Antanas Sniečkus, Liudas Truska ir banditai
Kazys BLAŽEVIČIUS
Ir gulėjo jie ant gatvės grindinio miestelių aikštėse,
ir tik šaltos žvaigždės virš jų apšarmojusių galvų iš deimantų pynė
vainikus. Ir niekas tada negalvojo, kad jų žūtis taps ryškiausiu
deimantu tautos gyvasties vainike (Lietuvos partizanai 1944-1953
m.,, autorių kolektyvas, Kaunas, LPKTS, 1996, 492 p.). Tik amžinąsias
vertybes išpažįstantis ir tiesą bei teisingumą gerbiantis žmogus
gali protu suprasti ir širdimi pajusti partizano kovos ir aukos
dieviškąjį didingumą. Bet kuris, kas neigia ar bando sumenkinti
laisvės kovų svarbą, yra sąžinės neturintis dvasios menkysta.
Aurelijos Vernickaitės straipsnyje Kodėl Lietuva drovisi
didžiuotis partizanų žygdarbiu? (Veidas, 2007, Nr. 7) keliami
klausimai, kuriems abejingas negali būti joks doras žmogus. Taigi
kodėl mes nesididžiuojame XX a. viduryje Europoje vykusiu atkakliausiu
ir ilgiausiai trukusiu ginkluotu pasipriešinimu raudoniesiems agresoriams?
Antanas Sniečkus ir laisvės kova
Lietuvos valstybingumo duobkasys Antanas Sniečkus turėjo daug priežasčių neapkęsti Lietuvos partizanų ir patriotų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, sprukdamas į plačiąją tėvynę, jis sužinojo, kad prasidėjo sukilimas ir atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Karo pradžioje apsižioplinęs Molotovas per radiją iškeikė lietuvius už sukilimą, tuo pranešdamas pasauliui, kad sukilo pavergtoji Lietuva. Nepriklausomybę paskelbti galėjo tik iš tautų kalėjimo ištrūkusi tauta. Sniečkus nežinojo, kas jo laukia Kremliaus priemenėje kelias į Lubianką ar iš karto kulka į kaktą. Jis juk buvo lietuvis, atsakingas už tai, kad nesugebėjo tautiečiams įskiepyti tarybinės dvasios. Sniečkaus padėtis buvo nepavydėtina
1944 metų vasarą į Lietuvą su svita grįžusio Sniečkaus laukė naujas akibrokštas ginkluotas pasipriešinimas išvaduotojams. Savo abejotinos vertės kailį jis galėjo išgelbėti tik tuoj pat sutriuškinęs laisvės kovotojus. To jis labai troško, tikėjosi ir žadėjo Stalinui. Sniečkus buvo pasirengęs ištremti visus, kurie rėmė miško brolius, sudeginti kaimus, kuriuose aptinkami žaliukai, saugumo požemiuose nukankinti kiekvieną, kurio širdyje ruseno laisvės viltis.
Savo tautai naikinti Sniečkus pasikvietė gen. P.Vetrovo galvažudžių diviziją, vertingos patirties įgijusią tremiant čečėnus, ingušus, kalmukus, Krymo totorius. Jo iniciatyva į Lietuvą atvyko provokacijų specialistas mjr. A.Sokolovas, pasitreniravęs naikinant Ukrainos partizanus. Sniečkus, norėdamas imituoti klasių kovą Lietuvoje, organizavo stribų būrius, pavadinęs juos liaudies gynėjais. Jo valia buvo organizuotos tautiečių masinės tremtys, visomis priemonėmis buvo spartinama prievartinė kolektyvizacija tik tam, kad būtų sunaikinta partizanų atramos bazė kaimas.
Sniečkus buvo užsibrėžęs sutrypti tautos laisvės viltį, sužlugdyti ginkluotą pasipriešinimą. Išrauti laisvės viltį iš tautiečių širdžių jam nepavyko, tačiau pavyko sutriuškinti ginkluotą pasipriešinimą. Tiesa, ne stribų jėgomis, ko jis labai norėjo, bet okupantų kariuomenės pastangomis. Ir ne taip greitai, kaip jis troško
Stribai vykdė ne karių, bet šnipų, seklių, skundikų, provokatorių, priešo vedlių funkcijas. Kovotojais stribai būti negalėjo, nes jie neturėjo kilnių idealų, buvo be moralės, paprasčiausi okupantų pastumdėliai. Tautos atmintyje jie išliko žvėrimis žmonių kailyje: jie buvo aktyviausi trėmimų vykdytojai, ištremtųjų turto vagys, partizanų lavonų niekintojai.
