Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„Save atpratinti norėjau nuo švelnumo…“

Marija MACIJAUSKIENĖ

Helena Zlabickaitė-Lukauskienė ir Stasys Lukauskis

Rašytoja Ona Lukauskaitė. Viena paskutiniųjų nuotraukų Ričardo ŠAKNIO fotokopijos

Štai ir vėl Poezijos pavasario paukštė atskrido į Lietuvą. Šurmuliuoja poetai ir žmonės, atėję jų pasiklausyti. Nei minioje, nei tribūnose poetės, buvusios tremtinės Helsinkio grupės narės Onos Lukauskaitės jau nepamatysime, kuklus paminklas ant jos kapo tarsi patvirtina, kad žodis buvo jai užgintas. Ir tada, kai O.Lukauskaitė vaikščiojo Lietuvos žeme, niekas nekvietė, o ir neleido jos lyrai suskambėti Poezijos pavasario vakaruose. Ji buvo „raupsuotoji“. Toks poetei O.Lukauskaitei buvo skirtas nuosprendis.

Šiaulių pasvietyje išaugo rašytoja Ona Lukauskaitė. Jos balsas, jos žodis buvo ir yra ne tik šio miesto, gyvento ir dabar gyvenamo, žemėlapyje. Tai ženklas, daug ką lėmęs.

Su šia asmenybe neakivaizdžiai susitikau dar prieškary, kai mano tėvai – Petras (buvo Pakruojo miškų urėdas) ir Konstancija (pedagogė, Kauno universitete baigusi biologijos mokslus) Žakavičiai, kas mėnesį apsilankę Šiauliuose, sugrįžę minėdavo Venslauskų, Bielskio, Bugailiškio, Birutavičių, Onos Lukauskaitės ir kitų to meto šviesuolių pavardes. Žinau, kad mano mama tuo pačiu metu kaip ir O.Lukauskaitė lankė Kauno universiteto Gamtos-matematikos fakulteto botanikams skirtas paskaitas… Bet tuo laiku aš buvau pradinukė ir man nebūtų buvę ir drąsu ko nors klausinėti. Tik džiaugiausi ir iš Šiaulių, ir iš Kauno parvežtomis knygomis.

Tiesa, kai vadovavau Lietuvių literatūros muziejui, pagaliau gavome ilgai prašytą palaikę, nudrengtą mašiną. Tad pirmas vizitas buvo į Kražius. Senas vietos inteligentas Vaišvila mums aprodė visas įžymybes ir mokslo įstaigas (galvojau buvusią Kražių kolegiją įtraukti į muziejaus globą, nes atrodė labai apgailėtinai; šie rūmai artimai susiję su mūsų literatūra) – Kražių bažnyčią, kurioje XIX amžiuje buvo užspeisti sukilėliai, ir ten esančius ano meto liaudies meistrų dirbdintus suolus, sakyklą, menančius tuos žiaurius įvykius, bet įstrigo atmintin Medžiokalnis, kuris buvo Onos Lukauskaitės ir Kazio Borutos romantiškų susitikimų vieta. Buvo ruduo. Nuraudę medžių lapeliai virpėjo, kaip ir anuomet K.Borutos žmonos širdis.

Bet grįžkime prie tikrosios temos esmės.

Dabar, kaskart vis giliau į užmarštį grimztant mūsų tautos kultūros istorijos faktams ir asmenybėms, jų darbams ir dvasiniams paveikslams, tai mane privertė suklusti. Tuo labiau kad visai neseniai Vilniuje buvo paminėtas Lietuvos grupės Helsinkio susitarimų vykdymui remti jubiliejus. Penki drąsuoliai – keturi vyrai ir O.Lukauskaitė – 1976 m. lapkričio 25-ąją nesislėpdami parašė ir paskelbė manifestą. Apie tai, t.y. apie O.Lukauskaitę, to jubiliejaus proga Vilniuje vykusioje konferencijoje pranešimą skaitė mokslininkė Dalia Striogaitė, man padovanojusi knygą „Apie laisvę ir tulpės žiedą“, skirtą O.Lukauskaitei. Tai tikriausias paminklas šiai rašytojai ir teisybės ieškotojai. Tiesa, Ginkūnų kapinėse, kur, Helsinkio grupės nario Tomo Venclovos žodžiais, „ji sutapo su gimtąja Lietuvos žeme, o galėjo likti broliškam kape amžinojo pašalo zonoje“, rymo kuklus stogastulpis. O knyga, kurioje telpa ne tik su meile sulesioti išlikę rašytojos kūrybos darbai, laiškai, atsiminimai apie ją, dokumentai ir nuotraukos, yra neįkainojama vertybė. Ji perteikia O.Lukauskaitės dvasinį paveikslą, parodo ne tik rašytojos darbų vertę, bet ir tas sąlygas, kuriose veikė, gyveno, grūmėsi už laisvę, už žmogiškumą ir kitas moralines vertybes Lietuvos inteligentai.

