|
Pavasarinis karštis politikoje
Dr. Rūta Gajauskaitė,
kriminologė
Galvojate, kad taip yra vadinami valstybininkai? Vis dar gyvena velykiniais ramybės palinkėjimais ar švenčių prisiminimais? Anaiptol!
Pirma, dauguma valdančiųjų niekada nebuvo katalikai tik aršūs buvo kovotojai su religiniu fanatizmu, su Bažnyčia ir tikinčiais tėvynainiais. O tai, kad šiandien pirmosiose eilėse prie altoriaus matome besižegnojančius, dievobaimingą veido išraišką nutaisiusius buvusius partsekretorius kokti apgaulė ir šventvagystė. Nereikėjo nė Stalino portreto altoriuje vien dėl jų apleido Katedrą tikintieji.
Antra, elitą slegia postų dalijimosi rūpesčiai, o ne dievobaimingos mintys. Praradusius įtaką savivaldybėse kaip prisitrinti prie naujos valdžios ir už nieką neatsakyti. O tokių dykų etatų per septyniolika atkurtos Nepriklausomybės metų prikurta sočiai. Kitiems galvosūkis kaip su buvusių merų pagalba laimėjus konkursą, kuriam pats rengė sąlygas ir pats vienas dalyvavo, išsilaikyti naujose pareigose.
Nors ir kamuojamas nerimo dėl galimo praėjusios kadencijos mero veiklos audito, buvęs Vilniaus meras jaučiasi geriau. Juk A.Zuokas priklauso elito klubui, o Liberalcentristų partija visomis išgalėmis remia krizės kamuojamą G.Kirkilo mažumos Vyriausybę. Bet kai užnugaryje A.M.Brazauskas, tokio pavojaus lyg ir nebelieka. AMB jau prakalbo neprieštaraujantis galimai socdemų ir aršios A.Zuoko veiklos kritikės Liberaldemokratų partijos koalicijai Vilniuje. Tad ir pavojus, kad gali būti peržiūrėtas skandalingas bendrasis miesto planas ar atšauktas paskutinio miesto tarybos posėdžio nutarimas skirti nemokamai didžiules patalpas miesto centre bei už mokesčių mokėtojų lėšas išlaikyti A.Zuoko vadovaujamą Vilniaus klubą, baigia išnykti. Jeigu jau nutildytos kalbos apie Rubicon gruop finansines machinacijas ir juodąją buhalteriją, tai užsimirš ir kiti A.Zuoko darbeliai.
Žinoma, už gera reikia atsilyginti geru. A.Čaplikas tapo lyg ir ryšininku veda intensyvias derybas su Darbo partijos atstovais ne tik dėl naujos valdžios koalicijos sudarymo, bet ir jos išplėtimo. Kartu su Darbo partija patyliukais į valdžią taikosi grįžti paulauskininkai. Atrodo, nesikrato noro tapti valdančiosios koalicijos partneriais ir Petro Auštrevičiaus liberalų sąjūdis pamiršo iškastą karo kirvį prieš zuokininkus ir ne taip seniai įvykusias oficialias skyrybas. Anot liberalcentristų, taip daryti stumia Tėvynės sąjungos frakcija, (neva) griaunanti Seimo ir Vyriausybės darbą, ir vis didėjantis konservatorių destruktyvumas.
Nuo pirmųjų dalyvavimo politikoje dienų A.Čaplikas nestokojo sugebėjimo plūduriuoti politiniuose vandenyse. Jau tuomet jo dviprasmiška pozicija itin atsakingais politiniais momentais nekėlė susižavėjimo. Kaip ir deputato disidento Vytauto Bogušio sprendimai dabar seimūnas V.Bogušis labai aktyviai gina KGB rezervininką Arvydą Pocių. Tad neturėtų stebinti A.Čapliko pareikšta nuomonė apie konservatorius, kad pastarieji, įstrigę problemų ir interesų liūne, stumia į sumaištį ne tik Seimą ir Vyriausybę, bet ir visą šalį. Toks politinis dviejų cinizmas pradeda kenkti ne tik politiniam, bet ir ekonominiam šalies stabilumui. Todėl, jausdama atsakomybę už tolesnę šalies raidą, valdančioji koalicija yra tiesiog priversta ieškoti patikimesnių partnerių, galinčių užtikrinti normalų Seimo ir Vyriausybės darbą. Tokia dviejų buvusių Sąjūdžio deputatų priešprieša dešiniesiems ir perėjimas priešo pusėn ne tik stebina, piktina, bet ir kelia įtarimų...
