Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Portretas
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Žmonės, gaivinantys sielą ir šiandien

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Buvę palangiškiai – inž. Vytautas Šliūpas ir Margarita Staknytė- Samatienė po daugelio metų vėl susitinka Palangoje. 1992 m. birželis

Vilties Prezidentas Stasys Lozoraitis Palangoje (1993 m. sausio 25 d.) su tuomečiais miesto tarybos pirmininku B.Martinkumi (dešinėje) ir meru R.Mikalkėnu bei tarybos nariu P.Grecevičiumi

Artėjant kiekvieno garbingo lietuvio širdžiai ir namams brangioms tautinėms šventėms, vėl iš atminties „archyvų“ atsiverčiame puslapius apie kiekvieną taurųjį, kuris įnešė savąją širdies „smiltelę“ į Šventovės – Lietuvos – rūmo statybą, kuriam, nepaisant ūkanotų nuotaikų ir svetimųjų trukdžių, privalome dėkoti už pastangas stiprinti lietuviškosios laisvės sparnus. „Sutvirtėsime“, – iš naujo viltingai pagalvojau, prisiminęs du iškilesniuosius, bet kuklius kovotojus.

Eidamas pro Palangos bažnyčios šventorių, lyg nematomos jėgos pastūmėtas, vis žvilgteliu į kitapus gatvės esančiame skverelyje išrikiuotus suolelius, ir žvilgsnis stabteli ties tuo, ant kurio 1992-ųjų gegužę, beldžiantis saulėn žaliems pumpurams, sėdėjome mudu su brangia viešnia iš Amerikos. Ji buvo labai elegantiška, jaunatviška, žvali, punktuali (kas mums ne itin būdinga!) ir netgi… giminiška, nors tik parą tebuvome pažįstami, iš vakaro „Palangos“ redakcijai paskyrę „pasimatymą“ prie bažnyčios. Įėjo tokia guvutė, linksma ir išsyk tarė: „Čia visi takai man savi, kiekvienas žmogus brangus, tartum giminė…“

Ant suolelio filosofavome apie būsimus JAV prezidento B.Klintono rinkimus, apie gyvenimą Lietuvoje, apie darbą Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone, kur p. Margarita dirbo raštinės vedėja, atsikėlus ambasadoriui Stasiui Lozoraičiui. P. Margarita Staknytė-Samatienė be jokio angliško akcento prisiminė vaikystės, jaunystės metus, praleistus Palangoje.

Gyvastinga ir itin dvasiškai turtinga p. Margarita kalbėjo daug, pasikeitėme adresais susirašinėjome tol, kol 1993-iaisiais atėjo nauja išeivijos spaudos siunta. Skaičiau, menu, ir akimis netikėjau: „Gegužės 6 dieną pasklido žinia, kad San Francisko, CA, mirė Margarita Staknytė-Samatienė, labai gerai pažįstama New Yorko, New Jersey, Washington lietuviams, moteris su jaunystės šypsena, visada mandagi ir paslaugi, uoliai ir nuoširdžiai tarnavusi Lietuvai. Laidoti buvo pervežta į gimtąją valstiją – New Jersey. Palaidota North Arlington mieste, NJ, šalia 1962 metais mirusio vyro leitenanto Stepo Samato… (…) Margaritą įveikė vėžys, bet neįveikė jos valios, jos palikto įspūdžio visiems“.

Gaila, bet… „Amžiną atilsį duok, Viešpatie, geram žmogui ir vietą netoli savęs…“

Netrukus tai paliudijo jos mylima, Palangoje prisiminta dukra Karina savo laiške: „…Pasirgusi metus laiko, ji mirė ramiai, su daugel maldų, pavedančių maloningai Viešpaties globai…“

Man teko kalbėtis ne su vienu vyresniuoju vietos gyventoju, pažinojusiu Staknių šeimą. Plačiau apie šią išeivijos visuomenės veikėją norėtų sužinoti ir Palangos kraštotyrininkai, bibliotekininkai. Neturiu ko nuo jų slėpti. Pasinaudodamas išeivijos spauda („Draugu“ ir kitais leidiniais), bandau atkurti jos gražaus, prasmingo, turtingo gyvenimo vitražą.

…Staknių šeimoje buvo 13 vaikų. Margarita gimė 1917-aisiais lapkričio 24-ąją Bloomfield, NJ. Staknių namai buvo judrūs ir jautrūs lietuviškiems reikalams. Labai įsimintinas faktas. Margaritos tėvas Antanas Staknys 1918-aisiais dalyvavo delegacijoje, kuri vyko pas prezidentą Wilsoną prašyti Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo.

