|
Ar Lietuva bus socialinės gerovės valstybė?
Giedrius Grabauskas
Socialinės gerovės sąvoka atsirado XX amžiuje. Ideali socialinės gerovės valstybė šalis, kurioje išvystytas socialinių paslaugų tinklas, veikia teisinga ir efektyvi lėšų perskirstymo sistema, leidžianti užtikrinti stabilų pragyvenimo lygį visiems krašto gyventojams. Lietuvoje egzistuoja gana žemas socialinių garantijų lygis. Iš dalies tai lemia objektyvūs kriterijai, iš dalies nesutvarkyta mokesčių sistema, neefektyviai perskirstomos biudžeto lėšos ir kiti faktoriai. Žvelgiant į kaimynines šalis galima pastebėti įdomias tendencijas. 2000 metais Lietuvos, Lenkijos ir Estijos ekonominis ir socialinis lygis buvo labai panašus, o 2007 metais Lietuva ryškiai atsilieka nuo šių kaimyninių šalių. Lietuvoje egzistuojanti socialinių garantijų sistema iš pirmo žvilgsnio atrodo pakankamai suformuota, tačiau realiai matyti, kad ji turėtų būti tobulinama, nes tikrai neatitinka daugumos žmonių interesų.
Lietuvoje nuo 1990 metų įvyko daug pokyčių. Buvo eliminuota sovietinė socialinių garantijų sistema. Deja, socialinės sistemos pertvarka Lietuvoje dar nėra efektyvi, pilietinė visuomenė dar tik formuojasi. Profsąjungoms priklauso tik 12 proc. gyventojų. Aktyvesne veikla pasižymi sveikatos apsaugos darbuotojų profsąjungos, o didelė dalis profsąjunginių organizacijų mažai aktyvios. Stiprios kol kas yra tik tam tikros verslo struktūros: Pramonininkų konfederacija, vadovaujama B.Lubio, ir D.Arlausko vadovaujama Verslo darbdavių konfederacija. Šiuo metu 20 proc. Lietuvos žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Tai ne atsitiktinumas. Politinė sistema nesusiformavusi, egzistuoja nusivylimas neefektyviomis reformomis, pastebima daug stagnacijos apraiškų. Emigracija iš Lietuvos masinis reiškinys. Per dvylika metų iš šalies išvažiavo apie pusė milijono žmonių, ir tai tik oficialiais duomenimis. Nuo 2004 metų Lietuva Europos Sąjungos narė ir dalis vilčių, kad šalyje pagerės ekonominė ir socialinė padėtis, siejama su ES parama, bet ji turėtų būti naudojama efektyviai.
Šių dienų pasaulyje egzistuoja įvairūs valdymo modeliai. Geriausiai ekonomika suderinta ir socialinė gerovė klesti 32 pasaulio šalyse, kurios Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijos įvardytos kaip visiškos demokratijos šalys: tai JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Japonija, Izraelis, Didžioji Britanija, Prancūzija, Švedija ir kt.
Galima pastebėti, kad socialinė padėtis šiose šalyse pakankamai skirtinga. Kai kuriose jų didelė dalis žmonių turi galimybę gauti normalius atlyginimus, tačiau socialinių garantijų sistema yra nepakankama. Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje, Islandijoje egzistuoja 35 valandų darbo savaitė ir nustatytos 35 dienų atostogos. Be to, šiose šalyse galingos profsąjungos. Skandinavijos šalyse valstybė prisiima didžiausią atsakomybę užtikrinant piliečiams materialinę gerovę ir apsiima patenkinti socialinius kiekvieno individo poreikius.
