Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Ar Lietuvoje dažnai pažeidžiamos žmogaus teisės?

Gintaras VISOCKAS

Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovybės surengtoje spaudos konferencijoje buvo pateikta informacijos, kokios demokratinės normos buvo labiausiai pažeidžiamos mūsų šalyje 2006 metais. Iš kairės: tyrimų vadovė Jolanta Samuolytė, direktorius Henrikas Mickevičius, valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas ir valdybos narys Dainius Pūras Autoriaus nuotrauka

Rusija nėra demokratinė šalis. Ten nuolat, kryptingai, grubiai pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės. Su šia tiesa, regis, sutinkame be išlygų ne tik mes, lietuviai, bet ir mūsų partneriai iš NATO ir Europos Sąjungos. Tačiau noriai ir su pasimėgavimu kritikuodami Vladimiro Putino valdymo metodus, neužmirškime bent retsykiais pažvelgti ir į savo valstybę. Lietuvoje realizuota galimybė ginti pažeistas teises teisingame teisme? Lietuvoje netrukdoma rinkti bei gauti informaciją, reikšti nuomonę? Lietuvoje nepersekiojama už kritiką? Lietuvoje baudžiami sukčiaujantys, meluojantys, mokesčių mokėtojų pinigus švaistantys valdininkai?

Nesilaikoma net svarbiausių Konstitucijos nuostatų

Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) vadovybė praėjusią savaitę surengė spaudos konferenciją, kurioje buvo pateikta ataskaita, kaip svarbiausių demokratinių normų mūsų šalyje prisilaikyta 2006-aisiais. Apie praėjusių metų rezultatus kalbėjo ŽTSI valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas, direktorius Henrikas Mickevičius, valdybos narys Dainius Pūras bei tyrimų vadovė Jolanta Samuolytė. Visi jie pažėrė iškalbingų faktų, iliustruojančių, jog Lietuva ne visuomet vadovaujasi demokratiniais principais. Beje, tokių atvejų – ne tiek jau mažai. Ir jie – ne tokie jau nežymūs, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pasak ŽTSI vadovybės, net trys ketvirtadaliai respondentų, 2006-aisiais dalyvavusių visuomenės nuomonės apklausose, manė, kad jų teisės buvo pažeistos. Tačiau dėl to niekur nesikreipė, nes netiki, jog Lietuvoje galima rasti teisybę. Net 74 proc. iš apklaustųjų nesikreipė į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių, nes buvo įsitikinę, jog valstybė jiems nepadės. Tuo tarpu valdininkai konkrečių žingsnių, gerinant žmogaus teisių apsaugą – įstatymų priėmimo, tarptautinių sutarčių ratifikavimo, institucijų steigimo – dažnai imdavosi tik todėl, kad tokio žingsnio reikalavo tarptautinės organizacijos, į kurias buvo siekiama įstoti. Įsiminė iškalbingas advokato K.Čilinsko pavyzdys, kaip aukščiausia šalies valdžia šiandien pažeidžia Konstituciją. Pagrindiniame mūsų įstatyme aiškiai įrašyta nuostata, jog Lietuva siekia „socialiai orientuotos“ ekonominės politikos. Tuo tarpu Prezidentas, Premjeras, Seimo Pirmininkas ir visi kiti valdininkai įgyvendina ne socialinės valstybės modelį, o vadovaujasi, priimdami įstatymus, liberalios ekonomikos dėsniais. Taigi akivaizdžiai einama laisvosios rinkos link. Advokatas K.Čilinskas nesako, kas geriau – socialinis ar laisvosios rinkos modelis.

Jis tik norįs atkreipti dėmesį, jog šiandieninė valdžia, jeigu ji tikrai gerbia Konstituciją, teturi dvi galimybes: arba atsisakyti vadinamojo „laukinių vakarų“ modelio, arba keisti Konstituciją. Beje, laisvoji rinka Lietuvoje šiandien dažniausiai suprantama būtent kaip juodoji, korupcinė, kur nėra jokių tabu, kur galimi įvairiausi papirkinėjimai, sukčiavimai. Todėl lietuviškas laisvosios rinkos modelis dar labiau nedera prie pagrindinio šalies įstatymo – Konstitucijos, kur kalbama apie vienodą rūpinimąsi visais šalies piliečiais, ypač neužmirštant tų, kurie nesugeba užsidirbti milijonų.

