirbti Šv.Kotrynos bažnyčioje vargonininku. Rengė koncertus, vakarus, kurių lėšas skyrė pabėgėliams lietuviams. Šiai draugijai vadovavo kun. Juozas Tumas-Vaižgantas.

1919 metais už bažnytinę ir tautinę veiklą A.Kačanauskas buvo suimtas ir kalintas. Atkūrus Lietuvos Respubliką, Raudonojo Kryžiaus pastangomis jis buvo iškeistas į Lietuvoje kalinamus komunistų veikėjus ir turėjo galimybę grįžti į Lietuvą. Taip 1920-aisiais A.Kačanauskas su šeima grįžo į gimtąjį Kauną. Čia pradėjo dėstyti dainavimą, kompoziciją ir vargonus kompozitoriaus J.Naujalio privačioje muzikos mokykloje, kuri vėliau buvo suvalstybinta. Kompozitorius organizavo Lietuvių muzikų ir menininkų draugiją, buvo vienas pirmųjų lietuviškos operos teatro steigėjų (teisėtai turėtų vadintis Lietuvos operos sumanytojas pradininkas), kuriame ir pats atliko solo partijas. A.Kačanauskas įsitraukė į bažnytinę ir tautinę veiklą. Pradėjo dėstyti giedojimą ir teorinius muzikos dalykus Kaune, kunigų seminarijoje. Su kun. A.Sabaliausku ir kun. T.Braziu važinėjo po Lietuvos kaimus, užrašinėjo lietuvių liaudies giesmes, dainas. Didelę jų dalį harmonizavo. Iš spaudos išėjo liaudies giesmių knygelė „Giesmynėlis“.

1921 metais kompozitorius suderino iš Amerikos lietuvių gautus varpus, kurie suskambo giesmių ir liaudies dainų melodijomis Karo muziejaus sodelyje. Taigi A.Kačanauskas buvo pirmuoju varpininku – dar skambino šias lietuvių liaudies dainas: „Močiute mano“, „Sėjau rūtą, sėjau mėtą“, „Ant kalno karklai siūbavo“, „Oi, rūta, rūta žalioji“. Pats kompozitorius (iš 1936 metų prisiminimų) yra pasakęs: „Atėjęs tuoj išrinkau tinkamesnius devynis varpus, kurie buvo perkelti į armijos dirbtuves, kur juos 1921 metais suderinau, tuo būdu valstybei sutaupydamas 30 tūkst. markių, nes pagal specialisto, pakviesto iš Vokietijos, skaičiavimą jų suderinimas Vokietijoje tiek būtų kainavęs. (...) P.Žilevičius „Muzikos almanache“ 1924 m. apie šį mano darbą taip atsiliepia: „Negalima nepaminėti A.Kačanausko nuopelnų varpų derinimo darbe. Tasai darbas buvo toks sunkus, jog tegalėjo būti taip gerai, kaip šiandien matome, atliktas tik nepaprasto pasiaukojimo, ištvermės, stiprių nervų ir, be to, gilaus sąmoningumo muziko pasiaukojimo dėka.“

1922-aisiais A.Kačanauskas išvyko į užsienį, kur Vienoje ir Romoje tobulino dainavimą. Kasmet vasaros atostogų metu rengė pasitobulinimo kursus vargonininkams ir muzikos mokytojams.

1924 metais kompozitorius grįžo į Kauną ir čia įkūrė muzikų ir menininkų draugiją. Tais pačiais metais organizavo pirmąją Dainų šventę.

1925-aisiais A.Kačanauskas įkūrė Šv. Cecilijos draugiją, kurios tikslas – kelti bažnytinės bei pasaulietinės muzikos lygį.

1929 metais kompozitorius subūrė A.Kačanausko vardo chorą, su kuriuo koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. „Gulbės“ salėje surengto koncerto pelnas buvo skirtas šiaurės Lietuvai remti. 1930 m. choras koncertavo Ateitininkų rūmuose, o A.Mocarto 175 metų jubiliejaus proga (1931 m.) surengė bažnytinės muzikos koncertą Kauno Bazilikoje.

1933 ir 1936 metais A.Kačanauskas surengė vargonų muzikos koncertus Įgulos ir Jėzuitų bažnyčiose, kur atliko J.S.Bacho, J.Reinbergerio ir kitų kompozitorių kūrinius. 1939-aisiais buvo surengtas kompozitoriaus kūrinių koncertas Vytauto Didžiojo universiteto salėje. Rengdavo koncertus ir provincijoje.

1941-aisiais, „Perkūno“ valdybos prašomas, organizavo reprezentacinį chorą, su kuriuo pasirodė Valstybiniame teatre, Kauno radiofone. Ruošė ir skaitė daug paskaitų, parašė muzikos vadovėlių. Organizavo moterų chorą Kauno klinikinėje ligoninėje. 1942 metais A.Kačanauskui suteiktas Nusipelniusio meno veikėjo vardas, tapo profesoriumi.

Taigi mums labai svarbi A.Kačanausko kūryba ir visuomeninė veikla Lietuvoje ir už jos ribų, taip pat reikšmingas jo indėlis organizuojant pirmąją lietuvišką operą, rengiant vokalistus ir chorų dirigentus. Iš dainų chorui tenka paminėti „Maldą už tėvynę“: ši giesmė-himnas pirmąkart sugiedota Kauno Arkikatedroje Bazilikoje diriguojant pačiam autoriui (giesmė „Malda už tėvynę“ chorui ir vargonams prieškariu būdavo atliekama kasmet, Vasario 16 dieną, minint Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo sukaktį. Šis kūrinys yra išspausdintas A.Kačanausko kūrinių V tome). Už ilgametį sėkmingą pedagoginį darbą Švietimo ministerija apdovanojo jį Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, o vėliau ir Gedimino ordinu.

