Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Portretas
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Spauda ir identiteto krizė

Šios savaitės pradžioje minėjome Spaudos dieną. Išties, lietuviams yra svarbu, kad mums sunkiais laikais Rusijos gubernatorių uždrausta lietuviškais rašmenimis spauda po 40 metų buvo grąžinta. Tiesa, naujosios okupacijos sąlygomis lietuviška spauda vėl patyrė kitus nuostolius: ji galėjo dirbti tik okupanto naudai, jo ideologijos skleidimui ir mūsų nutautinimui. Tačiau netrukus įsitikinome, kad partizanų krauju aplaistyta, žiauriausiomis okupacijos sąlygomis mėginta įgyvendinti lietuviškos spaudos laisvė (prisiminkime „LKB kronikos“, „Aušros“ leidėjų persekiojimus) ir Sąjūdžio sąlygomis skatinant įgyvendinta spaudos laisvė netrukus patyrė naujas netektis: patriotinė spauda išnyko, jos vietą užėmė „didžioji“ spauda, kurios pagrindinis tikslas – uždirbti didelius pinigus. Kuo toliau tolstame nuo mus gaivinusios pirmųjų metų spaudos laisvės srovės, tuo labiau jaučiame, kad esame apipurvinami vadinamosios žiniasklaidos, daug kur jau vadinamos purvasklaida. Tautinė mintis faktiškai jau išnykusi lietuviškos spaudos puslapiuose, ją pakeičia kaip skandalingos politikų gyvenimo ir darbų istorijos, intriguojančios „elito“ ir „pusiau elito“ atstovų meilės pasakėlės, įvairių vakarėlių dalyvių nuotykiai, smulkmeniškai aprašomi nusikaltimai. O juk spauda lietuvių tautai buvo tarsi oras ar vanduo, be jos tauta negalėjo gyventi nei carinės Rusijos metais, sukurdama pasaulyje niekur negirdėtą knygnešių tinklo struktūrą, nei bolševikinės imperijos sąlygomis, priešindamasi vergystei tiek partizanų spauda, tiek vėliau, nuslopinus partizaninį pasipriešinimą ir kylant dvasiniam troškuliui, tautinio ir religinio pobūdžio pogrindyje leistais leidiniais. Tai buvo tikrai tautos dvasią maitinantis gaivusis šaltinis išdžiūvusioje, nykioje, okupacijos jungo išsunktoje dykumoje. Ką gero gali duoti dabartinė „didžioji“, nei į tautiškumą, nei į krikščioniškumą neatsirėmusi spauda? Nieko, išskyrus dvasinį ištižimą. (Kaip tokios įtakos pasekmė silpsta ir net irsta lietuviška šeima.) Gal todėl spauda tapo retas svečias lietuvio namuose, ypač kaimuose ir miesteliuose? Tačiau, deja, vadinamuosius aktyviuosius mūsų visuomenės narius tokia kosmopolitinė spauda tenkina. Nors ir suprasdami, kad „didžioji“ spauda yra bukinanti ir netgi žalinga, ją skaito politikai, skaito kultūrininkai, rašytojai, poetai, netgi kunigai. Katalikiška ar tautiška spauda – „ne madoje“. Vienas kunigas, kažkada paklaustas, kodėl neskaito ir neragina savo parapijiečius skaityti katalikiškos spaudos, atrėžė: „Dabar ne spaudos draudimo laikai - kas ką nori, tą ir skaito“. Ir jis toks yra ne vienintelis. Taip, išties, dabar - ne spaudos draudimo laikai, bet dvasiniu požiūriu jie netgi pavojingesni, kai kunigas ar parapijietis skatinamas skaityti bulvarinę spaudą, kurioje vos ne kasdien – prieš tikinčiuosius, kunigus ir Bažnyčią nukreipti rašiniai. O rytais juos per televiziją ir radiją dar plačiau išgarsina spaudos „apžvalgininkas“, su pasimėgavimu cituojantis antikatalikiškas ir kitokias bulvarines „naujienas“ (rimtesnės katalikiško laikraščio temos jo nė kiek nedomina). O jeigu čia dar pridėsime naujojoje, internetinėje spaudoje irgi platinamas ištraukas bei internautų atsiliepimus, tai lietuviškos spaudos („žiniasklaidos“) vaizdas susidaro tikrai ne koks.