Operatyvinės veiklos įstatymo spragos

2006-aisiais pažeidimų užfiksuota visose svarbiausiose gyvenimo srityse. ŽTSI vadovų teigimu, ypač dažnai buvo pažeidžiamos teisės į privatų gyvenimą, žodžio laisvę ir teisingą teismą. Pavyzdžiui, šiandien galiojantis Operatyvinės veiklos įstatymas sudaro palankias sąlygas atsirasti privataus gyvenimo pažeidimams. Mat įstatyme nėra įtvirtintas proporcingumo principas, reikalaujantis, jog operatyvinės veiklos priemonės būtų taikomos tik tada, kai esama pagrindo manyti, esą pasirinktos priemonės išties leidžia pasiekti būtiną tikslą ir neegzistuoja jokios kitos priemonės, mažiau ribojančios asmens teisę į privatų gyvenimą. Be to, Operatyvinės veiklos įstatyme nepakankamai aiškiai apibrėžti objektai, kurių atžvilgiu gali būti taikomi operatyviniai veiksmai. ŽTSI atstovams abejonių taip pat kelia ši operatyvinės veiklos objektus įvardijanti sąvoka: „ir kiti su valstybės saugumu susiję asmenys ir įvykiai“. Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, objektų ratas, kurių atžvilgiu gali būti taikomi įstatyme numatyti operatyvinės veiklos veiksmai, privalo būti baigtinis. Be to, „būti susijusiam su nacionaliniu saugumu“ nebūtinai gali reikšti neteisėtą veiklą. Sakykim, asmuo, rengiantis protesto akciją prieš valstybės priemones kovai su terorizmu – jau yra susijęs, remiantis įstatymu, su nacionaliniu saugumu, nes terorizmo grėsmė įvardijama kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Todėl atsiranda galimybė taikyti operatyvinius veiksmus ir prieš asmenį, įgyvendinantį savo pilietines teises. Tad kyla grėsmė, jog operatyviniai veiksmai gali būti taikomi neproporcingai dažnai arba pernelyg plačiam asmenų ratui.

Kaltieji neišaiškinti iki šiol

Daug problemų išlieka ir dėl operatyvinėmis priemonėmis surinktos informacijos saugojimo reikalų. Kaip ir 2005-aisiais, taip ir 2006-aisiais pasitaikė neteisėtų operatyvinės informacijos nutekinimų ir paviešinimų. Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių užfiksuotas 2006-aisiais, kai VSD įslaptinta informacija neaiškiomis aplinkybėmis pateko į žurnalisto rankas. Išaiškėjus nutekinimo faktui, nukentėjo tik žurnalistas Aurimas Drižius. Jis buvo areštuotas, tegul ir trumpam, o leidinio tiražas, kuriame buvo ketinama pasinaudoti operatyviniu būdu surinkta informacija, konfiskuotas. Tuometinis VSD vadovas Arvydas Pocius visuomenę informavo, jog tyrimas, aiškinantis, kas ir kodėl nutekino informaciją, vyksta „labai intensyviai“. Tačiau iki šiol kaltieji nei išaiškinti, nei nubausti. Nenubaustas ir pats A.Pocius. Nors tuo atveju, kai nenustatomas pareigūnas, paviešinęs operatyvinės veiklos metu surinktą informaciją, atsakyti turėtų jo tiesioginis viršininkas, t.y. VSD direktorius.

Ribojama žodžio laisvė

ŽTSI vadovams nerimą kelia ir galiojančios Baudžiamojo kodekso nuostatos, leidžiančios už šmeižtą bausti laisvės atėmimu iki dvejų metų, o už asmens įžeidimą ar pažeminimą taikyti laisvės atėmimo bausmę iki vienerių metų. Tokios griežtos sankcijos neproporcingai riboja žodžio laisvę. Mat minėtos teisės normos dažnai naudojamos kaip veiksmingas įrankis nutildyti kritikuojančius politinius oponentus ar visuomenės narius. Lietuvoje per dažnai piktnaudžiaujama ir valstybės paslaptimi. Jei nenorima atsakyti į keblius žurnalistų klausimus, dažnusyk prisidengiama slaptumo skraiste. Tuo tarpu Europos žmogaus teisių teismo konvencija aiškiai nurodo atvejus, kada gali ir kada negali būti atskleista valstybės paslaptis. Kalbant apie paslapties paviešinimo reikalus, bent jau demokratinėse šalyse prioritetas atiduodamas visuomeniniam interesui. Tuo tarpu Lietuvoje – ne visada. Tereikia prisiminti žurnalisto A.Drižiaus sulaikymo aplinkybes. Savo leidinyje jis ruošėsi pateikti informaciją apie galimus korupcinius ryšius tarp valstybės pareigūnų ir verslo atstovų. Tokio pobūdžio informacijos skleidimas negalėjo būti laikomas nusižengimu. Žurnalisto priedermė – skleisti žinias, kurios padeda kovoti su korupcija. Tuo tarpu A.Pociaus vadovaujamas VSD elgėsi taip, tarsi didžiausias nusikaltėlis būtų būtent žurnalistas.