Tad drįstu, pasinaudodama visa ta turtinga sankloda, pakalbėti jums, mielieji skaitytojai, apie rašytoją, visuomenininkę ir ilgametę tremtinę Oną Lukauskaitę-Poškienę. Žinoma, ji gyveno tuo laikotarpiu, kai, norint ką nors pozityvaus savo tėvynei, artimam žmogui nuveikti, turėjai ne tik taupyti laiką, jėgas, būti apdairus, tartum eitum ižu padengta jūra, bet ir neprarasti sąžiningumo. To O.Lukauskaitę išmokė ne tik šis metas. Jai pavyzdys buvo tėvas advokatas Stasys Lukauskis, kuris Peterburge studijavo kartu su Jonu Vileišiu ir Pranu Vaičaičiu, o jau ėmęs dirbti Šiauliuose padėjo suorganizuoti slaptą studentų pasitarimą, kaip veikti spaudos draudimo sąlygomis. To pasitarimo „vinis“ ir buvo Povilas Višinskis. S.Lukauskio pavardė, kaip teigia D.Striogaitė, minima ir Jono Biliūno, ir P.Višinskio laiškuose. Rūpinosi Šiaulių gimnazistų švietimo galimybėmis, organizavo draudžiamų knygų bibliotekėlę. Už šią tada priešvalstybinę veiklą abu su žmona buvo ištremti į Rusijos gilumą. Kilus 1905 metų revoliucijai, rizikuodamas grįžo į Lietuvą. Simpatizavo Šiaulių socialdemokratams, bet jokiai partijai nepriklausė. Buvo nepakantus bet kokiai neteisybei, kovojo už žmogaus laisvę ir orumą. Tas savybes iš tėvo bus paveldėjusi ir dukra. Ji brendo suklestėjusios Šiaulių inteligentų kultūrinės veiklos terpėje. Visa tai formavo jos charakterį ir ruošė nelengvam ateities gyvenimui, įvairiausiems smūgiams. O ankstyva motinystė (buvo ištekėjusi už dailaus karininko V.Poškos) jai suteikė ir naują temą vėlyvesnei kūrybai, ir suartino su taip pat iš Šiaulių kilusia įžymia motinos ir vaiko rūpestėlių sprendėja, pirmųjų Lietuvoj vaikų darželių, leidinių vaikams steigėja ir organizatore Marija Nemeikšaite. O.Lukauskaitė ne tik dirbo įvairiuose vaikų darželiuose, bet ir aktyviai bendradarbiavo „Motinos ir vaiko“ žurnale. D.Striogaitės teigimu, O.Lukauskaitės kelyje pasirodžius maištingajam Kaziui Borutai, ir jos širdyje pabudo poetės šauksmas. Prieškariu išėjo du jos lyrikos rinkiniai – „Brangiausias pėdas“ (1933 m.) ir „Eilėraščių kraitis“ (1939 m.). Ji priklausė kairiųjų menininkų ir literatų grupei (K.Boruta, K.Jakubėnas, V.Montvila, O.Lukauskaitė ir J.Baltušis), teigusiai, kad literatūra gali paveikti gyvenimą. Pasirodė (1932 m.) ir tos grupės almanachas „Darbas“, propagavęs kultūros, laisvo žmogaus kovą dėl laisvės. Tuo laikotarpiu O.Lukauskaitė dirbo ir mokyklose, ir bibliotekose, dalyvavo literatūros vakaruose, publikavo savo kūrybą „Kultūroje“, „Literatūros naujienose“, „Naujojoj Vaidilutėj“, „Dienovidy“, vertė iš rusų kalbos, pradėjo rašyti vaikams. 1939 m. vasario 3 d. buvo priimta į Lietuvos rašytojų draugiją.

