Atnaujintas 2007 gegužės 9 d.
Nr.35
(1532)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Lotynų Amerikos Bažnyčios hierarchai – apie aktualiuosius iššūkius

Mindaugas BUIKA

Į žemyną skverbiasi žalingos ideologijos

Laukdami šiandien prasidedančio popiežiaus Benedikto XVI apaštališkojo vizito į Braziliją, kurio metu Aparesidos Dievo Motinos šventovėje jis inauguruos 5-ąją Lotynų Amerikos vyskupų generalinę asamblėją, šio žemyno Bažnyčios hierarchai svarstė šiam katalikiškiausiam pasaulio kontinentui iškilusius pastoracinius ir socialinius iššūkius bei jų galimus sprendimo būdus. Štai kalbėdamas neseniai Peru sostinėje Limoje surengtame kongrese, kurio tema buvo „Naujosios evangelizacijos Lotynų Amerikoje diagnozė ir perspektyvos“, vietos arkivyskupas kardinolas Chuanas Luisas Siprianis Tornas pažymėjo, kad reliatyvizmas ir utilitarizmas jau bando įsišaknyti Lotynų Amerikoje, nors dar nerodo tokio agresyvumo, kaip Europoje ir likusiame Vakarų pasaulyje.

Kardinolas aiškino, kad į žemyną skverbiasi ideologijos, kurios stengiasi atmesti krikščioniškosios moralės principus. Tų ideologijų šalininkai veda „realią kampaniją“, dėl ko vyksta išpuoliai prieš pagarbą gyvybei nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties, prieš šeimos instituciją, grindžiamą vyro ir moters santuoka, prieš moterį vardan ideologinio feminizmo. Visos šios idėjos, kurios yra „labai žalingos“ ir „ignoruoja prigimtinį įstatymą“, skverbiasi per atitinkamai orientuotą žiniasklaidą, išnaudojant ir naująsias technologines interneto ar mobiliųjų telefonų galimybes.

Lotynų Amerika šioje globalizacijos epochoje, matyt, negalės išvengti minėtos „planetarinės krizės“, tačiau vilties teikia žemyno gilus krikščioniškas identitetas, kurio išraiškos stebimos stipriose liaudiškojo pamaldumo tradicijose. Nors ir bandomas susilpninti, Bažnyčios dalyvavimas švietimo srityje ir socialinės paramos baruose Lotynų Amerikoje tebėra svarbus faktorius tikėjimui palaikyti, aiškino kardinolas Ch.Siprianis. Reikia toliau stiprinti Bažnyčios ugdomąjį vaidmenį, nes dorojantis su reliatyvistinėmis ir materialistinėmis ideologijomis yra svarbus dalyvavimas gerai pasirengusių pasauliečių, kurie neturėtų „senamadiškumo“ kompleksų dėl savojo tikėjimo viešosios raiškos visose gyvenimo aplinkybėse.

Ugdyti tikrus Jėzaus mokinius

Daugelis Lotynų Amerikos katalikų ganytojų, laukdami Aparesidos susitikimo, aptarinėjo 5-ajai asamblėjai popiežiaus Benedikto XVI parinktą prasmingą temą „Jėzaus Kristaus mokiniai ir misionieriai idant tautos Jame gyventų“. Honduro sostinės Tegusigalpos arkivyskupas kardinolas Oskaras Andresas Rodrigesas Maradiaga, kalbėdamas vasario mėnesį Argentinos ambasados prie Šventojo Sosto surengtoje konferencijoje, sakė, jog kai kam gali atrodyti, kad „mokinio“ tema labai bendra ir galbūt geriau būtų svarstyti skurdo Lotynų Amerikoje problemas. Tačiau taip nėra, nes būti pakrikštytu asmeniu dar nereiškia būti tikru Jėzaus mokiniu.

„Lotynų Amerika yra vilties kontinentas, kurioje gyvena viena didžiulė katalikų bendruomenė, – su pasididžiavimu kalbėjo ganytojas. – Mes savo žemyną vadiname katalikišku, nes didžioji dauguma jo gyventojų yra krikštyti katalikais. Deja, nemažai jų nėra turėję tinkamos katechizacijos ir religinio švietimo, todėl nėra galutinai subrendę tikėjime“. Šis religinės brandos stygius neleidžia pasipriešinti konsiumerizmo ir neoliberalizmo plėtrai, korupcinei ir laicistinei politikai, kuri stengiasi sumenkinti krikščioniškąjį solidarumą ir suabsoliutinti individualizmą.

Todėl naujosios evangelizacijos uždavinys – pasiekti „visus krikštytus krikščionis“, priminti ir paaiškinti jiems tikrąją Krikšto sakramento prasmę, kuris reiškia sekimą kasdienybėje Tuo, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. „Reikia iš naujo „pažadinti“ mūsų kontinento katalikus, kad jie galėtų spręsti didžiuosius Lotynų Amerikos klausimus išnaudodami savo „turimą moralinį rezervą“, taip patvirtindami, kad viltis šio regiono katalikybės atžvilgiu yra reali“, – sakė kardinolas O.Rodrigesas. Jis taip pat nurodė, kad tinkama katechizacija pažadina ir misijinį uolumą. Reikia žinoti, kad „Viešpaties Jėzaus skirta pasiuntinybė liečia ne tik Afrikos misionierius, bet kiekvieną krikštytą asmenį“, pabrėžė Tegusigalpos arkivyskupas. Turi būti atgaivinta kiekvieno kataliko „misijinė viltis“, kuri dabar yra užsnūdusi. „Mes laimingi, žinodami, kad esame „daugumos Bažnyčia“, tačiau užmigome, – sakė kardinolas O.Rodrigesas. – O turėtume jaustis laimingi tik skelbdami Viešpatį Jėzų Kristų. Dabar kartais baiminamės netgi Prakartėlės... O turime būti ryžtingi misionieriai – nedvejojantys – kaip šv. Paulius“.

Pažadinti snūduriuojančią misijinę dvasią

Apie būtinumą pažadinti „snūduriuojančią“ katalikų misijinę dvasią kalbėjo ir 5-osios generalinės asamblėjos rengėjas, Lotynų Amerikos vyskupų tarybos (CELAM) pirmininkas, Čilės sostinės Santjago arkivyskupas kardinolas Fransiskas Chavjeras Erasuris. Balandžio viduryje duotame interviu JAV katalikų žinių agentūrai CNA jis aiškino, jog ilgą laiką Lotynų Amerika turėjo laimę būti evangelizuojama kitų misionierių, atvykusių iš Europos, Jungtinių Valstijų, Kanados. „Mes įpratome priimti misionierius iš kitur, priimdami šią paramą nepažadinome savo misijinės dvasios“, – sakė ganytojas. Dažnas tikintysis Lotynų Amerikoje tiesiog kelia klausimą: jeigu mes čia visi esame katalikai, tai kodėl dabar reikia skelbti Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną?

Ganytojai turi paaiškinti tikintiesiems tokios nuostatos neteisingumą ir nuteikti juos misijiniam aktyvumui. Kardinolas F.Erasuris reiškia viltį, kad Lotynų Amerikos vyskupų generalinėje asamblėjoje bus priimta „Didžiosios kontinentinės misijos“ programa. Tai įmanoma, nes jau keletą pastarųjų metų CELAM rengia „kontinentinės misijos“ dokumentų projektus, pavyzdžiui, direktyvas pasauliečiams misionieriams, kurie lankosi gyventojų namuose, kalbasi su jais apie tikėjimą, supažindina su Evangelijos mokymu. Kardinolas F.Erasuris pabrėžė, kad šios iniciatyvos tikslas yra ne tik sugrąžinti žmones į Katalikų Bažnyčią po to, kai juos paviliojo sektos, kurių daugybė veikia Lotynų Amerikoje. Svarbiausias dalykas yra užtikrinti, kad bažnytinės bendruomenės būtų tikrų Jėzaus mokinių bendruomenės, kurie nuosekliai gyventų pagal Evangeliją.

Kitas iš Čilės kilęs ir dabar tarnystę Vatikane einantis kardinolas Chorchė Arturas Medina Estevesas taip pat CNA žinių agentūrai sakė, kad 5-oji Lotynų Amerikos vyskupų generalinė asamblėja aptars tokius esminius iššūkius regiono katalikybei, kaip išpuoliai prieš tradicinės šeimos instituciją, kunigystės pašaukimų ugdymas ir atnaujintos katechezės poreikis. Kardinolas Ch.Medina, kuris anksčiau yra ėjęs atsakingas Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos prefekto pareigas, sakė, kad Lotynų Amerikoje, kaip ir kitur pasaulyje, šeimai grėsmę kelia liberalūs skyrybų įstatymai, nauji kultūriniai papročiai, konfliktuojantys su krikščioniška morale, ypač gyvenimas be Santuokos sakramento ir sugyventinių sąjungų įteisinimas, įskaitant homoseksualų sąjungas.