Kita šalių grupė oligarchinės valstybės, kurių galima priskaičiuoti per 60. Šios valstybės pasižymi įdomia sandara: oficialiai čia užtikrinamos žmogaus teisės, egzistuoja lyg ir geri įstatymai, tačiau tai išorinės demokratijos šalys. Ir būtent tai yra veiksnys, lemiantis šių šalių ekonominį ir socialinį atsilikimą. Klestinti korupcija ir organizuotas nusikalstamumas, susiskaidžiusi teisėsauga lemia dažnus skandalus ir nestabilią padėtį šalyje. Tokios šalies pavyzdys Bulgarija, Moldova, Rumunija, Kolumbija ir kt. Lietuva irgi tarp šių valstybių. Paprastai šiose šalyse profsąjungos gerokai silpnesnės negu tvirtose demokratinėse valstybėse, trumpesnė atostogų trukmė. Valstybinės institucijos stengiasi iš dalies patenkinti piliečių socialinius poreikius, tačiau nepakankamai. Dėl korupcinės veiklos šių šalių biudžetai netenka daug lėšų, o socialiniai poreikiai lieka antroje vietoje.
Situacija tokiose šalyse keičiasi, jei į atsakingus postus ateina vadovai, siekiantys ryškių permainų, pasiryžę atkurti tvarką ir atgaivinti ekonomiką. Taip atsitiko Lenkijoje, atėjus į valdžią broliams Kačynskiams. Buvo imtasi ryžtingų veiksmų pieš klestėjusias nusikaltėlių gaujas, tokias kaip Pružkovo gauja, areštuoti nemažai ministerijų darbuotojų, susijusių su sistemingu valstybinių lėšų grobstymu. Be to, atnaujintas žlugusių komercinių bankų veiklos tyrimas, konfiskuoti kai kurie objektai, kuriuos buvo neteisėtai užvaldę mafijinių struktūrų nariai, siejami su komunistine nomenklatūra ir komunistiniu Lenkijos saugumu. Jei korupcijos lygis mažėja ir kartu priimami efektingi sprendimai pagerinti socialinę padėtį, tai sudaro prielaidas piliečių socialiniam pragyvenimo lygiui kilti.
Nestabili socialinė padėtis egzistuoja šalyse, kurias valdo totalitariniai režimai. Tai tironijos, kuriose nevyksta normalūs rinkimai, nuolat pažeidinėjamos žmonių teisės. Pavyzdys Rusija, Baltarusija, Iranas, Vietnamas, Kuba ir kt. Šiuose kraštuose socialinė gerovė gali būti pasiekta tik tuo atveju, jei valstybės valdymas nebūtų korumpuotas ir tironiškas.
Katalikų Bažnyčios požiūrį į socialinį teisingumą ir gerovę išreiškia popiežiaus Jono Pauliaus II pasisakymai. Jis teigė: ,,Mes negyvename iracionaliame ar beprasmiškame pasaulyje. Atvirkščiai, yra moralės logika, įskiepyta į žmogaus gyvenimą. Iš Dievo meilės krikščionys mokosi padėti vargšams ir dalytis su jais savo materialinėmis ir dvasinėmis gėrybėmis. Daugiau kaip 800 milijonų žmonių vis dar negauna pakankamai pavalgyti ir dažnai būna sunku surasti skubių sprendimų, kurie pagerintų šią tragišką situaciją. Vis dėlto privalome kartu ieškoti šių sprendimų, kad daugiau nebūtų taip, jog vienas šalia kito gyventų badaujantys ir turtuoliai, visiški skurdžiai ir labai turtingi. Žmonija negali toleruoti tokių skurdo ir turto kontrastų.
Šiuo metu mūsų šalyje egzistuojanti oligarchinė sistema neužtikrina normalaus gyvenimo lygio daugeliui žmonių. Tarsi voratinklis Lietuvą apraizgė klanai. Šie klanai tai nomenklatūrinės kastos, kurių branduolį sudaro buvę įtakingi kompartijos ir komjaunimo pareigūnai, KGB darbuotojai, asmenys, siejami su Rytų šalių slaptosiomis tarnybomis. Klanai veikia piramidės principu. Jie suaugę su teismine ir vykdomąja valdžia.
Išslaptinus dokumentus, siejamus su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vykdomu tyrimu dėl Rusijos įtakos Lietuvai ir korupcijos apraiškų, paaiškėjo klasikinės korupcijos schemos. ,,Dujotekanos bendrovė gausiai finansuoja kai kuriuos politikus, turi didelę įtaką žiniasklaidai. Dujotekanos veiklą kontroliuoja tam tikri asmenys iš Maskvos KGB generolas V.Jakuninas ir kiti. Kai V.Damulis, K.Braziulis ir kiti saugumo darbuotojai jau beveik baigė tyrimą ir buvo rengiamasi kreiptis teismą dėl Dujotekanos paskelbimo Rusijos žvalgybos priedangos firma, jie buvo atleisti iš darbo. Tokia padėtis lemia korupcinių, ekonomiškai žalingų Lietuvai sprendimų priėmimą.
Dažnai būna ryškus religinių institucijų vaidmuo kuriant gerovės valstybę. Ir šiuo metu Lietuvoje organizacija Caritas, vienuoliai pranciškonai ir kiti geros valios žmonės dalyvauja įvairiuose socialiniuose projektuose: benamių ir skurstančiųjų globoje, remia našlaičius, kalinius. Vilniaus Arkikatedros klebonas kun. Ričardas Doveika aktyvus ne tik švietėjiškoje veikloje, bet ir asmeniškai dalyvauja socialiniuose projektuose. Kun. R.Doveika savo pamoksluose dažnai paliečia socialinio teisingumo temą. Jis teigia: Teisingumas svarbus kasdieniame gyvenime. Jei darbdaviai sukčiauja, apgaudinėja savo darbuotojus, su jais nesiskaito, juos galima vadinti laukinių vilkų gauja. Turime būti solidarūs, ginti savo teises ir palaikyti kitus, siekiančius teisingumo.
Socialinė gerovė reiškinys, kuriam neabejinga dauguma piliečių, todėl diskusijos apie socialinę gerovę žmonijai aktualios jau daugelį metų. Tokia sistema sukuriama, kai valdymo institucijos veikia efektyviai, egzistuoja stiprios ir aktyvios profsąjungos, kai į socialinės politikos vykdymą įsitraukia įvairūs fondai, pilietinės bei religinės organizacijos. Lietuvoje daugelis žmonių tikėjosi, kad kartu su laisve automatiškai prasidės ir klestėjimas, deja, laisvė turi įvairias formas. Padėtis, kurią dabar matome Lietuvoje iškreiptos laisvės kaina; pilni kalėjimai ir psichiatrijos ligoninės, daug žmonių paskendę priklausomybių liūne. Lietuvoje aktualus klausimas, kaip padėti nuo įvairių priklausomybių kenčiantiems žmonėms alkoholikams, narkomanams, turintiems liguistą priklausomybę azartiniams lošimams ir kt. Alytaus rajone kunigas Valerijus Rudzinskas yra įkūręs Pilnų namų bendruomenę. Tai bendrija, kurioje padedama nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms. Čia jie dirba, tvarkosi, didelis dėmesys skiriamas maldai, Dievo žodžiui.
Beje, užsienio šalių pavyzdžiai rodo, kad socialinei gerovei, kultūros išsivystymui įtakos turi padėtis visuomenėje. Jei yra susiformavusi pilietinė visuomenė, aktyvios įvairios visuomeninės organizacijos asociacijos, draugijos, klubai, tokiu atveju vystosi socialinė gerovė, aukštesnis kultūrinis lygis. Bet jei egzistuoja tik pilietinės visuomenės užuomazgos, silpnos visuomeninės organizacijos, tai padėtis socialinėje sferoje yra prasta, žemesnio lygio kultūros būklė. Šiaurės Italijoje aktyvios įvairios visuomeninės struktūros asociacijos, gildijos, profsąjungos. Čia pakankamai aukštas pragyvenimo lygis, didelis dėmesys skiriamas kultūriniams projektams, mokslo ir švietimo vystymui. O Pietų Italijoje Kalabrijos regione, Apulijoje, Sicilijoje įvairios visuomeninės struktūros bei profsąjungos silpnos, aktyvios ir įtakingos tik nusikaltėlių ,,gildijos Komora, Koza nostra ir kitos. panašios grupuotės. Šiuose regionuose socialinė būklė prastesnė nei Šiaurės Italijoje, žemesnis kultūrinis lygis. Kartais spekuliuojama tautinėmis savybėmis, neva lietuvių tauta tokia ar kitokia. Čia įdomus kinų pavyzdys. Didžiojoje Kinijoje šiuo metu vyksta tam tikri poslinkiai į gera, tačiau esminis trukdantis veiksnys išlieka atsilikusi politinė sistema, todėl daugelis žmonių nesijaučia pasiekę gero pragyvenimo lygio. O visai šalia tie patys kinai gyvena Taivane. 1949 metais Taivano ir didžiosios Kinijos ekonominis lygis buvo vienodas. Nuo 1949 metų Kiniją valdo komunistai. O Taivane įsigalėjo demokratinė sistema, veikė laisva žiniasklaida ir pilietinės organizacijos. Taivanas šiuo metu klestinti šalis, tai nulėmė teisingai pasirinkta valdymo sistema. Tokių pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Lietuva tarpukario laikotarpiu buvo gana išsivysčiusi valstybė, pagal ekonominį lygį panaši į Suomiją. Šiuo metu skirtumas akivaizdus ir, deja, ne Lietuvos naudai.