Kompozitoriaus muzikinį palikimą sudaro per 200 kūrinių. Ypač dideli A.Kačanausko nuopelnai dainų kūryboje. Jis daugiausia išgarsėjo savo solinėmis dainomis („Mano gimtinė“, „Mano rožė“, „Patekėjo Aušrinė“, „Pradalgiuos“, „Vai gražu“), dainomis chorui, o laisvai atkurtos lietuvių liaudies dainos, – „Kad aš našlaitėlė“, „Tų mergelių dainavimas“ – pasak Algirdo Kačanausko, yra gražiausi liaudies motyvų kūrybiško panaudojimo pavyzdžiai. Jis yra ir lietuviško romanso kūrėjas (1933 metais Konradas Kaveckas jį pavadino lietuviško romanso karaliumi). Be to, dar yra ir šešios jo kompozicijos-dainos, kurios tebėra rankraščiuose ir laukia savo leidėjų.

A.Kačanauskas palaikė draugiškus ryšius su poetu Maironiu, poetu kun. Vaitkumi, kanauninku Byla, Lietuvos veikėjais prof. S.Šalkauskiu, A.Maceina ir kt. Į kompozitoriaus namus ateidavo vienuolės kazimierietės, kurias jis mokė giedojimo. Seselės Celestinos sukurtiems žodžiams „Amžinoji liepsnelė“ A.Kačanauskas parašė muziką duetui. Iš viso jis sukūrė 50 giesmių, kurios yra išleistos jo kūrinių IV tome.

Vytauto Didžiojo universitete, Teologijos-filosofijos fakultete, dėstė giedojimą – grigališkąjį choralą kunigams seminaristams. Sovietmečiu už tokią veiklą kompozitorius buvo ignoruojamas. 1948 metais, J.Gruodžio konservatorijai keliantis į Vilnių, ten persikėlė ir kompozitorius. Tais pačiais metais Maskvos nurodymu jam buvo atimtas profesoriaus laipsnis. Jis iškeistas į „einantis profesoriaus pareigas“ su daug mažesniu atlyginimu.

Profesorių K.Kavecką visada apimdavo švelni vidinė šiluma, kai jis prisimindavo šį žmogų: „Matau jį rimtą, bet su malonia draugiška šypsena, giedros nuotaikos, pilną nepaprasto žavesio. Mokėjo jis branginti gyvenimą, mokėjo atkreipti visų dėmesį į mus supantį meną ir grožį. (...) Mane žavėjo labai kuklus profesoriaus gyvenimas. Jis nerūkė, vengė svaigiųjų gėrimų. Šeimininkės prašydavo: „Man silpnos arbatos stiklą“.

Pasak kompozitoriaus dukters A.Kačanauskaitės, Tėvelis labai mėgo gėles, kurias augindavo savo namuose. Mėgo ramiai pasėdėti sode, paklausyti paukščių čiulbėjimo: „Kasdien eidavome mišku pasivaikščioti, ir Tėvelis kaskart vis atkreipdavo mūsų dėmesį tai į pačios gamtos sudarytą alėją, tai į įdomiai palinkusį medį, tai į kokį paukštį.“ A.Kačanauskas taip pat mėgo plaukti garlaiviu, nes, sėdėdamas denyje, galėdavo stebėti besikeičiančius gamtos vaizdus. Aplinkiniai ūkininkai dažnai ateidavo kokio patarimo ir šiaip mėgdavo susitikti, pakalbėti, nes buvo neišdidus ir su visais labai malonus. Domėdavosi, kas dedasi aplinkui, todėl be laikraščių negalėdavo išbūti nė vienos dienos. Kompozitorius prenumeravo katalikišką (pvz., žurnalus „Vaidilutė“, „Saleziečių žinios“, „Naujoji Romuva“) ir kitokią spaudą.

A.Kačanauskas mirė 1959 m. lapkričio 16 d. Vilniuje (palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse, Panteone). Šis žmogus buvo tauri asmenybė, atidavusi savo gyvenimą Lietuvos tautiniam ir religiniam klestėjimui. Jis mums brangus kaip muzikinių kūrinių atlikėjas, kompozitorius, pedagogas, tautinės sąmonės žadintojas carinės priespaudos metais, lietuvių muzikinės kultūros puoselėtojas. Kompozitorius yra pasakęs: „Dariau viską, ką galėjau, ką sugebėjau ir jaučiau savo pareiga mūsų tėvynei daryti. O dabar, atsiradus plačioms ir palankioms galimybėms, linkiu iš širdies mūsų jaunajai muzikų kartai toliau sėkmingai varyti muzikos kultūros vagą.“

Po jo mirties dukra Aldona iš tėvo buvusio mokinio sužinojo, kad Vilniaus konservatorijoje yra iškabinti visų dėstytojų portretai. Pirmame aukšte – dar dirbančių, o antrame – jau mirusių. A.Kačanausko portreto nei pirmame, nei antrame aukšte nebuvo. Dukrai pasiteiravus tuometinio Konservatorijos rektoriaus, šis atsakė, kad jie A.Kačanausko nuotraukos neturi. Tada ji pasisiūlė nuotrauką atvežti iš Kauno, bet rektorius atsakė, kad nesirūpintų, nes pats ją surasiąs. Po kiek laiko A.Kačanausko portretas buvo iškabintas.

A.Kačanausko dukra taip pat norėtų, kad, minint kompozitoriaus 125-ąsias gimimo metines, prie namo, kuriame jis gyveno (Vilniuje, Aušros Vartų g. 2), būtų pritvirtinta memorialinė lenta...

© 2007 „XXI amžius“