Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Portretas
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Miestas prie ežero

Simno kunigai ir jų svečiai 1940 metais. Trečias iš kairės sėdi klebonas kun. Vincentas Šeškevičius

Paminklas Lietuvos partizanams, žuvusiems Liepakojų kaime 1945 m. vasario 21 d.

Magdeburgo teisė prieš 380 metų

Neseniai išėjo 200 puslapių apimties gausiai iliustruota knyga apie Simną, taip ir pavadinta „Simnas“. Jos autoriai – Kauno medicinos universiteto profesorius gydytojas kardiologas Arvydas Šeškevičius ir fizikos mokytojas Benonas Šeškevičius. Leidinį jie paskyrė Magdeburgo teisių suteikimo Simno miestui 380 metų sukakčiai pažymėti.

Apie šį miestelį nemažai rašyta enciklopedijose, kituose leidiniuose, periodinėje spaudoje prieškaryje bei atstačius Lietuvoje nepriklausomybę, užsienyje ir, suprantama, Lietuvoje. O štai dabar pasirodė knyga apie šią istorinę vietovę.

Simnas įsikūręs 25 km į vakarus nuo Alytaus, prie Alytaus – Simno – Krosnos – Kalvarijos –Marijampolės kelio ir Alytaus – Šeštokų geležinkelio, Simno ežero pietiniame krante ir nusitęsia iki Gilučio ežero rytinio kranto prie Spernios upelio.

Autoriai pratarmėje rašo, kad knyga nepretenduoja į mokslinę monografiją, tai daugiau istorinių faktų aprašymas, vietos gyventojų prisiminimai: buvo svarbu žmonių likimai, jų džiaugsmai, vargai, rūpesčiai ir nelaimės. Leidinyje stengtasi aprašyti simniečių papročius, jų šventes, paminėti čia gimusius, gyvenusius šviesius žmones, kurie visais, net pačiais sunkiausiais lenkinimo, vokiečių, sovietinės okupacijų laikais sugebėjo išlikti žmonėmis, padėti savo kaimynui, artimui. Jie rasdavo ramybę ir tikėjimą bažnyčioje – dvasinėje šventovėje, kuri guodė sunkiausiu metu ir leido išlikti. O mokyklos išleido į gyvenimą daug šviesių, Lietuvoje garsių žmonių.

Rašydami Simno istoriją, autoriai naudojosi dekano kunigo Vincento Šeškevičiaus rankraščiu, kurį, bijodamas sovietinių represijų ir istorijos falsifikavimo, paliko ilgamečiam Simno bažnyčios zakristijonui Jurgiui Šeškevičiui. „Rankraštis mūsų šeimoje buvo rūpestingai saugomas ir tik Lietuvos atgimimo metu paviešintas ir padaugintas“, – rašo knygos autoriai.

Manoma, kad rašytiniuose šaltiniuose Simno vietovardis pirmą kartą buvo paminėtas 1494 m. birželio 22 d. ir tų pačių metų spalio 16 dieną. O 1549 m. Zigmanto Senojo rašte Simnas paminėtas jau kaip miestas. 1626-ųjų pradžioje karalius Žygimantas III Vaza Simnui suteikė Magdeburgo miesto teises. Jam skiriamas antspaudas, herbas, leidžiama turėti rotušę, duonos, žuvų ir mėsos krautuves, vaškinę lajaus ir vaško gamybai, svarstykles, užeigą, pirtį, malūną. Tarp miesto pareigūnų buvo vaitas, burmistras, suolininkai (tarėjai), įsteigtas vaito teismas.

Daug žalos gyventojams padarė 1710- 1712 metų badas ir maras, po kurių Simnas ilgai neatsigavo. Tik po 18 metų pradėta miestą atstatyti. Atstatyta ir bažnyčia.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvoje paskelbus nepriklausomybę, Simne imta formuoti vietos valdžia. Šioje veikloje ypač aktyviai dalyvavo klebonas kun.V.Šeškevičius, kun. J.Luckus, karininkas A.Zubrys. Buvo sudaryta vietos policija, išrinktas valsčiaus viršaitis, sekretorius. Simno komitetas ėmė rūpintis miško apsauga, kovojo su plėšikais, degtindariais.