Taigi tapę socdemų ruporu, liberalcentristų lyderiai įrodė neturintys nei politinių, nei ideologinių, nei ekonominių įsitikinimų kinta priklausomai nuo galimybės priglusti prie taip trokštamo valdžios lovio laipsnio. Tačiau viešas pareiškimas, kad konservatoriai griauna Seimo ir Vyriausybės darbą, stumia į sumaištį visą šalį, viršija bet kokias sveiko proto ribas. Jeigu šioje partijoje esama nors truputis demokratijos, tokį viršūnių elgesį bei požiūrį į politinės krizės priežastis valstybėje turėtų įvertinti paprasti partijos nariai, rajonų skyriai.
Valdančiosios mažumos koalicijos virsmo ir reikėjo tikėtis. Nes buvusi partinė nomenklatūra ir jos satelitai negalėjo susitaikyti su padėtimi, kad jų veiksmus kas nors kontroliuotų, kad būtų reikalaujama vykdyti prisiimtus įsipareigojimus mažumos Vyriausybę parėmusiai konservatorių partijai. Tačiau, griuvus A.M.Brazausko Vyriausybei, socdemams reikėjo atokvėpio, kad gautų laiko permąstyti padarytas klaidas, pergrupuoti jėgas. Visą šį laiką ore tvyrojo tik vienas klausimas: kada ir kaip buvusi nomenklatūra bandys atsikratyti opozicijos kontrolės?
Ši valanda išmušė, kai Tėvynės sąjungos prezidiumas kreipėsi į socdemų partiją, prašydamas pareikšti savo požiūrį į svarbius valstybės gyvenimo klausimus dėl KGB rezervininko A.Pociaus likimo, Seimo parlamentinio tyrimo metu atskleistų faktų apie skandalingą Dujotekanos įtaką, skiriant aukštus valstybės pareigūnus bei priimant svarbius valstybės sprendimus.
Šie du klausimai turėjo būti raktai, atrakinantys duris į bendradarbiavimą Lietuvos labui. Arba užrakinti ir atsiriboti grupinių interesų siekiui. Durys, deja, buvo užtrenktos.
Apsiskelbęs visam laikui išeinantis iš politikos, apmulkinęs visuomenę ir bendrapartiečius, gudrus taktikas A.M.Brazauskas, laikinai atleidęs valdžios vadžias partijoje, ne tik išsiaiškino padėtį, bet ir perrikiavo jėgas. Skubiai sukviesta į socdemų partijos valdybos posėdį senoji gvardija Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Česlovas Juršėnas, Socialdemokratų frakcijos Seime seniūnė Irena Šiaulienė, LSDP pirmininko pirmasis pavaduotojas Vytenis Andriukaitis, buvęs finansų ministras Zigmantas Balčytis ir Lietuvos ambasadorius Estijoje Juozas Bernatonis nutarė, kad susitarimas su konservatoriais nebegalioja, tačiau dabartinė Vyriausybė toliau dirbs.
Argi toks sprendimas ne klasikinis dabar naujamadiškai vadinamos valdomos demokratijos (tiksliau sovietinę okupaciją primenančio demokratinio centralizmo) pavyzdys? Neturint net minimalios daugumos Seime, atvirai pareiškiama, kad Vyriausybė dirbs. Arba, kitaip tariant, kaip noriu, taip ir elgiuosi Lietuvoje. Pavyzdžiui, noriu, sakau tiesą, noriu meluoju. Nes tuoj po šio posėdžio socdemų būstinėje susitikęs su Darbo partijos pirmininku Kęstučiu Daukšiu A.M.Brazauskas jam būdingu kalbos stiliumi žurnalistams pareiškė: Mes priėmėme sprendimą Tėvynės sąjungos atžvilgiu, mes dar kartą patvirtinome savo poziciją, kad ir kokį sprendimą priimtų Tėvynės sąjunga savo taryboje arba kokiu nors kitu būdu, kad tai nė kiek nepakenks mūsų Vyriausybės darbui, ir ta Vyriausybė visiškai normaliai gali ir toliau dirbti. Tai buvo pagrindinis dalykas, ką mes svarstėme, o K.Daukšys čia netyčia užėjo.
Taigi netyčia užėjo, bet nutarė (gal irgi netyčia?), kad nesvarstys jokių sąlygų, jokių atsiribojimų dėl V.Uspaskicho. Bet aptarė Seimo pareiškimą dėl VSD vadovo A.Pociaus ir ko galima būtų tikėtis iš Prezidento, kokie galėtų būti veiksmai.
O toks padidėjęs A.M.Brazausko politinis aktyvumas, kai skubiai kviečiamas jam pavaldaus partijos aktyvo susibėgimas G.Kirkilą išsiuntus į Ukrainą, pastarajam irgi nieko gero nežada.
Slapti ir atviri pokalbiai apie naują, išplėstą valdančiąją koaliciją nieko gero nežada dabartiniam Seimo pirmininkui Viktorui Muntianui. Greičiausiai ir jis, ir jo suburta partija atsidurs politikos šiukšlyne.
Kodėl aktyviai į politinę areną vėl grįžta pensininkas Nr.1? Ar ne todėl, kad per paskutinį pusmetį į viešumą iškilo A.M.Brazausko valdymo pasekmės smuko valstybės ekonomika? O eurokomisarės Dalios Grybauskaitės atviras ir nuoširdus pareiškimas apie apgailėtiną valstybės ekonominę būklę galėjo tapti katalizatoriumi, kad galimu grįžimu bus bandoma užtušuoti tikrąją situaciją. Nes A.M.Brazauskas yra nepranokstamas tokių veiksmų specialistas.
Štai kaip Lietuvos ekonominę situaciją vertina Nord/LB Lietuva banko analitikas prof. Rimantas Rudzkis: Nuo pat A.M.Brazausko premjeravimo pradžios Lietuva plaukė pasroviui ir naudojosi anksčiau paklotais gerais augimo pamatais bei itin palankiomis tarptautinėmis aplinkybėmis. Tačiau per tuos penkerius metus nebuvo nuveikta nieko, kas užtikrintų greitą Vakarų Europos vijimąsi ir ateityje. Lietuvos Vyriausybė keletą pastarųjų metų visiškai nesirūpino užsienio investicijomis, neišnaudojo fantastiškos galimybės įsivesti eurą, korupcijos mažinimo srityje postūmiai nuliniai, darbo rinka darosi neprognozuojama katastrofiškai stinga kvalifikuotų darbuotojų, žaibiškai kylantys atlyginimai baugina konkuruojančias įmones bei investuotojus.
Bet kam tai rūpi valdžioje? Juk visi užsiima tik savo reikalais: gyvenimas mažytis ir nėra ko varžytis. Gal kitą kartą per rinkimus neprasmuks prie lovio, todėl reikia griebti, ir kuo daugiau. Tokia yra juodojo kapitalizmo prasmė. Džiunglių įstatymas. O dabar pavasaris, viskas atgyja, lapoja, žydi ir klesti. Taigi kovoja už vietą po saule. Ir valdininkai su nauja energija atakuoja korupcijos viršūnes. Gal jau paskutinį kartą, gal kitą pavasarį jų jau nebebus.
© 2007 XXI amžius
|