Atnaujintas 2007 gegužės 23 d.
Nr.39
(1536)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Gražūs žvilgsniai Lietuvos ateičiai

Dr. Vytautas NARBUTAS

Balandžio 20 dieną Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje į Vytauto Landsbergio fondo kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru bei Pilietinės visuomenės institutu sukviestą forumą tema „Jaunimas ir pilietinė visuomenė“ atvyko gražus būrys moksleivių, rašinių konkurso „Kokią Lietuvą kurs mano karta“ dalyvių. Konkurso sumanytoja ir organizatorė – Vytauto Landsbergio fondo pirmininkė, Muzikos ir teatro akademijos profesorė Gražina Ručytė–Landsbergienė šiltu žodžiu pasveikino atvykusius moksleivius, jų mokytojus, prof. Reginos Koženiauskienės forumu sudomintus Vilniaus universiteto studentus. Sveikintoja pabrėžė, jog svarbu, kad jauni būsimos Lietuvos kūrėjai neprarastų gyvo ryšio su savo senelių karta, ištvėrusia priespaudą, praėjusią trėmimus ir lagerius. Ne vien žinodama iš istorijos vadovėlių, bet ir širdimi jausdama atgautos laisvės kainą, jaunoji karta sugebės pasirinkti tikrąjį kelią. Svarbu, kad jaunimas bendradarbiautų, pasisemtų vieni iš kitų idėjų, stiprybės ir vienybės jausmo.

Greitai ir gyvai prabėgęs forumui skirtas laikas nuteikė viltingai – tiek daug šviesių galvų, ryžtu ir optimizmu spindinčių akių buvo matyti šiame renginyje. Ta šviesa spinduliavo ir Lietuvos tris epochas pergyvenęs, visus įmanomus erškėčių kelius perėjęs rašytojas ir literatūrologas Viktoras Alekna. Laikydamas rankoje išleistą rašinių knygą „Kokią Lietuvą kurs mano karta“, jis netvėrė džiaugsmu sakydamas, jog du kartus ją visą perskaitė ir tiek džiaugsmo patyrė supratęs, kad ne tos laiptinėse rūkančios mergaitės atstovauja ateinančiam į gyvenimą jaunimui, o kad yra ir visai kita ir kitokia jaunimo dalis, kurią jis rado šioje knygoje.

Nors forume ne vienas vis grįžo prie minties, jog jie – vienišiai, kad tikrai daug tų pakampėmis su rankomis kišenėse stoviniuojančiųjų, žargonu spjaudančių savo skepsį, abejingumą viskam, kas dedasi Lietuvoje, tačiau dauguma kalbėtojų turėjo daugiau optimizmo ir ryžto. Įdomu buvo matyti ir girdėti, kaip aktyviai šį optimizmą gynė Dovilė Varapnickaitė, teigianti, jog jos karta nebijo priimti atsakomybės už Lietuvos ateitį. Juo labiau buvo smagu klausytis Dovilės, kurios rašinį įsidėmėjau kaip tik dėl skaudaus ir kritiško mūsų nūdienės realybės ir savo kartos vertinimo.

Ji teigia, kad žiniasklaidos brukami standartai „išugdo žmogų, priklausomą nuo masinės kultūros“, „žmogaus pasąmonėje neegzistuoja suvokimas, jog tautiškumas – viena svarbiausių vertybių“, kad „lietuviškumas suvokiamas ne kaip vertybė, bet kaip nevisavertiškumo kompleksas“.

Forumo diskusijų vedėjui Dariui Kuoliui patiko tokia gyva moksleivių reakcija ir jis lengvai provokavo pasisakyti, pateikęs klausimą, koks, jaunimo požiūriu, turėtų būti vertybinis tautos pamatas, kokios vertybės jiems svarbios, ką jie norėtų keisti ir taisyti, „kaip Simonas Stanevičius sakė – ateina čėsas pataisyti“. Smalsu buvo ir auditorijai išgirsti, kaip jauni žmonės vertina praeitį, istorijos faktus ir tradicijas, šeimos, mokyklos svarbą savo gyvenime. Duona, žemė, laisvė kaip ankstesnėms kartoms, taip ir dabartinei liko vertybėmis, tik jos savaime suprantamos, dėl jų nereikia kovoti. Šeima – taip pat suprantama vertybė ir pagrindas.