Atkuriant nepriklausomybę, Lietuvą ėmė pulti bolševikai, lenkai, bermontininkai. Simno apylinkėse susibūrė būrys savanorių, kurie Alytuje dalyvavo mūšyje su bolševikais. Vietiniai lenkuojantys simniečiai įvykdė perversmą, bet jis buvo greit numalšintas, o perversmo organizatoriai griežtai nubausti.

Okupacijos

Kaip ir Lietuva, Simnas taip pat nukentėjo sovietinės ir vokiečių okupacijų metais.

Sovietai nacionalizavo parduotuves, fabrikėlius, kitą turtą, buvo uždraustos katalikiškos, patriotinės organizacijos. Prasidėjo trėmimai.

Vokiečiai okupantai masiškai žudė žydus, kurie sudarė apie pusę Simno gyventojų. Parapijos klebonas kun. V.Šeškevičius kiek galėdamas gelbėjo žydų šeimas, jas šelpė maistu, kitaip padėjo išvengti žūties. Už šį žygdarbį garbusis kunigas įrašytas į žydų gelbėjimo sąrašą. O ūkininkė Ona Matulevičienė už pagalbą žydams 1991 metais apdovanota Pasaulio tautų teisuolio medaliu ir Garbės raštu.

O tuomet, 1941 m. rugsėjo 12 d., Kalesninkų giraitėje, Pošnelėje, buvo sušaudyta 414 vyrų, senelių, vaikų. Aukoms atminti toje vietoje pastatytas paminklas.

Užėjus antrajai sovietų okupacijai, vėl prasidėjo trėmimai. Nemažai Simno šviesuolių pasitraukė į Vakarus. Parapijos klebonas dekanas kun.V.Šeškevičius irgi turėjo pasitraukti, bet nespėjo – buvo areštuotas Šunskuose, nuteistas 10 metų ir kalėjime mirė. Į Sibirą ištremti Simno gimnazijos mokytojai S.Slavėnas, G.Giniūnaitė, A.Bučiūnaitė, O.Akelaitytė. Buvo tremiami ne vien mokytojai, bet ir mokiniai, šeimos.

Po Antrojo pasaulinio karo simniškiai, kaip ir visa Lietuva, ilgai nenorėjo paklusti rusams okupantams, o ypač ūkininkai, kurie priešinosi kolektyvizacijai. Dar 1944-aisiais Simno apylinkėse susiorganizavo lietuvių partizanų padalinys, veikęs Kęstučio apygardoje. Keršydami sovietų okupantai daugelį simniškių suėmė, sušaudė ar ištrėmė.

Nuo 1945 metais partizanų veikla Simno apylinkėse buvo aktyvi, tai sukėlė dar aršesnę okupantų reakciją. 1945 m. vasario 21d. Simne įsikūrusio garnizono kareiviai su vietiniais stribais užklupo A.Kušlio vadovaujamus partizanus Liepakojų kaime. Nukautus 22 partizanus atgabeno į miestą ir išvertė centrinėje aikštėje. Jie perlaidoti Simno kapinėse, bendrame kape. Dabar kapinėse stovi paminklas šiems tautos didvyriams. Knygoje „Simnas“ įrašyti partizanų vardai, pavardės.

Gerai žinomas ir Kalniškės mūšis, kuris įvyko 1945 m. gegužės 16 d. Jame žuvo keli šimtai enkavėdistų ir 44 partizanai. Jų kūnai taip pat buvo suguldyti Simno aikštėje, vėliau užkasti už kapinių netoli Simno ežero. Šį kapą sovietmečiu žmonės slapčia lankė, puošė gėlėmis, prie jo meldėsi. Tą mūšį gerai prisimena jo dalyvis, Simne gyvenantis Edmundas Austrevičius; knygoje yra jo atsiminimų apie tuos įvykius. Žuvusieji 56 partizanai Atgimimo metu buvo perlaidoti, jiems iš laukų, kur vyko mūšiai, akmenų pastatytas paminklas. Su žuvusiųjų pavardėmis. Jos įdėtos ir knygoje.