Žvelgiant į būdus, kaip padėti žmogui, esančiam nepritekliuose, skurde ar patiriančiam vertybių krizę, būtent tikėjimo kelias gali būti esminis posūkis į gera. Atskiras žmogus turi tam tikrus siekius, tačiau jam didelę įtaką daro visuomenė. Lietuvos visuomenė yra susiskaidžiusi. Dalis žmonių remiasi krikščioniškomis vertybėmis, palaiko pilietinės visuomenės idėjas, deja, gana daug žmonių yra ,,mirties kultūros įtakoje. Susiformavusi oligarchinė sistema su jai tarnaujančiais laukinio kapitalizmo šaukliais stengiasi formuoti sau palankų požiūrį.
Tam, kad turėtume stabilią visuomenę ir vystytųsi socialinės gerovės valstybė, reikalingos ir valdžios institucijų pastangos, įstatymai, užtikrinantys socialines garantijas, paramą šeimoms ir pačių piliečių bei visuomeninių organizacijų aktyvumas.
Pirmas žingsnis, siekiant ekonominės pažangos ir vystant socialinės gerovės valstybę, būtų korupcijos pažabojimas. Lietuvai būtų palankiausias skandinaviškas socialinės gerovės vystymo modelis. Žinoma, tai palaipsnis procesas. Tačiau, priimant naudingus sprendimus, atsisakius nereikalingų ekonominių projektų ir sutvarkius mokesčių sistemą, tai įmanoma.
Lietuva turi daug galimybių tapti socialinės gerovės valstybe patogi geografinė padėtis, pakankamas išsilavinimas ir tradicinis žmonių darbštumas sudaro tam visas reikalingas prielaidas, tačiau reikalingi politiniai pokyčiai, konkretūs socialiniai sprendimai, didesnis pilietinis žmonių aktyvumas. Pažvelkime ir į kitą medalio pusę į vertybes, kuriomis vadovaujamės gyvenime. Tad būtent krikščioniškų vertybių plitimas ir sudarytų prielaidas socialinės gerovės vystymuisi Lietuvoje. Daugeliui norėtųsi greitesnės pažangos, ir tai yra mūsų kantrybės, mūsų tikėjimo išbandymas. Aktualūs ir arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus žodžiai: ,,Tėvynę kaip rūdys graužia patiriamos neteisybės, nepagarba žmogui, valdininkų korupcija ir daug kitų priežasčių. Valstybėje nėra tvirtos šeimos politikos, todėl dažnai šeima yra ne remiama, bet netikusių įstatymų tiesiog silpninama. Iš aklavietės galima išeiti tik šviečiantis, daug dėmesio skiriant savęs pačių ugdymui. Turime padėti lietuviškai šeimai, kad ji būtų kuriama ant tvirtų pamatų. Remiantis kitų šalių patirtimi galima teigti, kad susidarius palankioms sąlygoms ekonominė ir socialinė padėtis ryškiai pagerėja per 10-15 metų. Jei eisime teisingu keliu, siekdami ekonominės pažangos ir socialinės pertvarkos, galimi teigiami rezultatai.
© 2007 XXI amžius
|