Šių tendencijų akivaizdoje kaip niekad yra aktuali šeimų pastoracija, ypač žinant, kad būtent krikščioniškoje šeimoje yra ugdomi ir dvasiniai pašaukimai. „Jeigu šeimos struktūra nėra sveika, daug sunkesnis tampa ir kunigystės pašaukimo išskyrimas“, – sakė kardinolas Ch.Medina. Jis taip pat nurodė, kad būsimajame Lotynų Amerikos vyskupų susitikime bus daug kalbama apie jaunimo ir suaugusių žmonių katechezę. Šiuo atžvilgiu tinkamiausi įrankiai yra Katalikų Bažnyčios katekizmas, ypač jo Kompendiumas (sutrumpinta forma), kuris jau išleistas daugeliu nacionalinių kalbų. Vyskupai turi suprasti, kad tik tvirtas asmeninis tikėjimas gali reikšmingiausiai daryti įtaką žmonių nuostatoms ir požiūriams. „Išorinis spaudimas gali turėti tik trumpalaikį pasikeitimą, tvirtas tikėjimas veda į tikrą širdies atsivertimą“, – aiškino kardinolas Ch.Medina. Jis taip pat pažymėjo, kad savo 5-ojoje asamblėjoje Lotynų Amerikos ganytojai aptars ir regiono socialinius iššūkius, ypač susijusius su nemažėjančiu skurdu bei ekologine krize.

Popiežius žino apie padėtį žemyne

Bažnyčios hierarchas sakė, kad popiežiaus Benedikto XVI vizitas į Braziliją pirmiausia bus pastoracinis, skirtas „sustiprinti tikėjime kiekvienos diecezijos brolius vyskupus ir visus tikinčiuosius, kurie šv. Petro įpėdinyje mato tikėjimo vienybės garantą“. Be jokios abejonės, katalikiškoji Lotynų Amerika yra artima Šventojo Tėvo širdžiai, ir tai akivaizdu iš to fakto, kad jis gerai moka ispanų kalbą, kuri vyrauja (kartu su portugalų kalba) tame kontinente.

Taip pat ispaniškai gerai kalbantis ir Lotynų Amerikos Bažnyčią artimai pažįstantis Jungtinių Valstijų sostinės Vašingtono kardinolas Teodoras Makarikas yra įsitikinęs, kad popiežius Benediktas XVI bus svetingai priimtas Brazilijos, kaip ir viso žemyno tikinčiųjų. Vietos gyventojai „bus sužavėti to žmogaus kuklumo ir švelnumo“, kuris yra labai kontrastingas vietos politinei vadovybei būdingam reikšmingumui bei arogancijai. Kardinolas T.Makarikas, kuris prieš metus dėl amžiaus atsistatydino iš Vašingtono ordinaro pareigų, balandžio pabaigoje duotame interviu JAV katalikų laikraščiui „The National Catholic reporter“ sakė, kad lotynų amerikiečiai pajus, jog Popiežius, nors yra „grynas“ europietis, žino jų vietinę situaciją geriau nei jie galėjo įsivaizduoti.

Kardinolas T.Makarikas pastebėjo, kad Benediktas XVI, dar prieš išrenkant šv. Petro įpėdinį, kai daugiau kaip du dešimtmečius vadovavo Tikėjimo doktrinos kongregacijai, dažnai susitikdavo su Lotynų Amerikos vyskupais ir kitais žemyno katalikų veikėjais, todėl gerai žino regiono bažnytinius reikalus. Jo vadovaujama minėta Šventojo Sosto dikasterija yra atlikusi išsamų Lotynų Amerikoje paplitusios vadinamosios „išlaisvinimo“ teologijos tyrimą ir 1984 bei 1986 metais paskelbusi atitinkamus dokumentus, perspėjančius dėl marksizmo įtakos pavojų.

Naujoji popiežiaus Benedikto XVI enciklika „Deus caritas est“ taip pat turėtų būti artima Lotynų Amerikos katalikams, kurie yra jautrūs „jausmo“ žmonės. Jiems reikia kalbėti „širdžiai, ne vien tik galvai“, ir šiuo atžvilgiu Šventojo Tėvo enciklikoje išplėtota diskusija apie žmogiškąją ir dieviškąją meilę išreiškia Lotynų Amerikos krikščionybės esmę. „Daugiau nei bet kuriai kitai vietai, „Deus caritas est“ yra skirta Lotynų Amerikai“, – pažymėjo kardinolas T.Makarikas. Taigi popiežiaus Benedikto XVI sprendimas atvykti į visos Lotynų Amerikos vyskupų susitikimą – jame su balso teise taip pat dalyvaus Ispanijos, Portugalijos, Jungtinių Valstijų ir Kanados episkopatų atstovai – yra „didelė malonė“ bei ženklas „jo meilės ir pastoracinio rūpesčio šios pasaulio dalies Bažnyčiai“.