Folkloras ir partizanai
Nuo seno mūsų liaudies folklore buvo reiškiama pagarba ir meilė tautos didžiavyriams. Apie partizanus, jų pasiaukojimą ir žygdarbius yra sukurta daugybė gražiausių dainų ir eilių. Okupacijos metais tos dainos buvo labai populiarios tarp kaimo jaunimo. Dzūkijoje paplitusios tokios dainos išleistos rinkinyje Sušaudytos dainos (Vilnius, Vaga, 1990, 366 p.).
O apie stribus nėra sukurta nė vienos dainos, nė vieno eilėraščio, neištartas nė vienas pagarbus žodis! Ar reikia dar aiškesnio stribų vaidmens vertinimo?
Tad kelia nuostabą Liudo Truskos žodžiai (žr. minėtą straipsnį): Aš irgi pamenu, kas vyko 1946-1950 m. Augau partizanų krašte Dzūkijoje, kur jau tada kaimo žmonės partizanus vadino banditais. Ir jie iki šiol mena, kas tada išžudė jų šeimas, giminaičius. Tokius žodžius taria istorijos profesorius, kuris turėtų žinoti, jog Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Vaclovas Voveris-Žaibas, Konstantinas Bajerčius-Garibaldis ir daugelis kitų Dzūkijos didvyrių, kovojusių ir žuvusių Dzūkijos žemėje, negalėjo būti banditai ir skatinti banditizmą. Jie ir jų bendražygiai kovojo su Tėvynės okupantais, išdavikais, naikino ir įsakė naikinti šnipus, skundikus, trėmimų organizatorius ir vykdytojus bei panašius nusikaltėlius. Kaip buvo priimamas ir vykdomas partizanų karo lauko teismo nuosprendis, profesoriui turėtų būti žinoma. Jei nežinoma, patartina pasiskaityti neseniai mirusio partizano Povilo Pečiulaičio prisiminimų knygą Šitą paimkite gyvą (Kaunas, LPKTS, 1993, 300 p.). Negalima sakyti, kad anuo metu nebūta savivalės. Mūsų dienomis kasdien įvykdoma daug šiurpių nusikaltimų, tačiau tai neleidžia teigti, kad gyvename banditų visuomenėje.
Kad L.Truskai įsiminė jaunystėje girdėtas partizanų vadinimas banditais, perša mintį, kad jis gyveno kolaborantų aplinkoje, kurių Dzūkijoje būta ir kurie laisvės kovotojų iš principo kitaip nevadino. Šiaip paprasti dzūkai, ypač kaimo žmonės, buvo patriotai, visomis išgalėmis rėmė partizanus, juos globojo ir mylėjo. Dori dzūkai banditais galėjo vadinti tik stribus profesionalus ir aršius kolaborantus.
L.Truskos postringavimai apie banditus kažkaip per daug disonuoja su didžio patrioto Liongino Baliukevičiaus-Dzūko žodžiais jo dienoraštyje (Vilnius, LGGRTC, 2002, 186 p.): Kad ir kur nueitum šiandien po kaimą, ten visur girdėtum jaunimą partizanų dainas dainuojant, ir ne tik jaunimą, bet ir mažus vaikus piemenukus. Tose dainose vėl atgyja seniai žuvę partizanai ir jų darbai, vėl prieš akis stojasi sunki lietuvių tautos dalia. Dzūkijos kaimuose partizanų dainos nebūtų dainuojamos, jei ten partizanai būtų banditais laikomi.
Vargo istorikai ir laisvės kovos
Mūsų gėdai yra istorikų, kurie į didingą Birželio sukilimą žiūri pro Lietūkio garažo vartus, o herojiškasis partizaninis karas jiems tėra tik betono sienos daužymas plika galva. Anot L.Truskos, okupuota tauta turi sulaukti tinkamo momento sukilti. O jei tokio momento nepavyks sulaukti? Mūsų tautos patirtis rodo, kad po trijų kartų gyvenimo svetimųjų apsuptyje tautinė savimonė sunyksta.
