|
Sąjūdis kviečia vienytis ir kurti geresnę Lietuvą
Dr. Aldona Kačerauskienė
Prieš devyniolika metų įsikūręs Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (dabar Lietuvos Sąjūdis) buvo tarsi starto aikštelė į mūsų Tėvynės nepriklausomybę, į suvienytos Europos ateitį. Dabar visa tai įvykę, tačiau Lietuvos Sąjūdis neišnyko. Jam rūpi visi Lietuvos reikalai, kas dveji metai šaukiami suvažiavimai. Ir dešimtajame suvažiavime, įvykusiame gegužės 26 dieną Vilniuje, buvo prisimintos programinės nuostatos: aktyviai paveikti Lietuvos visuomenę ir politines jėgas, siekiant įgyvendinti pagrindinį tikslą kurti geresnę Lietuvą.
Suvažiavimą sveikino jaunieji konservatoriai, Šaulių sąjungos atstovai, kalbas pasakė Garbės pirmininkas europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis, profesoriai Antanas Tyla, Vladas Vilimas, Bronius Genzelis, mons. Alfonsas Svarinskas, generolas Jonas Kronkaitis ir kt. Ataskaitinį pranešimą perskaitė Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Seimo narys Rytas Kupčinskas.
Daugelis kalbėjusiųjų buvo susirūpinę iškilusiu pavojumi Lietuvos valstybingumui. Neseni įvykiai Estijoje tai rusiškojo imperializmo pasireiškimas. Tai bandymas pakartoti 1940 metų ultimatumus ir agresiją, noras priversti garbinti okupacijos stabus. Kyla Rusijos agresyvumas, aktyvėja jos agentų tinklas Lietuvoje. Vidaus įvykiai taip pat kelia pavojų Lietuvos valstybingumui. Tuo klausimu priimtoje rezoliucijoje rašoma:
Susidarė išties grėsminga padėtis, pranokstanti netgi 1991-ųjų sausį. Tuo metu Tauta buvo dvasiniame pakilime, o dabar nuosmukyje.
Dabar, kai kelinti metai nesugebama deramai įvertinti Valstybės saugumo departamento (VSD) ir KGB rezervo skandalo, kai sovietinių kolaborantų lyderio gyvenimas sušvinta kaip sektinas pavyzdys, o nusipelnęs Nepriklausomybei rezistentas LR vardu įmetamas į kalėjimą, kai sąžiningas VSD karininkas stumiamas į žūtį ir po mirties apšmeižiamas, o Vyriausybės patarėjas prisipažįsta pasakojęs anekdotus Lietuvos Respublikos Seimo komisijai visa tai nedaro jokio įspūdžio visuomenei, kaip nesukelia reakcijos lyg per stebuklą į dienos šviesą išvilktas stambus visų mūsų turto grobstymo atvejis Alita.
Suvažiavimo išvakarėse Seime įvyko konferencija Žmogaus teisių problemos, vykdant teisinę reformą. Konferencijoje išsakytos mintys rado atgarsį ir suvažiavime. Tuo klausimu priimtoje rezoliucijoje rašoma:
Lietuvos Sąjūdis eilę metų kelia klausimą dėl teisingumo vykdymo problemų valstybėje. Konstitucijoje teigiama, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo teismai. Tuo pačiu vis aiškiau matoma, kad teismai Lietuvoje vis labiau praranda pasitikėjimą. To priežastimi yra susikūrusi uždara, hierarchinė, neveiksminga, socialiai nejautri sistema, būdinga autokratinių valstybių teismams, kur visuomenė nušalinta nuo teisingumo vykdymo ir nuo teisėjų atrankos. Klausimas dėl visuomenės atstovų įteisinimo Lietuvos teismų sistemoje buvo iškeltas visuomeninių organizacijų, rengiant Nacionalinį žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų Lietuvos Respublikoje planą. Plano tikslas sudaryti prielaidas stiprinti žmogaus teisių apsaugą, užtikrinti, kad įstatymų leidyboje būtų laikomasi tarptautinių standartų, išskirti ypač pažeidžiamas visuomenės socialines grupes, imtis priemonių padėčiai gerinti, plane buvo numatyta spręsti klausimą dėl visuomenės atstovų įteisinimo teismų sistemoje. Šitai iki šiol nepadaryta; teisinamasi, kad tokios nuostatos nėra Konstitucijoje. Tačiau dabar reikalas pajudėjo. Seimas ketina pakeisti kai kuriuos Konstitucijos straipsnius. Tai leistų formuoti teismų tarybą su visuomenės atstovais.
Suvažiavimas pakvietė šalies visuomenę, Seimo narius aktyviai prisidėti prie šios itin svarbios Lietuvos visuomenei problemos sprendimo.
Ne vienas pranešėjas pastebėjo, kad Lietuvoje spekuliuojama žeme, visos tautos vertybe. Įkyri reklama vis ragina parduoti žemę. Tai didelė apgavystė, pastebėjo prof. V.Landsbergis. Žemę pusvelčiui supirkinėja verteivos, kurie iš to gauna didelius pelnus. Suvažiavimas priimtoje rezoliucijoje Dėl Lietuvos žemės naudojimo tvarkymo įvardijo, jog Valstybės mastu būtina neatidėliojant imtis veiksmingų priemonių, kad žemė, kaip nacionalinis turtas, būtų pilnai ir tikslingai naudojama, o ne kaip prekė tik pardavinėjama. Reikia biudžeto ir ES lėšomis pritraukti žmones ūkininkauti, tvarkyti miškus bei vandens ūkius.
Būtų tikslinga viešai paskelbti duomenis apie tai, kas ir kiek lengvatinėmis sąlygomis įsigijo žemės, kokio dydžio ir kam, kokiems tikslams suteikta ES parama, kuri skiriama visos tautos žmonėms, o ne privilegijuotiems papirkti. Reikalaujama neleisti pardavinėti žemę bei kitą nekilnojamą turtą bent 10 ar 20 metų valstybines lengvatas gavusiems asmenims (išskyrus nelaimingus atvejus).
Niūriausiu sovietmečiu savo gimtąją kalbą gynėme, cituodami vieno lietuvių raštijos pradininkų, universitetinį išsilavinimą turėjusio katalikų dvasininko Mikalojaus Daukšos (apie 1527-1613) žodžius: Ne žemės derlingumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę... Deja, dabar pačiame Vilniaus centre pilna nelietuviškų užrašų, nežinia ką reiškiančių. Lietuvių kalbos, tautinių ir kultūrinių vertybių puoselėjimas yra Lietuvos Sąjūdžio akiratyje, sakė R.Kupčinskas. Suvažiavimas pritarė gegužės 23-čiąją vykusio Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus miesto susirinkimo priimto nutarimo tekstui Už Vilnių, kuris bylotų lietuviškai. Jame skatinama siekti, kad ant šiuolaikiškų pastatų stogų, ant naujų prašmatnių fasadų, įspūdingų viešbučių ir kavinių nelietuviški įmantrūs užrašai neišstumtų lietuvių kalbos ir kad Vilnius netaptų mums visiškai svetimas. Raginama: kad kiekvienas mūsų politikas ar visuomenės veikėjas, verslininkas ar mokslininkas, gydytojas ar mokytojas, inžinierius ar studentas šiandien turime tarti griežtą ne grupuotėms, parenkančioms Vilniaus vietoms ir statiniams svetimtautinius vardus. Šioje srityje tvirtą valią turi rodyti ir iškabas tvirtinančios tarnybos savivaldybėje.