Tėvai į Lietuvą grįžo 1922-aisiais, apsigyveno Palangoje. Čia Margarita baigė pradžios mokyklą ir progimnaziją, o Kaune – šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnaziją.

Nelemtas karas, kaip daugelį, išblaškė iš Lietuvos. 1947-ieji. Vėl Amerika. Margarita Staknytė-Samatienė čia baigė banko paskolų ir jų administravimo mokslus.

1946-1952 metais, plūstant iš Europos naujoms imigrantų bangoms, ji dirbo National Catholic Welfare Conference (NCWC) įstaigoje, kuri rūpinosi pabėgėlių globa ir jų įkurdinimu tame krašte, vadovavo tai įstaigai.

Ilgokai dirbo banke pagal specialybę ir tarsi sukūrys įtraukė visuomeninė veikla. Daugel metų buvo išeivijos moterų siela, New Yorko klubo, o nuo 1978 metų – ir Lietuvių moterų klubo federacijos pirmininkė: dalyvavo tarptautinėse moterų organizacijų konferencijose, kėlė žmogaus teisių klausimus, organizavo lietuvišką informaciją.

Kurį laiką dirbo VLIK’o raštinės vedėja ir Eltos redaktore. Per aštuonerius metus p. M.Samatienė susisiekė su įvairiais disidentais, plėtė pažinčių ratą tarp JAV Kongreso žmonių. 1987 metais ji per Tautos fondą paskyrė 10 000 dolerių auką, kad VLIK’as ir Elta įsigytų labai reikalingus kompiuterius, faksą…

Deja, ne mums spręsti, kokia „juoda katė“ perbėgo kruopščios darbuotojos ir tuometinių VLIK’o vadovų kelią, bet, pažindami artėliau mūsų „palangiškę“, esame tvirtai įsitikinę, kad ją įžeidė kažkieno storžieviškumas, karjeros siekimas ir savo personos aukštinimas, gražių idealų perpardavimas, o gal net išdavimas, ir ji, kaip minėjau, maloniai sutiko dirbti sykiu su gerbiamu ir čia, Lietuvoje, prisimenamu kandidatu į Prezidentus Stasiu Lozoraičiu. Šviesiai prisiminė p. Margarita tuos „didžiuosius“ tautinio atgimimo metus 1992-ųjų pavasarį ant suolelio Palangoje: „Skambino, sveikino iš viso pasaulio, telefonai netilo, teiravosi apie Lietuvą iš visų žemynų. Nebuvo kada ir miegoti, reikėjo visus visus teisingai informuoti apie mūsų kraštą prie Baltijos. Maži, o tapome tokie dideli ir reikšmingi!.. Tai buvo gražiausios mano gyvenimo dienos, po 1990-ųjų kovo 11-osios: mes – pasaulio dėmesio centre! Ėjo žurnalų, radijo, televizijos korespondentai. Balandžio 3 ir gegužės 29 dienomis pasiuntinybės patalpose buvo sušauktos masinės spaudos konferencijos. Ak, reikėjo suktis!“

Parėjęs į „Palangos“ savaitraščio redakciją, spalvingai apipasakojau apie mudviejų su p. M.Samatiene pokalbį ir man pačiam ilgam pakylėjo saulėn sielos sparnus kuklios, pareigingos redakcijos darbuotojos Aldonos Šnerienės žodžiai:

– Redaktoriau, moteris, apie kurią pasakojate, Margarita Staknytė-Samatienė, man yra brangi kaip šventoji. Ji tiek daug gera darė ir daro Lietuvai, jog negali nesijaudinant ir kalbėti. Ji dirbo su pačiu Stasiu Lozoraičiu!

1992 metais spalio 6-ąją, įveikus didžiausius darbus, ambasada jai surengė kaip reta iškilmingas išleistuves į Kaliforniją. Jose su ta pačia gražia šypsena ji palinkėjo kuo geriausios sėkmės Lietuvai. Tai ji vis darė ir peržiem laiškuose į Palangą.

Iki paskutinio savo saulėlydžio gerbsiu pažintį su kilniaširdžia p. Margarita. Jos gyvenimas – garbė ir šeimai, ir Palangai, ir dorajai naujausių laikų Lietuvos valstybei.

O 1994 m. rugsėjo 6-ąją savo knygos vaikams priešlapyje, viešėdama su vyru Palangoje, amerikietė žurnalistė Karina Samataitė-Brucker širdingai lietuviškai užrašė: „Ačiū už viską, ką jūs parašėte apie mano Mamą“.

© 2007 „XXI amžius“