Apsimestinė vienybė

ŽTSI pristatyta metinė žmogaus teisių apžvalga – puikus dokumentas, iliustruojantis niūrią padėtį Lietuvoje. Žinoma, čia niekas taip drastiškai nesielgia su oponentais, kaip, tarkim, Rusijoje. Bet ar mus gali guosti žinia, jog tiesa Lietuvoje slepiama kur kas subtilesniais, rafinuotesniais būdais nei Rusijoje? Ji vis tiek slepiama. O tie, kurie ją nuo visuomenės slepia, lieka nenubausti. Spaudos konferencijų, diskusijų, apskritų stalų, kur konstatuojami trūkumai, – apstu. Tačiau kas atsakys į klausimą, ką daryti, jog taip nebūtų? Galų gale kas imsis konkrečios veiklos akivaizdžiausiems trūkumams šalinti? Praėjusį sekmdienį Lietuva gražiai, prasmingai, nuoširdžiai paminėjo Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Tądien būta daug įspūdingų renginių tiek prie Krašto apsaugos ministerijos, tiek Vingio parke. Ir vis dėlto tokia vienybė, mano supratimu, ne itin nuoširdi. Šiomis dienomis žiniasklaida paskelbė, kad KAM pareigūnai yra privatizavę apie 100 tarnybinių butų. Jokio oficialaus atsakymo, kam, kodėl ir už kokią kainą leista privatizuoti tarnybinius butus, nėra. Ir greičiausiai nebus. O jeigu ir sulauksime atsakymo, tai jis bus labai abstraktus, neišsamus, greičiausiai su prierašu, jog „galiojantys teisės aktai nebuvo pažeisti“. Štai kodėl gegužės 20-osios – Kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos – nelaikau tikra vienybės diena. Mums leidžiama paskanauti kareiviškos košės, mums leidžiama pasiklausyti kareiviškų dainų, mums leidžiama rankoje palaikyti moderniausių šautuvų ir pistoletų pavyzdžius. Bet mums draudžiama žinoti, kas iš kariškių ir KAM valdininkų lengvatinėmis sąlygomis privatizavo milijonus litų kaštuojančius būstus.

Jei kariuomenės vadas meluoja...

Dar vienas kariškas vaizdelis, iliustruojantis netikrą kariuomenės ir visuomenės vienybę. 2006-ųjų pavasarį mūsų ginkluotųjų pajėgų majoras Irmantas Braziulis, vykdamas į specialius mokymus Kanadoje, padaugino alkoholio ir prikrėtė kvailysčių Amsterdamo oro uoste. Pasak Nyderlandų policijos, Lietuvos kariškis buvo neblaivus, kabinėjosi prie moterų, susistumdė su iškviesta policija. Todėl naktį jam teko praleisti areštinėje. Kad majoras nusižengė tvarkai, – pusė bėdos. Šiuo atveju man kur kas įdomesnė kariuomenės vado generolo majoro Valdo Tutkaus reakcija. Kariuomenės vadas 2006 metų kovo mėnesį viešai pareiškė, jog kario vardą pažeminęs majoras bus griežtai nubaustas. Juolab kad galiojantis drausmės statutas neleidžia nebausti karininko, pažeminusio kario vardą. Tačiau savo pažado kariuomenės vadas netesėjo. Kaip byloja buvusio vyriausiojo kariuomenės puskarininkio Alvydo Jokšo atliktas išsamus tyrimas, prasižengęs majoras nebuvo nubaustas jokia realia bausme. Bent jau nebuvo taip nubaustas, kaip reikalauja šiandien galiojantis drausmės statutas. Vadinasi, kariuomenės vadas V.Tutkus melavo visuomenei, sakydamas, jog prasižengėlis karininkas bus griežtai nubaustas. Deja, už melavimą ir drausmės statuto nesilaikymą mūsų kariuomenės vadui – jokių nuobaudų. Šioje istorijoje labiausiai nukentėjo majoro nusižengimą analizavęs buvęs vyriausiasis kariuomenės puskarininkis A.Jokšas. Juo tiesiog atsikratė.

Kodėl į pensiją išleistas kritines pastabas reiškęs kariškis?