Argi tada nuostabu, kad toks tautinis pilietinis visuomenės „ugdymas“ atvedė mus prie to, kad daugelį metų maitinti vien brukamu okupantų valdžios rinkimų apgaulingumu, su nepriklausomybe gavę rinkimų laisvę, paminame savo iškovotą laisvų rinkimų teisę, rinkimuose dalyvaudami tik 40 proc. rinkėjų? Taip mes savo noru, savo politiniu ir pilietiniu neišprusimu prarandame savo tautinį identitetą. Argi mūsų rinkimai aktyvumu gali lygintis su Prancūzijos rinkėjų aktyvumu, kurį tik ką stebėjome? Į abiejų kandidatų į prezidento postą rengiamus mitingus susirinkdavo minios žmonių, kuriuos pas save matydavome gal tik pirmaisiais Atgimimo mėnesiais. O ką galima išvis pasakyti, kai į valdžią, netgi aukščiausius valstybės pareigūnų postus išrenkame tautos engėjų, kolaborantų atstovus, netgi jų lyderius? Taip vyksta visuomenės erozija arba, kas dabar vadinama, valstybės identiteto krizė. Prie visų šių tautai pragaištingų pasekmių daugiausia prisideda vadinamasis elitas – politikai, tiksliau, į valdžią besiveržiantieji. Nepaisydami nei savo anksčiau turėtos ideologijos (kad ir komunistinės), nei tautos interesų, nei jokių idealų, pamindami į valdžią juos atvedusių rinkėjų valią, jie kuria niekuo nesiskiriančių partijų krūvas, pereidinėja iš vienos į kitą, vėl kuria naujas politines grupuotes, vaizduodami tai kaip rinkėjų interesų tenkinimą. Ar tai ne politinio identiteto praradimas? Juo kaip tik ir seka politiniuose klausimuose nesigaudanti ar jiems abejinga didžioji tautos dalis.

Ar ne politinio tautinio identiteto krizę rodo daugiau nei dešimtmetį besitęsiantis trukdymas nors minimaliai eliminuoti keletą kolaborantų (švelniai tariant) iš kai kurių svarbesnių valstybinių tarnybų postų? Kai liustracijos procesas po didžiausių trukdžių Seime galėjo nors truputį pasislinkti į priekį, Prezidentas savo valia jį sustabdė. Argi Prezidentas nemato, kad tautai į visapusišką išsilaisvinimą eiti trukdo būtent tie „neliustruotieji“ buvę okupacinės valdžios talkininkai? Gal tauta jų dėka patyrė per mažai kančių? Prezidentui tas liko neaišku, jis 40 metų gyveno kitur... Trukdydamas įgyvendinti liustracijos įstatymą Prezidentas tik sukuria tolimesnes prielaidas nespręsti įsisenėjusių politinių problemų, ateinančių iš niūrių okupacijos laikų. Argi mūsų kaimyninių tautų, jau einančių beveik visišku išsilaisvinimo keliu (tarkim, lenkų ar estų), pavyzdžiai nieko nepasako mūsų garbingam Prezidentui? Nejaugi gyvenimas laisvės sąlygomis kelis dešimtmečius gali taip atitolinti nuo tautos problemų? Ir kaip negražiai, netgi negarbingai baigiasi VSD vadovybės, susijusios su KGB, skandalas, taip ištęstas jau keletą mėnesių. Išties, gana juokingai nuskambėjo VSD vadovo, rezgusio pinkles savanorių ir patriotų bylose, motyvas dėl daugybės darbų, turimų padaryti iki jam paliekant savo aukštas pareigas. Gavęs Prezidento palaiminimą „dar padirbėti“ (juk teisės klausimams jam irgi patarinėja patarėjai iš tos pačios KGB aplinkos), šis valstybės saugumą saugantis valstybės vyras visu uolumu ėmėsi labiau proziškesnio „darbo“: pasisavino (“privatizavo“) valstybei priklausančius butus. Ar tai ne to paties valstybės identiteto krizė, kurios šaltiniai – aukščiausieji valstybės pareigūnai? Ir tai vėlgi išplaukia iš sovietinės praeities, kurios pasekmes šalinti niekaip neapsisprendžia Prezidentas.

Apie politinio gyvenimo nepriimtinas formas mes, kaip laisvas nepriklausomos valstybės laikraštis, rašome seniai ir dažnai, nes manome, kad visuomenės dėmesį į tai atkreipti yra labai svarbu. Bet tiesos sakymas kai kuriems veikėjams sukelia alergiją. Jiems, kaip matosi, geriau sakyti netiesą, geriau maitinti melu, kaip buvo daroma ilgus priespaudos dešimtmečius. Tik kam tas pyktis, kai rašome tiesą, kai iš anksto įspėjame apie įvairius tautai žalingus „politikų“ veiksmus, kai perspėjame nepriklausomos valstybės piliečius apie apgaulingus, savanaudiškus politikų veiklos „metodus“? Būkime išties tolerantiški...

© 2007 „XXI amžius“