Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Portretas
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

In memoriam dideliam Lietuvos draugui

Petras KATINAS

Mstislavas Rostropovičius

Visas kultūros, meno, o ypač muzikinis pasaulis gedi dėl įžymiausio pastarojo meto violončelininko, dirigento, sovietinio disidento Mstislavo Rostropovičiaus mirties. Jis mirė atšventęs savo 80-mečio jubiliejų. Be M.Rostropovičiaus sunku įsivaizduoti mūsų laikų klasikinę muziką. Londono „Times“ dar prieš kelerius metus jį pavadino vienu iš didžiausių pasaulio muzikantų. M.Rostropovičius turėjo daugiau nei 50-ies pasaulio universitetų garbės daktaro vardą. Apdovanotas 29 valstybių aukštais valstybiniais apdovanojimais, tarp jų ir Lietuvos. 1992-aisiais jis buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, o 1995 metais – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.

M.Rostropovičius gimė 1927 m. kovo 27 d. Baku mieste. Abu jo seneliai ir tėvai – muzikantai. Jau būdamas 15 metų dėstė muzikos mokykloje. Sulaukęs šešiolikos, įstojo į Maskvos konservatoriją ir mokėsi pas garsų to meto violončelininką Semioną Kozolupovą. Tarptautinis pripažinimas atėjo dar 1950 metais, kai laimėjo Ganušo Vigano konkursą Prahoje. Beje, 1945 metais, laimėjęs SSRS muzikantų konkursą, M.Rostropovičius iš antrojo konservatorijos kurso buvo iškart perkeltas į penktą. 1955-aisiais vedė operos solistę Galiną Višnevskają. Praėjusio amžiaus septintasis dešimtmetis buvo jo šlovės metų pradžia. Kaip sakė pats M.Rostropovičius, jo asmenybės formavimuisi didžiausios įtakos turėjo kompozitoriai S.Prokofjevas, D.Šostakovičius ir B.Britenas. O jo kūryba vystėsi dviem kryptimis – kaip violončelininko ir kaip operos ir simfoninių orkestrų dirigento. Daugelis pasaulio kompozitorių specialiai jam kūrė savo kūrinius. Dirigento karjerą pradėjo 1967 metais Maskvos Didžiajame teatre. Tačiau gyvenimas totalitarinėje komunistinėje imperijoje buvo nelengvas. 1970 metais M.Rostropovičius SSKP organo „Pravdos“ redakcijai parašė laišką, kuriame užstojo savo draugą disidentą ir rašytoją, būsimą Nobelio literatūros premijos laureatą Aleksandrą Solženicyną, kurį priglaudė savo namuose ir ketverius metus suteikė jam gyvenimo ir kūrybos sąlygas. To Kremliaus SSKP politbiurui jau buvo per daug, ir 1974 metais jis buvo išvarytas iš Sovietų Sąjungos. Muzikantas buvo jau pernelyg žinomas pasaulyje, todėl jo neįkišo į lagerį ar psichiatrijos ligoninę, o tiktai kartu su žmona G.Višnevskaja išsiuntė iš Sovietų Sąjungos. Abu išvytieji galėjo atvykti į tėvynę tiktai po SSRS žlugimo. Beje, 1991 metais, rugpjūčio pučo metu, M.Rostropovičius be jokios vizos atvyko į Maskvą ginti Rusijos prezidento B.Jelcino nuo komunistinių pučistų ir pirmą kartą savo gyvenime vietoje dirigento batutos ir violončelės į rankas paėmė automatą. „Geriausia, ką esu padaręs savo gyvenime, tai dargi ne muzika, o mano laiškas į „Pravdos“ redakciją 1970 metais. Nuo to momento mano sąžinė tapo visiškai švari“, – prieš porą metų žurnalistams pareiškė M.Rostropovičius. Beje, KGB persekiojo jį ir gyvenantį užsienyje. 1978-aisiais, jam su G.Višnevskaja gyvenant mažame butelyje Paryžiuje, anksti rytą suskambėjo durų skambutis. Už jų stovėjo du vyrai. „Aš juos iš karto pažinau ne tik iš kagėbistams būdingų veidų, bet ir iš ilgų švarkų rankovių. Jie, aišku, buvo SSRS diplomatai ir paprašė, kad aš su žmona grąžinčiau SSRS pasus. Aš atsisakiau. Tas pats pasikartojo po poros metų mums gyvenant Londone. Man paskambino iš sovietų ambasados ir pareikalavo nedelsiant grąžinti sovietinius pasus. Aš jam iš karto pasakiau, kad nieko jis iš manęs negaus. „Kodėl?“ – paklausė. Aš tam diplomatui išdėsčiau, kad viskas labai paprasta. Nes kai aš numirsiu, tai mano dukros nuneš mūsų su Galina pasus į aukcioną ir parduos juos už milijonus dolerių“, – neseniai prieš mirtį papasakojo žurnalistams šią istoriją.

Beje, 1991 metais, tuoj po kruvinojo Sausio įvykių Vilniuje, M.Rostropovičius sausio 15 dieną pasakė kalbą, kurioje griežtai pasmerkė susidorojimą su Lietuvos laisvės gynėjais ir pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę. Pats M.Rostropovičius ne kartą yra sakęs, kad jo gyslomis teka ir lietuviško kraujo. Ir tai ne išsigalvojimas. Jo tėvas Leopoldas, garsus violončelininkas, turėjo gana neįprastą tėvavardį – Vitoldovičius. O Vitoldas – lenkiška Vytauto vardo forma. Tai rodo jo lietuvišką kilmę, kuria garsusis maestro labai didžiavosi.

Savo palankumą Lietuvai M.Rostropovičius įrodė ir tuo, kad jo iniciatyva 2003 metais Vilniuje buvo įsteigtas Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“, kuris jau ženkliai padėjo ne tik gabiems muzikai, bet ir daugeliui sunkiomis ligomis sergančių Lietuvos vaikų.

Garsusis maestro paskutiniojo poilsio atgulė Maskvos Novodevičės kapinėse. Visai šalia neseniai mirusio pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino, kurį gynė per 1991 metų rugpjūčio komunistinį pučą.

O gegužės 18 dieną Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, vyks koncertas Mstislavui Rostropovičiui atminti. Jame muzikuos jo paramos sulaukę jaunieji mūsų vaikai – muzikantai ir Lietuvos kamerinis orkestras.

© 2007 „XXI amžius“