Jei vadovautumėmės profesoriškąja logika, tai XIX amžiuje vysk. M.Valančiaus, J.Basanavičiaus, V.Kudirkos ir tūkstančių knygnešių veikla buvo beprasmiška nugalėti carizmą nebuvo jokios vilties. Juk po Muravjovo Koriko siausmo, patriotinės bajorijos išžudymo ir ištrėmimo, krašto kolonizavimo bei carinės administracijos didžiulių pastangų surusinti mūsų kraštą realios vilties išgelbėti išnykti pasmerktą tautą nebuvo. Laimė, anuo metu tamsi ir užguita liaudis profesoriškai negalvojo, o tautinio atgimimo šaukliai nelaukė tinkamo momento. Jei tada būtų laukta tinkamo momento, šiandien mūsų šventoji žemelė būtų vadinama iskonno russkij kraj.
Ar daug vilčių nugalėti gausybę priešų turėjo alkani ir vyžuoti 1919-1923 metų laisvės kovų savanoriai? Laimė, jie nelaukė tinkamo momento. Jei Truska savąją išmintį bruka studentams, stebėtis nereikia, kodėl jiems stinga pilietiškumo, patriotiškumo, laisvės kovų vaidmens supratimo.
Buvo reikalingas audringas Birželio sukilimas ir gen. P.Plechavičiaus Vietinė rinktinė, nes šios akcijos skelbė pasauliui tautos norą ir teisę gyventi laisvai. Buvo būtinas herojiškasis partizaninis karas, nes jis aukso raidėmis įrašė Lietuvos vardą į iš bolševizmo vergijos besivaduojančių tautų laisvės kovų istoriją. Buvo reikalingi Romo Kalantos ir Stanislovo Žemaičio ugnies fakelai ir viskas, kas demonstravo ryžtingą tautos pasipriešinimą okupantams, stiprino tautos dvasią ir nepalaužiamą jos laisvės siekį. Galop, nelaukiant patogaus momento, ryžtingai buvo paskelbtas Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimas 1990-ųjų kovo 11-ąją. Laukti nebuvo kada
Stribizmo dvasia
Stribizmas tai tautos interesų išdavimas ir laisvės kovų idealų niekinimas; politikierių klasta ir visuomenės mulkinimas; buvusiųjų renesansas ir pastangos susidėti net su velniu, kad tik įsitvirtintų prie valdžios lovio; košmaras Seimo veikloje ir siaubingas Lietuvos kompromitavimas; užsienio šefuojami tautos gelbėtojai ir penktosios kolonos siausmas bei visa tai, kas žlugdo tautinę savimonę ir ardo valstybės pamatus.
L.Truskai, kaip profesoriui, be abejo, gerai žinoma meninės kompozicijos teorija ir kontrasto principas joje. Pastangos įtvirtinti partizanų, kaip banditų, įvaizdį būtų sėkmingesnės, jei jis pasinaudotų kontrasto principu. Tam šalia banditų partizanų jam reikėjo nutapyti stribus, kaip gėrio įsikūnijimą. Tada jo siūlomu partizanų įvaizdžiu netyčia kas nors ir patikėtų, neskaitant buvusių stribų ir didesnės dalies dabartinių seimūnų, kuriuos visuomenė kotiruoja kaip Toričelio tuštumą ir Malevičiaus kvadratą Rafaelio šedevrų fone.
L.Truska ir kiti vargo istorikai bet kokią laisvės kovos su bolševizmu apraišką (Birželio sukilimą, gen. P.Plechavičiaus Vietinę rinktinę, partizaninį karą) dažniausiai vertina neigiamai. Savo poziciją jie aiškina moksliniu objektyvizmu. Atseit nesenų istorinių įvykių aiškinimas, remiantis tik emocijomis, iškreipia objektyvią tiesą.