Čia gimė „LKB kronika“

Sovietų okupacijos metu skaudžią dalią, represijas patyrė ir Bažnyčia. Todėl buvo ryžtasi spaudos pagalba papasakoti pasauliui apie Lietuvos Bažnyčios dusinimą. Taip gimė pogrindinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ idėja.Vienas iš jos iniciatorių buvo kunigas (dabar – Kauno arkivyskupas ) Sigitas Tamkevičius. Jo iniciatyva ir pastangomis „LKB kronika“ pradėta leisti Simne. Šiam leidiniui pritarė ir kardinolas Vincentas Sladkevičius, kuris tapo leidinio krikštatėviu. Pirmas „Kronikos“ numeris buvo išleista 1972 m. kovo 19 d. Simno klebonijoje. Tad šis miestas ir tapo „LKB kronikos“ lopšiu. Netrukus leidinio pagalbininkais – leidėjais ir platintojais – tapo ir daugiau patriotų.

Iškilioji bažnyčia

Vienas iš Simno akcentų – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Ji stovi ant aukšto kalnelio prie Simno ežero. Tai pirma bažnyčia Sūduvoje, pastatyta 1520 metais. Knygoje aprašoma šios Dievo šventovės istorija, jos statytojai, kunigai, klebonai, vikarai, išorės, vidaus architektūros, puošybos akcentai, altoriai, paveikslai. Bažnyčia ne kartą buvo perstatoma, ypač po gaisrų, karų, kitų nelaimių. Ja labai rūpinosi klebonas kun. V.Šeškevičius, klebonai – dabar Vilkaviškio vyskupijos vyskupas emeritas Juozas Žemaitis, K. Krušnauskas, Juozas Matulevičius, tuometinis vikaras S.Tamkevičius, zakristijonas, daugiau nei pusę šimto metų čia tarnavęs J.Šeškevičius, kiti garbūs Bažnyčios tarnai. Knygoje pagarsinti visi žinomi nuo XVII amžiaus Simno parapijoje tarnavę kunigai, vienuoliai.

Šiandien Simno parapiją sudaro apie pusšešto tūkstančio gyventojų, praktikuojančių katalikų yra apie 80 proc., mokyklose tikybos pamokas taip pat lanko apie 80 proc. moksleivių. Gyvuoja du bažnytiniai chorai, suremontuoti parapijos namai.

Leidinyje pagarsinti ir kiti žymūs Simno žmonės: dailininkas, skulptorius Antanas Aleksandravičius, pedagogas, etnografas Petras Bendorius, pedagogė tremtinė Onutė Alksninytė-Grabštienė, mokslininkas, pedagogas ir diplomatas Ignas Jonynas, pedagogas ir rašytojas Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, poetas, pedagogas A.Matutis, pedagogė, tremtinė Onutė Alksninytė-Grabštienė, kiti žmonės, garsinę ir dabar garsiną gimtąjį miestą.

Šiandien Simnas – tai ir darbštūs žmonės, katalikai, taip pat – vidurinė mokykla, Sporto, Žemės ūkio mokyklos, biblioteka, Kultūros centras, Miroslavo globos namų skyrius, ambulatorija, vaistinė, UAB „Alytaus melioracija“, Žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimo centro filialas, Žuvinto biosferos rezervatas, pensininkų sąjungos „Bočiai“ skyrius, kitos organizacijos. Tai praeitis, ši ir ateinanti diena.

„Mes ilgai svarstėme, ar sugebėsime parašyti ir ar turime teisę rašyti istorinę knygą...“ – kukliai pastebi Arvydas ir Benonas Šeškevičiai. Bet jie, be abejo, yra iš tų žmonių, kurie, be savo tiesioginio darbo, geba neblogai literatūriškai reikšti mintis, yra kūrybingi, pastabūs lietuviško žodžio mylėtojai.

Benjaminas ŽULYS

© 2007 „XXI amžius“