XX amžiaus įvykiai, ypač pirmoji sovietų okupacija, o ir vėliau, O.Lukauskaitės gyvenimą laužyte laužė. 1940-1945 metais su pertraukomis ji dirbo Šiaulių valstybinės viešosios bibliotekos vedėja, bet kai buvo pradėtas naikinti svarbiausias bibliotekos turtas, ji parašė CK sekretoriui K.Preikšui laišką, protestuodama prieš bibliotekų genocidą. Pirmosios sovietinės okupacijos metais išsaugoti knygas padėjo ir jos kreipimasis į J.Paleckį, V.Krėvę ir K.Preikšą.

Naciai pareikalavo sunaikinti visą literatūrą, pasirodžiusią sovietmečiu, grasindami: „Atsakote savo galva“. Iš pradžių bandė slėpti užrakintose bibliotekos patalpose, bet vėliau, pasitelkusi patikimus žmones, išvežė ir užmūrijo Aleksandrijos plytinės degimo krosnyse, kitą dalį paskirstė pas įvairių kaimų patikimus ūkininkus. Gelbėjo ir išslapstė vertingiausius „Aušros“ muziejaus eksponatus. Hitlerinės okupacijos metais ir jos sesuo Sofija su vyru Domu Jasaičiu, ir ji pati rūpinosi gelbėti persekiojamus tiek lietuvius, tiek žydus. Prie šių operacijų prisidėjo ir O.Lukauskaitės-Poškienės sūnūs – Edvilis ir Vytenis. Bet ir jų, kaip ir motinos, likimas nepagailėjo – abu žuvo per karą.

Suėmusi save į rankas, ji kėlėsi; 1945 metais dalyvavo Šiaulių rašytojų ir literatų sambūrio steigiamajame susirinkime, prašėsi priimama ir į Rašytojų sąjungą, bet priėmimas, kaip ir kai kuriems kitiems rašytojams, buvo atidėtas. Persikėlė į Vilnių, ieškojo ryšių su pogrindžiu. Pradėjo dirbti Mokslų akademijos bibliotekoje, dėstė biologiją medicinos seserų kursuose. Pasipylė nauji areštai. O.Lukauskaitė neužmiršo 1941-ųjų birželio deportacijos. Ir, netikėtai sutikusi buvusį Lietuvos kariuomenės karininką Joną Noreiką, kuriam buvo būtina rasti užuovėją, ryžosi. Taip J.Noreika – Generolas Vėtra (toks buvo šio antistalininio pasipriešinimo dalyvio slapyvardė) apsigyveno O.Lukauskaitės bute, ir ji įsitraukė į pogrindinę veiklą. Čia buvo ruošiami įsakai ir direktyvos partizanams, atsišaukimai bei kiti dokumentai, buvo parašytas ir parengtas išsiųsti „Atsišaukimas į pasaulio tautas“. Mezgėsi ryšiai su Kauno ir periferijos ginkluotais daliniais. Bet, gerai nepažįstant ir neįvertinus NKGB veiklos subtilybių, jų veikla buvo susekta. Prasidėjo suėmimai, areštai ir teismai. Visi Lietuvos tautinės tarybos įkūrėjai 1946 m. kovo 16-ąją buvo suimti. O tų pačių metų ankstyvą Kūčių rytą iš Lukiškių kalėjimo drauge su būriu įkalintų vyrų ir moterų pėsčiomis išvarė į geležinkelio stotį ir ją. Kai kilo Tauro gatve, netikėtai pakėlusi galvą, O.Lukauskaitė išvydo lange V.Mykolaitį-Putiną su žmona, kurie žegnojo varomus kalinius.