Tačiau išeidamas į savarankišką gyvenimą jaunas žmogus gauna per daug neigiamos informacijos ir emocijų, per didelis žiniasklaidos dėmesys neigiamiems reiškiniams, o ne tiksliai informacijai, kai nebūtų mėgaujamasi vien skandalais, bet iš tikrųjų kovojama su korupcija ir valdžią vykdančių žmonių neteisėta veikla. Jaunimas norėtų, kad laisvė Lietuvoje būtų švari. „Laisvė yra tarsi aura abiejose Rainių knygose“, kad laisvė skatintų kurti ir dirbti čia, o ne važiuoti svetur. „Juk viską galime turėti Lietuvoje!“- teigė moksleiviai.

Į D.Kuolio klausimą, „Kas mus labiau galėtų telkti?“, jaunimas pateikė paprastus, bet tikrus atsakymus. Būti kartu, nebėgti iš Lietuvos mus skatina istorinis paveldas, tradicijos. Sportininkai, menininkai, puikiai reprezentuojantys lietuvių tautą tarptautinėje arenoje, kelia pasididžiavimą savo šalimi. Prof. R.Koženiauskienė, pakvietusi į diskusiją savo studentų būrį, prasmingai įsiliejo į pokalbį. Prisimindama vieną iš rašinių apie skautų veiklą (šalčininkiečio Justo Skaržinsko), pabrėžė, jog kol kas perimame skautų dvasią, o ne pačias funkcijas ir darbus. Taip perimamos ir lietuviškos tradicijos.

Po pertraukos, pasivaišinę sultiniu ir skaniais kibinais, jaunieji vėl susirinko aptarti likusias dvi temas: „Jaunimo ir valstybės ryšys“ ir „Jaunatviškas maksimalizmas ir jo pilietinė raiška“.

D.Kuolys pateikė kelis klausimus apie pasirengimą Respubliką perimti ateinančioms kartoms, apie valstybės, ne kaip institucijos, bet kaip organizuotos visuomenės, sampratą, apie vis dar tebeegzistuojantį valdžios ir valstybės tapatinimą. Mokiniai reagavo pakiliai ir aktyviai. Ne vienas teigė, kad jaunimui primetamas apolitiškumas, pilietinės pozicijos stoka, tačiau visi pritarė, jog ekstremaliomis aplinkybėmis žmonės labiausiai vienijasi. Jaunimui šiuo metu nėra iškilusių tokių kritinių aplinkybių, bet, esant reikalui, jie veiktų pilietiškai ir drąsiai.

Be pagrindo jaunimu nepasitikima ir ne moksleivių kaltė, kad, kaip minėjo Minaičių pagrindinės mokyklos direktorius Rimas Alekna, 70 proc. apklaustų moksleivių baigę mokyklą nori išvykti iš Lietuvos. Kalta ugdymo sistema, kad dalis jaunimo jaučia menką ryšį su Lietuva, yra apolitiški. Vyresnieji, valdžioje esantys žmonės, pasidavę standartams ir rutininei inercijai, nepasitiki jaunimo iniciatyvomis. Apie tai kalbėjo abiturientė iš Seirijų Inga Alenskaitė. Artėjant Vasario 16-ajai, jos bendraklasiai kreipėsi į savo mokyklos vadovus dėl Lietuvos Nepriklausomybės dienos minėjimo, tačiau jiems buvo pasakyta, jog šiuo metu nėra laiko, reikia pasiruošti Valentino dienos šventimui. Tada šie Seirijų moksleiviai patys, kaip sugebėjo, paminėjo Vasario 16-ąją ir protestuodami ignoravo Valentino dieną.

Erzina valdžios neskaidrumas, abejingumas ir nesikalbėjimas su jaunimu, sakė forumo dalyviai. Kai forumo vedėjas paklausė apie partijas ir mokinių norą dalyvauti politinėje veikloje, atsakė nedaugelis. Aktyviausi buvo siejantys savo veiklą su jaunaisiais konservatoriais. Moksleivių parlamento narys Kauno Radvilėnų vidurinės mokyklos moksleivis Arnoldas Pikžirnis pabrėžė, jog Vytauto Landsbergio fondo organizuojami rašinių konkursai yra puiki galimybė jaunimui pasireikšti, išsakyti savo nuomonę ir pakalbėti apie sumanymus.