A.Jokšo paleidimo į atsargą istorija – tai dar vienas puikus pavyzdys, kaip savivaliauja mūsų valdininkai. 2006 m. spalio 11-ąją Vilniaus apygardos administracinis teismas „iš esmės“ išnagrinėjo skundą dėl nutrauktos profesinės karo tarnybos sutarties. Teismo sprendimas buvo nepalankus A.Jokšui. Teismas pareiškė, kad vyriausiasis puskarininkis paleistas į atsargą nepažeidžiant įstatymų. Gal formaliai ir nepažeidė. Mat A.Jokšui sukako atleidimo iš profesinės karo tarnybos amžius. Tačiau jis turėjo dar keletą metų galiojančią profesinės karo tarnybos sutartį. Todėl KAM teisininkai, atleisdami A.Jokšą, galėjo į šią aplinkybę atsižvelgti. Juolab kad kelios dešimtys karininkų, kurie, liaudiškai tariant, irgi sulaukė pensijos, skirtingai nei A.Jokšas, į atsargą nebuvo palydėti. Atleistas tik kritines pastabas viešumon kėlęs A.Jokšas. Kiti panašaus amžiaus karininkai ir puskarininkiai palikti tarnauti, kol baigsis jų profesinės karo tarnybos sutartys. Beje, šie faktai neatsispindi ŽTSI pateiktoje 2006-ųjų metinėje žmogaus teisių apžvalgoje. Pamiršo įrašyti, nelaikė jais svarbiais ar vardan šventos ramybės nepanorėta pyktis su įtakingomis, galingomis karinėmis struktūromis?

„Ilgas procesas, reikalaujantis didelių pastangų“

Po spaudos konferencijos pasiteiravau ŽTSI direktoriaus H.Mickevičiaus, kokią išeitį jis matąs iš susidariusios nepavydėtinos padėties. Konkretaus atsakymo nesulaukiau. Tebuvo pareikšta, jog tai „ilgas procesas, reikalaujantis visos visuomenės pastangų“. Be abejo, teisininkas H.Mickevičius teisus, kalbėdamas apie „ilgą procesą“. Ir vis dėlto Lietuva šiandien jau turi keletą visuomeninių organizacijų, kurios oficialiuose dokumentuose skelbia kovojančios su svarbiausiomis nūdienos negerovėmis. Joms belieka palinkėti sėkmės, imantis konkrečių veiksmų. Štai keli pasiūlymai. Surenkime tegul ir negausų protesto mitingą prie Krašto apsaugos ministerijos. Pareikalaukime, kad kariuomenės vadas generolas majoras V.Tutkus visuomenei viešai paaiškintų, kodėl nenubaustas Lietuvos kario garbę užsienyje pažeminęs majoras. O tuo pačiu generolas majoras tegul išsamiai išdėsto, kodėl atsisakyta vyriausiojo puskarininkio A.Jokšo paslaugų. Tegul nepamiršta papasakoti, kaip atsitiko, kad net 100 tarnybinių butų per pastaruosius kelerius metus atsidūrė privačiose rankose. Jeigu neužteks mitingo su plakatais, su skanduotėmis, „gėda, gėda, gėda“, galima juk kreiptis į teismą. Lietuvos įstatymai leidžia ginti visuomenės interesą teismuose. Visuomenės interesas šiuo atveju akivaizdžiausiai pažeistas – kariuomenės vado žodžiai nuo darbų skiriasi kaip dangus ir žemė. Net jeigu visuomeninė organizacija, sakykim, Piliečių santalka, turinti Teisėtvarkos grupę, kuruojamą buvusio kariuomenės vado generolo majoro Jono Kronkaičio, nieko nelaimės, kitą sykį mūsų generolai gal bus kiek atsargesni, sakydami netiesą. Jokiu būdu neraginu imtis drastiškų veiksmų. Tačiau esu įsitikinęs, jog, einant vien konstatavimo keliu, vargu ar pasieksime rimtesnių rezultatų. Valdininkus reikia priverst sąžiningai dirbti. Kad taikios, kultūringos protesto akcijos yra veiksmingas būdas kovai su biurokratais, rodo Pilaitės bendruomenės pirmininkės Janinos Gadliauskienės veikla. Būtent jos atkaklumo ir užsispyrimo dėka nuo kirtimo išgelbėtas Pilaitės miškas, visuomenės poreikiams atkovoti Salotės ir Gilužio ežerų paplūdimiai, atsisakyta genetiškai modifikuotų produktų. Jos organizuojamos protesto akcijos prie Seimo, Vilniaus savivaldybės ar Aplinkos ministerijos – gal ir ne itin gausios, tačiau vis dėlto užtektinai triukšmingos, kad valdininkai galėtų apsimesti nieko nematę, nieko negirdėję.

© 2007 „XXI amžius“