Rimtų istorikų A.Anušausko, K.Kasparo, A.Bubnio, J.Starkausko ir kitų kapitaliniai veikalai, nors jų autoriai ir nedeklaruoja mokslinio objektyvizmo, alsuoja moksliniu sąžiningumu, analizės patikimumu, pilietine atsakomybe už publikuojamus tyrimų rezultatus.
Laisvės kovų dalyvių J.Lukšos-Daumanto, A.Ramanausko-Vanago, L.Baliukevičiaus-Dzūko, J.Lelešiaus-Grafo ir daugybės kitų partizanų prisiminimai parašyti remiantis tų prisiminimų autorių subjektyvia patirtimi audringo istorijos vyksmo verpetuose. Prisiminimai pasižymi jų autorių siekiu kuo objektyviau atspindėti buvusią tragiškai skausmingą ir nepaprastai kruviną tikrovę. Todėl vien prisilietimas prie tų knygų stiprina jas skaitančiųjų pilietinę savimonę ir didingą pagarbą kiekvienam, kas dalyvavo herojiškame pasipriešinime nepaprastai brutaliam agresoriui. Nei rimtų istorikų darbuose, nei didžių patriotų prisiminimuose neaptinkame nė užuominos, kad koks nors doras žmogus partizanus būtų vadinęs banditais. Banditais juos vadino maskoliai, Antanas Sniečkus, jo parankiniai ir armija kolaborantų, kurių nemaža dalis dar stengiasi koreguoti istoriją sau palankia kryptimi. Prof. L.Truskos atkakliai brukama savoji tiesa jiems neblogai talkina.
Kodėl nesididžiuojame herojiškomis laisvės kovomis?
Partizaninis karas buvo pati aršiausia ir kruviniausia laisvės kova tautos istorijoje. Šioje kovoje daug didvyrių pratęsė legendinį Pilėnų gynėjų žygdarbį, savo krauju surašė daug tautos herojinio epo puslapių. Didžiuotis turime kuo. Kodėl nesididžiuojame?
Atsakymas labai paprastas. Iš septyniolikos laisvės metų 13-14 metų šalyje muziką užsakinėjo A.Sniečkaus bendraminčiai, buvę šlovingosios LKP(b) nariai, šmaikščiai pasivadinę tyliaisiais rezistentais. Laisvės kovose ne tik kad nežuvo, bet ir nedalyvavo nė vienas tylusis rezistentas. Atvirkščiai šlovingosios nariai buvo toje pačioje barikadų pusėje, kurioje buvo okupantai. Tad koks gi tylusis rezistentas išdrįs didžiuotis laisvės kova, jei jo indėlis į tą kovą buvo su didžiuliu minuso ženklu?
Tad aišku, kodėl Lietuvos tūkstantmečio minėjimo proga šalies sostinėje Vilniuje neturėsime jokio paminklo, kuris primintų nepaprastai sunkią ir skausmingą tautos kovą už Laisvę. Tautos gėdai iškilaus jubiliejaus proga sostinėje neturėsime paminklo PARTIZANUI, laisva valia pasirinkusiam nemirtingąją mirtį vietoje vergo gyvenimo; neturėsime paminklo LIETUVEI MOTINAI, ant Tėvynės laisvės aukuro paaukojusiai visus vaikus ir bado mirtimi žuvusiai Sibiro pragare; neturėsime paminklo PARTIZANŲ RYŠININKEI LIETUVAITEI, iki išprotėjimo kankintai saugumo požemiuose ir neišdavusiai bendražygių. Ir suprantama, kodėl viso to, taip reikalingo kultūringai ir civilizuotai valstybei, neturėsime. Juk labai kvailai atrodytų komunaras, iškilmių metu prie šių paminklų dedantis puokštelę gėlių! Dori žmonės pirštais užbadytų, Dviračio žynios mirtinai išjuoktų
Rimtai kalbant, Vyriausybė ir Vilniaus savivaldybė laisvės kovų įamžinimo klausimu vykdo gėdingą ir nusikalstamą politiką. Būtent ši mankurtizmu kvepianti veikla ir yra ta priežastis, kodėl Lietuva nesididžiuoja herojiška laisvės kova ir nesupažindina pasaulio su tuo, ką turi brangaus, vertingo ir unikalaus.
© 2007 XXI amžius
|