Nors atskirai pagvildenti maksimalizmo ir jo pilietinės raiškos temos jau nebeliko laiko, tačiau tuo jaunatvišku maksimalizmu buvo persmelkti visų pasisakymai – jis tiesiog tvyrojo ore, lyg skaidraus vandens gurkšnis gaivino sėdinčiuosius salėje. Įvairiais atspalviais jaunystės maksimalizmu alsuoja ir dauguma knygoje „Kokią Lietuvą kurs mano karta“ sudėtų rašinių – tai ir kraštutinai kritiškas, pesimistinis savo bendraamžių vertinimas Ingos Alenskaitės rašinyje (nors Ingos pasakojimas apie Vasario 16-ąją nuteikia viltingai!), analitiškai kritiškas, pozityvus, ieškant išeities – Kipro Krasausko, Vaidos Žliobaitės, Gabijos Talačkaitės rašiniuose, istoriosofiškas ir viltingas kaip Akvilės Vžesniauskaitės. Konstruktyvias ir patriotines mintis perskaitėme Mantės Makauskaitės ir Justo Lukoševičiaus rašiniuose. Ryžtas veikti kyla tik suprantant pasiaukojimo tėvynei esmę, „tą širdies šaukimą, kuris dvyliktoką Igną Šimelionį vertė stoti prieš tanką“, rašo Justas Lukoševičius. O Gabija Talačkaitė, jautriai suvokdama visuotinę apatiją, norėtų pajusti tikrą laisvės siekį, kad būtų jį išgyvenusi, „kad dabar galėčiau prisiminti, ką reiškia nepriklausomybės dvasia“. „Ir vis dėlto, kaip mes keisime pasaulį, kai mus augina kaip konkurentus?“ – klausia moksleivė.

Su pozityviu maksimalizmu, susirūpinimu ir noru, kaip būtum išgirstas ir užsimegztų glaudesnis ryšys tarp valdžios ir piliečių, apie pasitikėjimą jaunimu ir didesnį, tikrą, o ne formalų dėmesį jaunimui kalbėjo konkurso laureatas Tadas Varpučinskas. Gražų ir sąžiningą žvilgsnį į ateitį noriu pailiustruoti jo išspausdinto rašinio mintimi: „Džiaugiuosi, kad esu laisvas žmogus laisvoje šalyje ir drauge su bendraminčiais galiu daryti įtaką Lietuvos kūrimo procesui, tačiau kartu puikiai suprantu, kad esu laisvas ne vien tada, kai galiu daryti, ką noriu, o tada, kai moku prisiversti daryti tai, ką reikia.“

Manau, nesupyks T.Varpučinskas, jei pabaigoje pateiksiu jo, kaip forumo dalyvio, autentišką liudijimą: „Kaip teigia diskusijų vadovas D.Kuolys, konstruktyvus jaunimo bendravimas yra būdas ne niurzgėti pavieniui, o susirinkti kartu ir ginčuose atrasti tiesą. Jis mano, jog konferencija pavyko, nes galiausiai dalyviai patys kėlė ir sprendė rimtas problemas, prieidavo daugmaž bendrą nuomonę, o ne susikivirčydavo dar labiau. Visi sutiko, kad tokie forumai labai naudingi ir reikalingi, nes taip pat moko ir taktiškai diskutuoti, leidžia išsakyti visuomeninius skaudulius bei išgirsti kitų argumentus. Renginio dalyviai ir svečiai ne tik aktyviai dalijosi nuomonėmis, bet turėjo galimybę pasiklausyti aktoriaus skaitytų Vaižganto minčių apie valstybingumą, pasigrožėti europarlamentaro V.Landsbergio eilėmis, pasiklausyti V.V.Landsbergio atliekamų lietuvių liaudies dainų.“

Pasibaigus forumui, matydamas gyvai besiskirstančius, į savo kasdienybę linksmai grįžtančius jaunus žmones, pagalvoji: o kiek dar daug jų, dalyvavusių konkurse, liko namie – tokių pat gražių ir kiek liko rašinių, taip pat vertų išspausdinti. Norėčiau pasakyti – tegu nenusimena, jų mintys nenuėjo vėjais ir ne vien dėl to, kad kažkas, nors komisijos nariai, jas įsiminė, tiesiog jos liko svarbios jiems patiems, kaip savęs, savo sielos maži atradimai. Ir kada nors jos vis tiek išsiskleis, kaip iš vėjo atneštų, pasiklydusių sėklų išauga ir pražysta gėlės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija