|
Dėl Lenkijos 1791 metų konstitucijos minėjimo
Lietuvos Respublikos Seimas skubos tvarka šoko papildyti Atmintinų dienų sąrašą Lenkijos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos minėjimu. Tą siūlymą Seimui pateikė laikinai einantis Užsienio reikalų komiteto pirmininko pareigas seimūnas Petras Auštrevičius. Suprantama, Lenkijai tai reikšmingas ir svarbus dokumentas pirmoji konstitucija Lenkijoje ir tam tikra prasme naujovė Europoje, bet ne ypatingai reikšminga savo turiniu.
Lenkijos bajorų savivalė išsikerojo 80 metų valdant Vazų dinastijai, ypač karaliui Jonui Kazimierui. Bajoriškoji liberum veto teisė beveik neleido priimti jokių bajorams nepageidaujamų, bet valstybei stiprinti reikalingų įstatymų. Net buvo teigiama: Valstybė laikosi netvarka. (Ar nepanašu, kaip dabar pas mus!?) Lietuvos bajorai, kunigai lenkėjo, ėmė kalbėti lenkiškai, perėmė lenkų madas aprangoje tapo lietuvių kilmės lenkais. Pražūtingiausia lietuvių tautai buvo tai, kad sulenkėję bajorai ėmė vadintis tauta. Turtuolis bajoras ir plikbajoris buvo teisiškai lygūs. Todėl į bajorų seimelį didžiūnas atsiveždavo daug jam pavaldžių plikbajorių, ir šie balsuodavo pagal didžiūno komandą. (Ar kartais nepanašu į mūsų Seimą?) XVIII amžiuje Vakarų Europoje prasidėjo reformos, t.y. feodalizmo irimas. Tai palietė bajorijos savivaliavimų nualintą ir į Rusijos įtaką patekusią Lenkiją, vadinamą Respublika, kurios sudėtyje po Liublino unijos jau beveik 210 metų buvo ir Lietuva. Prasidėjęs Respublikos bajorų seimas 1788 metais posėdžiavo net ketverius metus. (Anksčiau bajorai posėdžiaudavo tik šešias savaites ir išsiskirstydavo paprastai nieko nauja nenutarę, nes galiojo bajorų veto teisė, nes užtekdavo ir vieno bajoro veto.) 1788 metais susirinkusio seimo bajorai sudarė dvi siekių grupes: reformatoriai, siekę reformų ir savarankiškumo nuo Rusijos, ir konservatyvioji opozicija, siekusi išlaikyti santvarkos nekeičiamumą, bajorų savivalę, vadinamą aukso amžiumi. Pasiekta, kad 1789 metais iš Lenkijos buvo išvesta Rusijos kariuomenė, konservatyviosios lenkų bajorijos rėmėja. Atsirado galimybė veikti reformatorių grupei. Po ilgų ginčų patvirtintos kai kurios reformos:
1. Panaikino Nuolatinę bajorų tarybą ir įsteigė Įstatymų sargybą. 2. Įsteigė penkias ministerijas (bendras Lenkijai ir Lietuvai). 3. Įsteigė tris bendras komisijas. 4. Panaikino bajorų savivaliavimo įrankį liberum veto. 5. Priėmė įstatymą, kad tik bajorai yra visateisiai piliečiai. 6. Suteikė daugiau teisių miestiečiams, kurių turtingieji galėjo gauti bajorų titulą.
Visais šiais nutarimais Lietuvai savarankiškumo nesuteikta, nebuvo minimas net jos vardas. Net trys svarbiausios valstybei komisijos karo, iždo ir policijos tik bendros. Visa centrinė valdžia ministerijos, komisijos ir kt. tik bendros. Kai kurie patriotiškai nusiteikę Lietuvos bajorai mėgino protestuoti, bet jų nebuvo dauguma, o veto teisė jau buvo panaikinta, sprendė balsų dauguma, o ją sudarė lenkai. Išsiderėta tik tiek, kad kas trečias seimas vyks Lietuvos Gardine. Dar išsiderėtas bendras iždas, bet Lietuvos pinigų kasa liks Lietuvoje.
Ketverių metų seimas ir 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija Lietuvą galutinai suliejo su Lenkija. Net iki tol raštuose vadinta Abiejų Tautų Respublika dingo iš užrašų. Atsirado tik Respublika (lenkiškai Žecpospolita). Konstitucija nesustiprino nei sukiužusios Respublikos, nei buvo negirdėtas atradimas Vakarų valstybėms. Lietuvos Statutai jau buvo išvydę pasaulį. Ši konstitucija lenkų šlėktoms paliko pakankamai vietos laisvei, o paveldima monarchija neįgavo jokių realių svertų nevaldomai bajorijai tramdyti. Lietuva, iki to laiko išlaikiusi savo atskirą valstybinį valdymo aparatą, dabar tapo Lenkijos provincija, be Lietuvos vardo. Laimė, gegužės 3 dienos konstitucijos sumanymas liko neįvykdytas: Rusija, Austrija ir Prūsija pasidalijo Respubliką, ir Lietuva pateko į 120 metų trukusį Rusijos jungą. Praktiškai neįgyvendinta gegužės 3 dienos konstitucija liko tik popieriuje ir apie jos realią reikšmę, svarbą teisėsaugoje bei visuomeninėje praktikoje negali būti ir kalbos.
Žinoma, kai kurie mūsų dabartiniai istorikai labai mėgsta žaisti Lenkijos istorijos korta, nes lenkai už tai dosniai atsilygina ordinais, kryžiais. Kai kam maloniau švęsti Lenkijos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos minėjimus, negu Lietuvos istorijos reikšmingas datas. Kiekviena valstybė, tauta tegu švenčia savas reikšmingas jų istorijos raidai datas. Tai jų patriotinė pareiga. Mes turime savų reikšmingų istorinių įvykių, datų. Paskutinis Liublino unijos ryšys buvo nutrauktas tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai Popiežius atskyrė Vilniaus arkivyskupiją nuo Lomžos diktato.
Dr. Juozas PARNARAUSKAS
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|