Ne visoje Lietuvos teritorijoje sudarytos vienodai geros sąlygos išmokti valstybinę kalbą. Uždarinėjamos kadaise švietimo ministru dirbusio prof. Zigmo Zinkevičiaus rūpesčiu Pietryčių Lietuvoje įkurtos lietuviškos mokyklos, pamirštas Konstitucijos 14 str., kuriame pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba, nebeprisimenama politinių partijų sutartis dėl Rytų Lietuvos švietimo. Suvažiavimas parengė rezoliuciją, kurioje kompetentingų institucijų prašo: visose Vilniaus, Šalčininkų rajonų seniūnijose sudaryti galimybę mokytis valstybine kalba; mokymuisi valstybine kalba sudaryti prioritetines sąlygas; pagal LR Valstybinės kalbos, Švietimo, Etninės kultūros globos ir kitus įstatymus apginti Vilniaus apskrities mokyklas, vartojančias valstybinę kalbą, neperduodant jų Vilniaus, Šalčininkų rajonų savivaldybėms diskriminuoti ir uždaryti; atkurti Tetėnų Šalčios pagrindinę mokyklą, neverčiant 70 vaikų važinėti į Eišiškes; nutraukti savivaldybės spaudimą Voškonių vaikų darželiui ir kitoms švietimo įstaigoms; neįteisinti Lietuvoje užsienio aukštųjų mokyklų filialų nevalstybine kalba; neįvesti užsieninių raidžių į lietuvių kalbos abėcėlę, Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes dokumentuose rašyt tik lietuviškos abėcėlės raidėmis; oficialią savivaldybių informaciją, leidinius skelbti taisyklinga lietuvių kalba; Vilniaus miesto troleibusuose nutraukti prievartinį keleivių mokymą lenkų kalba; Etninėse lietuvių žemėse (Breslaujos raj.) atkurti ir palaikyti lietuvių kultūros ir švietimo centrus.
Atgavus nepriklausomybę, Lietuvos valstybė iki šiol bando atgauti Romos centre esančią ambasadą Villa Lituania, kuri neteisėtai buvo atiduota Rusijai. Pastangos susigrąžinti teisėtai priklausantį turtą neduoda norimų rezultatų. Suvažiavimas priėmė rezoliuciją, kurioje reikalaujama Italijos Respublikai pagaliau nusiplauti fašistines praeities dulkes ir skubiai grąžinti užgrobtą Lietuvos Respublikos ambasados pastatą, tuo pačiu aptarti sumą skolos, kuri susidarė Lietuvai negalint disponuoti nuosavybe 60 metų. Taip pat reikalaujama Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos valdininkų ryžtingai ginti teisėtas Lietuvos pozicijas.
Tai ne visi klausimai, kuriuos aptarė dešimtasis Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas. Jų būta gerokai daugiau, kaip ir rezoliucijų. Norisi plačiau apsistoti ties suvažiavimo raginimu žmonėms vienytis dėl geresnės Lietuvos ateities.
Dabar yra takoskyra ne tarp kairės ir dešinės, o tarp įsitikinimo man vis tiek, kas darosi Lietuvoje ir man ne vis tiek... Sąjūdis turi patirtį, kaip vienyti žmones, kaip telkti, kaip rengti akcijas (prof. V.Landsbergis).
Siekime, kad partijos dirbtų tam pačiam tikslui, kad mes patys padėtume vieni kitiems (generolo Jono Kronkaičio paraginimai).
Partijos turi būti aktyvesnės, daugiau bendrauti su visuomene, padėti jai vienytis (parlamentaras ir Sąjūdžio pirmininkas R.Kupčinskas).
Patriotų daug. Patriotinės veiklos mažai. Ydinga manyti, kad aš nieko nereiškiu. Turime burtis. Juk ir pal. Jurgis Matulaitis mums paliko priesaką Rikiuokitės ir burkitės (žurnalistas ir publicistas Vilius Bražėnas).
Įsiklausykime į tuos paraginimus ir būkime aktyvesni, kurdami mūsų Lietuvą. Gana dejuoti ir guostis vieni kitiems blogybėmis. Būkime kūrybiški ir veiklūs. Apsidairykime ir pamatysime, kad aplinkui daug sektinų pavyzdžių.
Dešimtasis Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas išrinko 17 narių Tarybą, o ši pirmininką. Lietuvos Sąjūdžiui ir toliau vadovaus parlamentaras Rytas Kupčinskas. Taip pat išrinkta Revizijos komisija, Etikos komisija, apsvarstyti įstatai.
© 2007 XXI amžius
|