Šiaurėje ji buvo kilnojama iš vieno griežtojo režimo lagerio į kitą. Varydavo per poliarinius speigus etapu. Tą devynerių metų kančių kelią (grįžo po Stalino mirties, 1955 m. spalio 17 d., vėl į Šiaulius) O.Lukauskaitė nepaprastai jautriai perteikė „Lagerio pasakose“. Rašė tai, ką patyrė matydama, kaip ant kalinių lavonų amžinojo įšalo žemėje pilama skalda, žemės ir tiesiamas geležinkelis arba kai, apsuptos šunų, spiginant 50 laipsnių šalčiui, konvojaus buvo varomos vis į kitą lagerį. O 1937-aisiais suimtų ir išlikusių kalinių liudijimai! Visa ta košmariška patirtis, kaip ir sugrįžus į Lietuvą, ir atsidūrus užriby (dirbti niekas nepriėmė – teista, artimųjų taip pat kaip ir nelikę, o ir sava manta beveik „išrūkus“, pusbadė lemtis ir, rodės, jokios prošvaistės. Gerai, kad gaudavo mokinių, vėliau, susisiekusi su JAV gyvenančiais savaisiais, pradėjo gauti ir paramą) ją tarsi brandinte brandino atėjimui į Helsinkio grupę. Todėl kai Tomas Venclova, Viktorui Petkui pavedus, atvyko tuo klausimu kalbėtis, O.Lukauskaitė nedvejodama pasakė sutinkanti būti grupės nare ir 1976 m. lapkričio 25-ąją drąsiai drauge su V.Petkumi, T.Venclova, kun. K.Garucku ir E.Finkelšteinu pasirašė po Lietuvos grupės Helsinkio susitarimų vykdymui remti manifestu. Suėmus V.Petkų ir kitus disidentus, grupės vardu parašė Lietuvos TSR prokurorui protestą ir surinko po juo apie 80 parašų. Aišku, šie žingsniai buvo pastebėti, vėl buvo persekiojama, vėl slaptųjų tarnybų tardoma ir niekinama. Rašytoja O.Lukauskaitė buvo ne tik drąsi, bet ir stipri, nes žinojo, kad tik reikalaujant ir kovojant galima laimėti. Ji nepaisė savo reikmių, todėl Algirdas Julius Greimas, kalbėdamas apie O.Lukauskaitės elgseną tremtyje, rašė: „Ona Lukauskaitė visiems dalijo savo gerumą, atsižiūrėdama tik į brėkštančias tolumas“. Ir visur ji ieškojo šviesos kitiems ir sau, kad nepalūžtų, kad ištvertų… Bendraudama mokėjo pastebėti, įžvelgti žmoguje pozityvių žymių ir pasidžiaugti kitų sėkmėmis. Santūri, nemėgstanti per didelio sentimentalumo, bet atidi, mokanti mylėti ir gerbti, kas šventa žmogui, tautai, Tėvynei. Buvo tvirta ir be kompromisų laikėsi savo įsitikinimų.

Čia beveik nekalbėjau apie O.Lukauskaitės kūrybinį gyvenimą, kūrybinį palikimą. Tam reikėtų atskiro rašinio. Tegu šis nedidelis tekstas būna tik priminimas, tik prisilietimas prie šios drąsios, ryškios asmenybės, tad pakartosiu pačios rašytojos O.Lukauskaitės žodžius: „…kiek maža mes iš tikro žinome apie artimiausių mums žmonių gyvenimą!

Tik keli jų gyvenimo faktai, keli ryškūs poelgiai, keli atmintin įstrigę jausmų pasireiškimai lieka kaip kelrodžiai jų nueitojo kelio, jų širdies išgyvenimų. Ak, kokia vieniša yra žmogaus siela!“

Mirė Ona Lukauskaitė ligoninėje, nualinta gyvenimo ir ligų. 1983 m. gruodžio 6 d. grupelė draugų ją palydėjo amžinajam poilsiui į Ginkūnų kapines.

1991 m. sausio 10 d. nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo sprendimu buvo pripažinta neteisėtai represuota.

1999 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanota (po mirties) Vyčio kryžiaus 4 laipsnio ordinu „Už pasižymėjimą narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę“.

© 2007 „XXI amžius“