Tuo pat metu Šventojo Tėvo vizito Brazilijoje metu vyksiančiuose pokalbiuose su visos Lotynų Amerikos vyskupais laukia „nelengvas“ uždavinys, nes reikia kovoti su naujais iššūkiais. Kardinolas T.Makarikas priminė, kad pastaruosius trejetą dešimtmečių didžiausias dėmesys buvo skiriamas „išlaisvinimo“ teologijos perlenkimams, o dabar svarbiausias yra iškilęs „augantis sekuliarizmas“ bei sekmininkų ir evangelinių sektų proveržis. Visi gerai prisimena, kaip 2005 metų Vyskupų Sinodo narius šokiravo tuometinio San Paulo arkivyskupo (dabartinio Kunigų kongregacijos prefekto) kardinolo Klaudijo Umešo kalba, kai jis atskleidė, jog kasmet Brazilijos katalikų sumažėja 1 proc., nes jie pereina į protestantiškas sektas.

Kalbėti skirtingomis kalbomis, bet vienu balsu

„Kitas dalykas yra tai, kad pirmą kartą Lotynų Amerikoje iš viso nusisukama nuo religijos“, – pastebėjo kardinolas T.Makarikas, nurodydamas tam tikras įstatymų leidybos tendencijas. Štai kai kuriose šalyse – Meksikoje, Kolumbijoje, Salvadore, Čilėje – stengiamasi liberalizuoti abortų įstatymus. Panašios diskusijos pradedamos ir Brazilijoje. Kitas iššūkis yra tai, ką ganytojas vadina „naujosiomis diktatūromis“ Lotynų Amerikoje. Iki šiol komunistų buvo valdoma vienintelė izoliuota Kuba, bet dabar iškilo Hugo Čaveso „fenomenas“ Venesueloje, kuriuo seka Bolivija, Ekvadoras, Čilė ir netgi didžioji Brazilija. „Kiekvienu atveju ten kairiųjų vyriausybės konfliktuoja su Bažnyčia, ką ypač aiškiai matome Venesueloje“, – sakė kardinolas T.Makarikas.

Ieškant naujų pastoracinių strategijų šių iššūkių akivaizdoje, Vašingtono kardinolas pirmiausia pabrėžia, kad vietos vyskupai būtų visiškoje vienybėje su Šventuoju Tėvu. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais buvo iškilę kai kurių nesusipratimų, ypač dėl „išlaisvinimo“ teologijos. „Be ištikimybės Petro sostui, Bažnyčia Lotynų Amerikoje nieko negalės pasiekti, – pabrėžė kardinolas T.Makarikas. – Yra svarbu, kad mes kalbėtume vienu balsu, nors ir ne viena kalba. Mums reikia vieno balso, skambančio daugeliu kalbų“.

Kitas uždavinys, ypač esant kunigų stygiui Lotynų Amerikoje – platesnis pasauliečių įtraukimas į pastoracinių bei socialinių uždavinių vykdymą. Pasirėmęs atitinkamu II Vatikano Susirinkimo mokymu, ganytojas priminė, kad „Evangelija parašyta ne tik kunigams, bet kiekvienam tikinčiajam“. Jis pripažino, kad šis klausimas darniai diskutuojamas tarp Lotynų Amerikos sielovadininkų, nes kai kurios pasauliečių organizacijos bei vadinamosios „bazinės bendruomenės“ ne visada savo veiksmus derina su Bažnyčios hierarchais, o kartais parodo ir tikrą nepaklusnumą. Todėl yra reikalinga tinkama pasauliečių formacija ir rūpestingas pastoracinis vadovavimas, kad pasauliečiai gerai suprastų jiems skirtą misiją.

Baigdamas pokalbį kardinolas T.Makarikas teisingai pastebėjo, kad Lotynų Amerikos vyskupų generalinę asamblėją atidžiai seks JAV ir viso pasaulio katalikai, nes daugelyje planetos vietų yra iškilusios panašios problemos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija